M. Kundrotas. Šustausko versija inteligentams

Kai Antano Smetonos sostinės meru tapo Vytautas Šustauskas, valstybės prezidentu – Rolandas Paksas, o po kiek laiko į valdžią triukšmingai įsiveržė Viktoro Uspaskicho partija, daug kas kalbėjo apie visuomenės krizę ir net krizės visuomenę. Prasčiokiškumas blogiausia forma, sudėtingos politinės tikrovės supaprastinimas iki vieno šūkio ar ypač lengvo recepto, politinės erdvės suskirstymas į juodai-baltas kategorijas principu „jie ir mes“ daug ką sukrėtė.

Atrodė, jog įžengėme į populizmo, žemos kompetencijos, analizės ir idėjų vakuumo erą. Bet tik po kiek laiko paaiškėjo, kad kelių mužikų – ar mužikams pataikaujančių – įsiveržimas į politinę areną tebuvo pradžia. Kitas etapas buvo atviras pripažinimas, kad politika – cirkas. O jei politika – cirkas, verčiau rinktis profesionalius klounus, bent bus linksma. Išaušo Arūno Valinsko partijos era. Paradoksalu, bet kaip Seimo pirmininkas tai buvo vienas protingiausių žmonių šiose pareigose. Problema tai, kad politika bendroje sąmonėje devalvuota iki cirko.

Trečias etapas buvo tradicinių partijų devalvacija iki pigaus, pagiežingo, šlykštaus karnavalo. Konservatizmo veidais Lietuvoje tapo Užkalniai ir Bačiuliai, Bužinskai ir Skarolskiai. Liberalai ir socialdemokratai irgi turi savų „trolių“, bet iš tų partijų dorybinės dimensijos tikėtis sunkiau, jos iš principo labiau orientuotos į interesus. Užtai „konservatorių“ pamaina dekonstrukcija pranoko net „Naująją kairę“, o chamizmu – patį Šustauską. Juo šiurkščiau išsidergsi iš žmogaus, ligšiol pripažintų dorybių ir vertybių – juo šaunesnis būsi savo ir savo rinkėjų akyse.

O štai – ketvirtasis etapas. Kalbant apie rizikos grupes mažai kas galėjo įsivaizduoti, kad viena šių grupių taps inteligentija. Žinoma, ne visa, bet žymi jos grupė.

Sovietinės okupacijos laikais įsikerojo požiūris, jog inteligentas – aukščiau politikos. Tiesą sakant, ilgą laiką tai buvo bene vienintelis būdas vykdyti inteligentijos misiją – visuomenės švietimą ir taurinimą autoritarinio ir okupacinio režimo sąlygomis. Distancijuotis nuo politikos. Atkūrus valstybę ir demokratinę santvarką – bent formaliai – ši išprievartauta būtinybė paversta savaimine dorybe. Idant būtum inteligentas, privalėjai apie politiką nutuokti maždaug tiek, kiek karvė apie debesis, ir dar kartkartėmis aukštomis frazėmis pašnekėti apie visuotinį jos supuvimą.

Sovietinė inteligentija taip pat išsiugdė jaunąją pamainą. Jau išvengusią ankstesnės kultūrinės rezistencijos ir apolitiškumo, gal net antipolitiškumo būtinybės. Bet perėmusią tą pačią sampratą. Politika – purvina. Ką gi, tokia ji ir liko. Užuot atsakingai ėję į politiką, inteligentai rinkosi būti „aukščiau jos“. Žinoma, tik savo akyse. Palikdami ją Zuokams ir Uspaskichams.

Deja, demokratija – tai rinka. Anksčiau ar vėliau šis kontingentas taip pat turėjo virsti rinkos segmentu. Kas nors turėjo šiuo segmentu pasinaudoti. Beliko rastis inteligentiškam Šustauskui. Ne riebaluotu proletaro kumščiu, o išpuoselėtai baltos rankos gestais. Ne trijų aukštų keiksmažodžiais, bet akademine – ar tariamai akademine – kalba skelbiančiam tą patį šūkį. Valdžioje – „vagei ir melagei“. Valstybė užvaldyta niekšų. Rinkitės mus, mes kitokie…

Idėjos? Analizė? Kompleksinės programos? Kam visa tai? Išugdytas antipolitiškumo dvasioje statistinis inteligentas apie politiką nusimano vos kiek daugiau už eilinį Šarikovą. Jam visiškai užtenka populistinės frazės apie valstybę užvaldžiusius vagis ir melagius.

Įdomu, kad ši populizmo banga turi ir religinę dimensiją. Tiesą sakant, tai – ne pirmas kartas, kai politika suvokiama religine prasme. Šių bruožų turėjo – ir tebeturi – Tėvynės sąjunga, „Tvarka ir teisingumas“, o labiausiai – „Drąsos kelias“. Dabar jais plieskia „Lietuvos sąrašas“.

Politika čia suvokiama ne kaip racionalus pasirinkimas, o kaip tikėjimo objektas. Su savais mesijais, pranašais, dogmomis ir ortodoksija. Arba tu tiki, arba ne. Pagal tai esi palaimintas arba prakeiktas. Analizė? Argumentai? Idėjos? Kam visa tai? Lai tuo užsiima prakeiktieji. Mes gi be jų žinome, kas yra tiesa. Tiesiog žinome, nes tikime.

Palaukite, bet jūsų lyderis sunaikino tautinę mokyklą? – Tai – praeitis, jis pasikeitė.

Bet juk jis dirbo globalistui Džordžui Sorošui? – Na ir kas? Už jo pinigus leido klasiką.

O kaip antrasis lyderis, uždraudęs nukelti sovietinių okupantų stabus? – Nereikšmingas epizodas.

Atleiskite, bet trečia jūsų lyderė pasisako už radikalų kosmopolitizmą ir net homoseksualizmo plėtrą? – Visa tai tėra smulkmenos, jūs dirbtinai musę verčiate drambliu…

Etninės ir pilietinės tapatybės santykis? Kultūrinis konservatizmas ir socialinis solidarumas? Geopolitinė alternatyva Vakarų globalizmui ir Rytų imperializmui? Ne esmė. Esmė – „vagei ir melagei“…

O jei randasi kita politinė jėga, turinti gilesnę ir platesnę viziją, tai tiesiog – skaldytojai. Eretikai. Netikintieji. Ant laužo tokius. Nes visi tiesiog privalo jungtis prie mūsų. Nes mes – vienintelis atsakymas Lietuvai šiandien.

Aukštybių Dangau… Kur tai girdėta?