Balandžio 19 d. Ukrainoje buvo laidojamas žurnalistas ir rašytojas Olesis Buzina, kurį balandžio 16 dieną Ukrainos sostinėje Kijeve nužudė du kaukėti banditai. Apie tai pranešė beveik visa Lietuvos žiniasklaida. ESBO atstovė žodžio laisvei Dunja Mijatovič primena Ukrainos valdžiai, kad būtina kuo rimčiau ištirti šį įvykį o kaltininkus nubausti. O ir žurnalistų saugumas yra ne mažiau svarbus ne tik šiuo atveju, bet ir ateityje.
Tačiau jau keletą dienų socialiniuose tinkluose kai kas lygina šį atvejį su Prancūzijos karikatūrų žurnalo darbuotojų žudynėmis ir aukų atminimu bei politikų ir net žurnalistų bendruomenės reakcija.
Ir iš tiesų, vienu atveju baisi tragedija sulaukė masinio Prancūzijos žmonių palaikymo ir net tarptautinės bendruomenės išskirtinės reakcijos – pagerbti aukas masinėse eitynėse Paryžiuje atvyko garsūs Europos politikai. Žurnalistų bendruomenės įvairiose šalyse degino žvakeles, liūdėjo kartu su kolegomis. Lietuvos žurnalistai taip pat solidarizavosi su žuvusiais ir jų artimaisiais, bendraminčiais. Net be Lietuvos žurnalistų sąjungos formalaus raginimo patys kolegos spontaniškai suplanavo gražią atminimo akciją prie Prancūzijos ambasados. Rinkomės su žvakelėmis ir pieštukais.
Tačiau ir iki šių žudynių, ir dabar vis dar žudomi atskiri žurnalistai įvairiuose žemės kampeliuose. Kasmet nors ir ne tokių masinių išpuolių prieš žurnalistus būna šalyse, kur žodžio laisvės yra tiek mažai, jog žurnalistų gyvybė neretai aukojama vien dėl galimybės užduoti nepatogius klausimus ar paviešinti kokį nors valdžios išlaidavimo atvejį. Taip būna Rusijoje, Baltarusijoje, Vidurio Azijos šalyse, Afrikos žemyne. Bet Lietuvoje ir net ES pavienių žurnalistų tragedijos kituos regionuose paprastai sulaukia tik formalių organizacijų atstovų pasmerkimų, pareiškimų, užuojautų ir gal net paramos. Tačiau masinio visuomenių palaikymo nebūna.
Tad kodėl nėra tokios pat didelės reakcijos nužudžius žurnalistą Ukrainoje, jei teroristams nužudžius žurnalistus Prancūzijoje matėme milijonines akcijas? Vienas kolega manęs klausė, kokia mano reakcija dėl Olesio Buzinos žmogžudystės? Parašiau ir FB tinkle, ir ne vienam žodžiu sakiau tą patį, ką ir Dunja Mijatovic sako – užuojauta artimiesiems, kolegoms ir bičiuliams žuvusiojo, o kaltininkai turi būti surasti ir nubausti. Bet akivaizdu, kad vieno, net ir žurnalisto, mirtis karo kamuojamoje šalyje sulaukė mažiau dėmesio nei taikioje Prancūzijoje. Kai Ukrainoje per karą su Rusijos remiamais agresoriais jau žuvo tūkstančiai vaikų, moterų, vyrų, senelių, karių ir net ne vienas žurnalistas, dar viena mirtis atrodo baisi kaip ir… Daugelis kitų. Ypač baisu dėl to, kad aukos likimas nulemtas neaiškių jėgų neaiškių tikslų.
Prancūzijos karikatūristų iššaudymas vyko kaip žiaurus trileris, kur aukų ir žudikų likimai net ir viešai buvo labai greitai virtę vieša drama su liūdna pabaiga. Todėl galima tik spėti, jog šiandien išsivysčiusiose ES šalyse (taip pat ir Lietuvoje) suvokimas apie aukas yra toks – jei karo metu kurioje nors šalyje miršta dar vienas žmogus, jis yra tik liūdnos statistikos dalis, o jei žūsta net ir vienas ES pilietis taikos metu – tai yra tragedija. Tik taip galima paaiškinti situacijų skirtumus.
Yra ir dar vienas niuansas. Svarbus. Lietuvoje mažai kam žinomas Olesis Buzina nuolat kritikavo dabartinę Kijevo valdžią ir jo tekstai bei kalbos neretai skambėjo kaip Putino režimo siunčiamo naratyvo dalis. Tai tapo savotiška jo vizite kortele, kuri net ir po žmogžudystės niekur nedingo ir viešuose komentaruose. Savo kritiniais straipsniai jis lygino dabartinę Ukrainos valdžią su Stalino režimu. Todėl net pačioje Ukrainoje dalis žmonių ir net žurnalistų bendruomenės atstovų savo jausmuose pasiklydę – neabejotinas liūdesys dėl tragedijos ir tuo pačiu prieštaringai vertinama žuvusiojo veikla.
Tačiau tuo pačiu turiu vilties, kad kolegos žurnalistai visada bus neabejingi ir solidarūs bet kurioje situacijoje, kai likimas bus negailestingas mūsų pačių kolegoms bet kurioje geografinėje platumoje. Ir nebūtinai tai turi būti žūtis – šiandien likimo smūgiai negailestingai griauna žmonių likimus ir tada, kai jie netenka darbo, yra tampomi po teismus ar gniuždomi valdžios įkurto propagandinio konkurento. Solidarumas yra svarbus ir tuo, jog reaguoti ir padėti vieni kitiems turime patys, nelaukdami kitų reakcijos. Pradėti galime ir turime tik nuo savęs.
Žūdyti yra TOKS PATS nusikaltimas tiek žurnalistus tiek ir artojus.
Nužudytieji Prancūzijoje patys prisišaukė nelaimę kaip ir Brunonas Lietuvoje – jie specialiai provokavo neapykantą. Tad nėjau su juos palaikančiu plakatu kai jie susilaukė to ką patys išprovokavo savo patyčiomis ne dėl to, kad nesmerkčiau barbariškų žūdynių, bet dėl to, kad smerkiu patyčias. O šių ukrainiečių nužūdymas kaip ir bet kuris kitas yra smerktinas, tačiau dar visiškai neaišku kas tą nusikaltimą padarė ir neaišku ką turėtumėme smerkti ir su kuo solidarizuotis.
Drįsčiau nesutikti. Ar “toks pat” nusikaltimas, ar ne, priklauso nuo aplinkybių. Kai nužudomas tiesiog “ne vietoje ir nelaiku” pasipainiojęs žurnalistas, tai vienas dalykas, bet D. Radzevičiaus minimi atvejai – visiškai kitokie. Kaip pats sakėte, Prancūzijoje tie atmatos (kokie jie, tiesą sakant, žurnalistai??) PATYS prisiprašė, tad vieninteliai nekaltos aukos buvo tie policininkai. Dėl antro atvejo – Ukraina šiuo metu KARIAUJA, todėl PRIEŠO pusėje dirbantys propagandininkai yra vertintini pagal karo meto įstatymą. Kaip ir sakiau, mano akimis žiūrint, jis nusipelnė sušaudymo, bet tą geriau reikėjo atlikti oficialiai. Antra vertus, svarbu rezultatas. O su tuo “toks pat nusikaltimas” yra nemenka rizika nusivažiuoti iki to, kad ir partizanų likviduotus išdavikus pradėsime vertinti kaip aukas, o jų likvidavimą – kaip nusikaltimus. Nereikia pasiduoti liberastinei demagogijai ir visiškai viską į vieną lentyną dėti.
Kas dėl smerkimo ir solidarizavimosi – pardon, bet tiek su neobolševikais, tiek su koloradais man solidorizuotis “nevelk”, tad su Radzevičium man nepakeliui. O Jums?
„Pikc“ – žūdyti yra NUSIKALTIMAS, toks pats nusikaltimas ar žūdai artoją ar valytoją ar Nobelio premijos lauretą. Čia žiniasklaida tik iškirs – pirmais atvejais nerašys, o Nobelio premijos laureato žūti apraudos visi ruporai.
Kalbu ne apie karą. Pats karas yra nusikaltimas.
Pasikartosiu – jeigu mes, neatsižvelgdami į nieką, tiesiog užsimerkę kartosime “žūdyti yra NUSIKALTIMAS”, mes iš esmės pritarsime raudonai-koloradiniams atmatoms, aiškinantiems, kad mūsų pokario partizanai buvo nusikaltėliai – nes juk žudė, o priežastys ir aplinkybės – nesvarbu, ar ne? 😉
Karas taip pat yra nusikaltimas. Ne partizanai pradėjo karą. Tad žūdymas ginantis yra visai kitaip vertintina veika. Prancūzijoje ir Ukrainoje čia paminėti nužūdyti žmonės žuvo ne karo mūšyje. Jie nekariavo – jie gyveno ir dirbo savo darbą.
Ukrainoje karas vyksta. Tas fruktas kariavo priešo pusėje, nes jis ne dirbo žurnalistu, o skleidė priešišką propagandą. Ideologinis karas – irgi karas. Jeigu jis nekaltas, tai tokiu atveju pokario sovietiniai aktyvistai irgi nekaltai likviduoti – nes juk tik “gyveno ir dirbo savo darbą”. Primenu, kad partizanai ne tik mūšyje žudė – išdavikus, kenkėjus likviduodavo, kai tik būdavo galimybė. Čia tas pats atvejis. Prancūzijoje atvejis kiek kitas – tie debilai tiesiog ilgai ir nuobodžiai prašėsi to, ką galų gale ir gavo. Prancūzijos raudonieji atmatos šlykščiai tyčiojosi iš žmonėms šventų dalykų – ar tą irgi laikote “savo darbo dirbimu”? Skirtingai, negu krikščionys, musulmonai tokiu atveju linkę atsukti ne kitą žandą, o automato vamzdį – dėl ko tie šiukšlės buvo ne kartą įspėti. Jei neįgalūs suprasti (kaip ir visi raudonieji) – jų bėdos. Kaip jau minėjau, vienintelis priekaištas tiems babajams – kad neprofesionaliai atliko asenizavimo operaciją.
Tiesą sakai. Nesupratus jos sunku kam nors tinkamai pasiruošti.
Mano supratimu, pirminis nusikalėlis yra tas, kas pradėjo karą. Kita pusė turi šventą teisę į karą atsakyti karu. Bet reikia nepamiršti kad ,kare – kaip kare. Yra sugriovimai, žuvusieji, suluošinti. Tačiau ar męs galime suversti moralinę kaltę paprastiems savo pareigos vykdytojams . Manau – ne, jei nevykdė karo nusikaltimų, beprasmių žiaurumų , žudynių . Ypač nekariaujančių asmenų atžvilgiu. Tame tarpe ir žurnalistų. Tačiau jei žurnalistas vietoj to kad bešališkai nušviesti tai kas vyksta, tampa sudėtine karo dalimi – ideologinio karo automatininkais ? Kaip tada ? O karas , manau, turi dvi puses. Viena pusė- žiaurus nusikaltimas. Kita – šventa pareiga. Ir visa esmė tame – kurioje pusėje stoviu AŠ.
Taip ir sakykit, jei žurnalisto pozicija nesutampa su amerikosu huntos pozicija žudyti galima, tai ne nusikaltimas. O jei žurnalistikas subinlaizys ir tarnauja amerikosam, tada žudyti negalima, tada jau nusikaltimas.
,Kėliau klausimus dėl didesnio NATO pajėgų, svarbiausia – JAV – dislokavimo pas mus“, – pranešė R. Juknevičienė.’ekspertai .eu
ar gali neuzzombintas zmogus sitaip vapaliot ?