G. Songaila. Algirdas Patackas – nenumaldomas sąžinės balsas

Vienas po kito mus šiandien palieka žymūs sąjūdininkai. Rūsčiais žingsniais iškeliauja jų įkūnyta lietuviškojo Atgimimo istorijos ir pasišventimo šviesesnei Lietuvos ateičiai dvasia.

Atsigręžus į jų praėjusius gyvenimus ir nuveiktus didžius darbus, į jų mums visiems atiduotą laiką, apima nerimas, kokia nedidelė šios gyvosios kūrybinės energijos dalis šiandien bepasiekia lengvabūdiškumo ir savinaikos apimtą Lietuvos sąmonę. Nejaugi viskas taps šitaip beprasmiška ir kartu su šiais žmonėmis nebūtyje išsisklaidys tikrojo Lietuvos prisikėlimo ir didžiojo jos kelio svajonė? Nejaugi visa, kas buvo pastatyta ir mums perduota, suės smulkiame savo pasaulėlyje ir visaapimančioje godulio dvasioje tarpstančios piktos kirmgraužos?

Nedaug galėtume atpažinti žmonių, kurie taip atkakliai būtų patys žengę bei kitus kvietę sugrįžti į skaisčios sielos ir kilnios tautos aukštumas, kaip tą darė nepripažintas šviesios atminties lietuvių mąstytojas Algirdas Patackas. Jis jau sovietiniais, brežneviniais savo jaunystės laikais nė kiek nepabūgo nei to represinio aparato, nei tų „žigulinių“ ir, rodos, nebegrįžtamai su okupacinio režimo tamsa susiliejusių masių iššūkio. Normalias mokslo karjeros galimybes turėjęs aspirantas „peržengė ribą“ ir labai sąmoningai pasirinko itin nedėkingą rezistento ir nepriklausomo kūrėjo bei švietėjo likimą. Jis rinkosi išlaisvintos dvasios pogrindžio kultūrą.

Šiandien jau akivaizdu, kad svarbiausias A. Patacko palikimas – tai pats jo gyvenimo pavyzdys, tai niekad nepasidavusio sovietiniam liūnui žmogaus dorovinės misijos šviesa. Nors pastaruosius du dešimtmečius įvairūs rašeivos yra daug piktdžiugiškai pripaistę apie tai, kad visi lietuviai sovietiniais laikais esą buvo susitepę kolaboravimu ar bent jau buvo prisitaikę prie okupanto primestos tvarkos, A. Patacko bei jo bendražygių gyvenimas kaip tik ir įrodo, kad tokios „teorijos“ tėra moraliniu dviveidiškumu dvelkiantys paistalai. A. Patackas atstovauja tą gūdžiausių laikų kartą, kurios avangardas be jokio kompromiso perėmė Lietuvos partizanų pasipriešinimo vėliavą, ją garbingai nešė ir perdavė Atgimimui.

A. Patackas itin sunkiomis sąlygomis visapusiškai mokėsi pats ir švietė kitus. Būdamas tiksliųjų mokslų srities atstovu, jis nėrė į žmonijos humanitarinės minties gelmes bei į tikrąjį krikščioniškosios ir lietuvių tautinės tradicijos pažinimą, iš kur mums parnešė daug svarbių, strateginių įžvalgų, net ir šiandien galinčių įkvėpti ar pamokyti daugelio sričių profesionalus. Aš pats buvau liudininkas, kaip dar prieš Sąjūdį veikė A. Patacko ir jo bendražygių buriamos savamokslės senosios baltų kultūros tyrimo grupės. Būtina geriau suvokti ir pripažinti, kokią didelę įtaką jis tuomet padarė lietuvių kultūros ištakas siekiančiam pažinti „neformaliajam“ studentiškam jaunimui. Daug kas, ką tuomet dėstė A. Patackas, jau skynėsi kelią to meto moksle (o ypač baltistikoje), tačiau į platesnę visuomenės sąmonę ėmė sklisti tik po dešimties metų, jau Atgimimo laikais (net ir tuomet gana vangiai, kadangi mūsų kultūrą bei istoriją menkinantys stereotipai dar gajūs iki šiolei). Pavarčius kai kuriuos tų laikų „mokslo“ (o ypač istorikų) darbus, gali pamatyti, koks atsilikęs tada buvo mūsų oficialusis akademinis socialinių mokslų pasaulis.

Perimdamas ir kūrybiškai plėtodamas prieškarinių Lietuvos kultūros filosofų tradiciją, A. Patackas diegė senosios baltų kultūros, kaip priešistorinės civilizacijos, kuriai buvo būdinga gili vidinė etika, sampratą. Būdamas įsitikinusiu, netgi „kietu“ kataliku, jis kartu siekė, o taip pat kitus skatino tapti ne mažiau kietais lietuviais. Turbūt pats didžiausias jo apmąstymų ir tyrimų nuopelnas, kuris siekia pranašo lygmenį, yra tai, kad jis ieškojo dvasinės vienybės tarp senojo lietuvių (baltų) tikėjimo ir tarp krikščionybės, kuri, jo nuomone, Lietuvoje paveldėjo ikikrikščioniškas monoteistines vertybes. Čia jis labai pagrįstai ir daug kur rėmėsi Vienos religijotyros mokykla bei neabejotinais lietuvių ir kitų baltų istorijos šaltiniais. Nors A. Patackas buvo neretai pateikiamas iš jo moralinio rigorizmo pusės, tačiau jam buvo būdinga tokia pakanta ir tokios telkiančios nuostatos, kurios daliai tų, kurie save laiko katalikais, yra sunkiai pasiekiamos. Ne paslaptis, kad tokiems neretai ir visa dorovė, ir kultūra, ir religija prasideda vien nuo Kristaus. A. Patackui toks požiūris buvo svetimas. Tikiu, kad šioje dirvoje jo dvasinė įtaka tik didės, taip pat ir senųjų baltų tradicijų sekėjams (kiek jie pasiryžę siekti gilesnio pažinimo ir dvasinio tobulėjimo).

Neturėdamas nei pakankamai laiko, nei galimybių nuoseklioms kalbotyros, istorijos ar etnologijos studijoms, A. Patackas paliko mums originalių mokslinių idėjų, kurios dar laukia savo tyrinėtojų. Tie, kurie šiandien tik atlaidžiu šypsniu palydi kai kuriuos A. Patacko publicistinio pobūdžio samprotavimus apie garsų prasmes lietuvių kalboje, veidrodinius semantinius dėsnius ir panašias kalbos jausmu paremtas įžvalgas, pirštu rodydami į kai kurių pateikiamų pavyzdžių tariamą naivumą ar nepakankamą lingvistikos duomenų pažinimą, tikiu, neužilgo bus priversti kalbėti apie iš esmės teisingas A. Patacko filosofinės mokyklos intuicijas. Juk jis ir nepretendavo į kalbos mokslo žinovus! O tie prasminiai dėsniai ir slėpiniai, kuriuos žmogaus prigimties laikus siekiančioje lietuvių kalboje regėjo A. Patackas ir jo bendraminčiai, gali būti susiję su būtinybe įveikti siaurą šiuolaikinių kalbininkų specializaciją, kai į kalbos bei jos kilmės pažinimą bus įtraukti naujausi neurofiziologijos ir sąmonės modeliavimo mokslų duomenys. Net ir istorijos tyrimuose savosios kultūros suvokimas ir introspekcijos metodas gali būti itin vaisingi, ką parodė A. Patacko įžvalgos apie Lietuvos vardo kilmę, kurias dabar palaipsniui ima kartoti ir specialistai.

Tiesiog nuostabu, kaip A. Patacko dvasinė mokykla buvo betarpiškai susijusi tiek ir su disidentiniu bei katalikišku pogrindžiu, tiek ir su laisvąja savilaidos literatūra, tiek ir su žygeivių bei kraštotyrininkų, išvaikščiojusių Lietuvą, judėjimu, tiek tuo pat metu ir su ramuviečiais, kurie paskatino plačią „neformalią“ etnokultūrinę, gamtosauginę ir paminkosauginę srovę, o juk visa tai vėliau sudarė dvasinį Sąjūdžio pagrindą. Sovietinį gyvenimą pradedantis uostyti jaunimas, pasirinkęs legalią ar pusiau legalią folkloristinę, lietuviškos kultūros pažinimo veiklą, A. Patacko asmenyje turėjo ir bekompromisinio santykio su okupaciniu režimu bei jo primetama „kultūra“ pavyzdį, ir nematerialistinio lietuvybės suvokimo postūmį. Todėl, nors pats A. Patackas save ir vadino „gatviniu“, nė pagal jokį planą į Kauno Sąjūdį patekusiu sąjūdiečiu, jis čia atsirado labai natūraliai ir dėsningai, energingai pratęsdamas tai, ką darė anksčiau jau du dešimtmečius.

A. Patackas daug atidavė Sąjūdžiui ir konkrečiai Kauno Sąjūdžiui. Jis stiprino Kauno Sąjūdžio savimonę, kūrė jo, kaip pagrindinės jėgos, nuosekliai vedusios ir galiausiai atvedusios į Nepriklausomybę, įvaizdį. Reikia pripažinti, kad tuometinei komunistinei nomenklatūrai, kuri tikėjosi pažaboti Sąjūdį, kai kurie kauniškiai lyderiai iš tiesų atsistojo skersai gerklės. Vienas iš jų – Algirdas Patackas. Jei kai kurie Kauno sąjūdininkai kartais veikdavo ties to meto sovietinės valdžios provokavimo riba, tai A.Patackas buvo realus, gilus nepriklausomybininkas ir nejučia, bent jau vilniečių akyse, jis tapo viena iš asmenybių, simbolizuojančių tai, kas buvo geriausia ir šviesiausia Kauno Sąjūdyje. Jis liko ištikimas Sąjūdžiui ir jo vertybėms.

Remdamasis prieškarinės Lietuvos Respublikos teisinės ir dvasinės restitucijos idėjomis, A. Patackas buvo tikras tiltas tarp abiejų Nepriklausomybių. Kažin ar daug galėtume išvardinti žymesnių Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjų, kurie taip organiškai būtų surišę prieškarinės Lietuvos intelektualines tradicijas su naujaisiais atkuriamos valstybės siekiais. Turbūt pats ryškiausias pavyzdys – tai Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo idėja, kurią labai rėmė ir puoselėjo A. Patackas ir kuri pradėta įgyvendinti dar 1989 metais. Kitas dalykas, ar šiandien šis universitetas iš tiesų įgyvendina tą kultūrinę viziją ir misiją, kurią regėjo jo atkūrėjai? Apskritai, A. Patackas buvo itin jautrus nacionalinei kultūros ir švietimo politikai, išgyveno dėl skaudžių jos nesėkmių atkurtoje valstybėje (daugelis politikų savo prioritetuose šią sritį grūsdavo į paraštes).

Nepasakysiu nieko nauja, primindamas, kad A. Patackas, kaip politikas ir savanoris, buvo vienas iš patikimiausių atkurtos valstybės gynimo ramsčių. Jis vienas iš tų istorinių veikėjų, kurie mokėjo nuo pagrindinio tikslo aiškiai atskirti įvairias smulkmenas ir kokius nors asmeniškumus. Kai kas tai vadino net fanatiškumu, tačiau vėliau ir skeptikai pripažino, kad tokia laikysena buvo teisingausia. Natūraliai A. Patackas buvo tiesiogiai susijęs su nacionalinio saugumo siekiais ir Krašto apsaugos sistemos kūrimu, tapo vienu aktyviausiu Lietuvos kariuomenės rėmėjų. Šis matmuo, kaip ir patriotizmo stiprinimo uždaviniai, niekada neišslydo iš jo regėjimo lauko.

Visur ir visada, ar tai vykdydamas Lietuvos Respublikos misijas Čečėnijoje ir Gruzijoje, ar tai dalyvaudamas Vakarų politiniuose procesuose, jis buvo nuoseklus tautų laisvės ir mažų šalių nepriklausomybės bei tautinės kultūros gynėjas. Ir drauge A. Patacko neįmanoma apkaltinti primityvia rusofobija. Realistiškai matydamas pagrindines grėsmes iš rytų, jis buvo itin kritiškas ir Vakarų moralinio nuopuolio reiškiniams, masiškai skleidžiamai mirties ir seksizmo kultūrai. Jis siekė į europinę politiką sugrąžinti krikščioniškas vertybes, kiekvienos šalies nacionalinį orumą bei šeimininkiškumą stiprinančią kryptį, priešinosi laukiniam liberalizmui, globalizmui ir eurobiurokratiniam federalizmui. A. Patackas gynė tikrą krikščioniškosios demokratijos tradiciją.

A. Patackui valstybė, kaip bendras reikalas ir kaip bendrojo gėrio kūrimo įrankis, buvo neatsiejama nuo gyvosios širdies doros ir teisingumo idealų. Jis visada buvo tiesos ir teisingumo ieškotojų pusėje. Tie „realpolitikos“ šalininkai, kurie dabar šaipėsi iš A. Patacko fundamentalių nuostatų, šiandien atrodo lygiai tiek pat apgailėtinai, kaip ir Atgimimo laikais, nors jėga jų pusėje. Kodėl? Todėl, kad jų politika atskiria Tautą nuo valstybės kūrimo; ir kartu ji nuvilia, nes neveda prie jokių piliečiams svarbių rezultatų, o tik prie nesibaigiančio korupcijos rato sukimosi. Sovietinių laikų rezistentas ir Nepriklausomybės Akto signataras savo gyvenimo pabaigoje ir vėl atsidūrė protestuotojų gretose – tik dabar jau laisvoje savo Tėvynėje (tokia ji yra bent išoriškai), gindamas ją nuo savinaikos maro, gindamas tai, kas šventa.

Liūdna, tačiau Lietuvos būsimos kartos gyvoje savo atmintyje, deja, nebegalės išsaugoti tokio Algirdo Patacko gyvenimo ir asmenybės vaizdo, koks jis liko mūsų akyse ir širdyse. Kas ir kaip galėtų perduoti tą nepriklausomą ir kartu vienybės ieškančią unikalaus mąstytojo bei kilnaus kovotojo laikyseną, prieš kurią byra visos amoralių jėgų iliuzijos? Visa, kas netikra, ar tai būtų šiuolaikinės žmogaus teisių gynimo karikatūros, ar kitas postmodernistinis chaosas, ar laikinas jėgos ir agresijos principo triumfas, ar demokratijos ir teisingumo imitacijos, visa tai išsisklaido kaip rūkas prieš šią saulėtą dvasią net ir po to, kai ji jau iškeliavo Anapilin.

Algirdai, ačiū Tau už narsųjį Tavo gyvenimo žygį, kurio garsas skamba visoje Lietuvoje ir skambės tol, kol skambės lietuvių kalba, kol sklis dieviška lietuviškų dainų bei sakmių šviesa.

Prieš palikdamas Lietuvos žemę, tu nubrėžei senosios Europos žmogaus paskutinės piligriminės kelionės trajektoriją į vakarus – paskui saulę, Paukščių ir Vėlių taku į patį pasaulio galą, tarsi pirmasis poetas – žynys ir nemirtingųjų galindų vedlys. Jau greitai vėl rasis stebuklinga rasa ir saulės nutviekstas kupės spindintis mūsų kraštas.