A. Zolubas. Du istorinius įvykius ženklinantys mitai

Dažnai skaitome, girdime apie mitus, dažniausiai savo kilme nesusijusius su senoviniais mitais, tačiau tenkinančius mito kriterijus, nes paremtus absoliučiu tikėjimu ir tapatumu. Lietuva turi Konstituciją, turi demokratinę Respubliką, turi valstybės valdymo institucijas. Tačiau ar tikra valstybė, ar tikra demokratija, ar tikra Nepriklausomybė? Gal visa tai nerealu, mitas? Čia skaitytojo vertinimui teikiu du mitus iškart, nes jie susiję.

Pirmas mitas: 1991 metų gruodžio 8 dieną Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos lyderiai Belovežo girioje pasirašė legendinę Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimo sutartį, pažymėjusią SSRS griūtį.

Antras mitas:1990 m. kovo 11 d. priimtas Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo aktas, pažymintis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Mielas skaitytojau, neskubėk manęs prie kryžiaus kalti, kad tokius svarbius dokumentus taip įvardiju, neskubėk autorių užgaulioti piktais komentarais, bet sėskim ir pakalbėkim rimtai, nes kalba eina ne apie kokius kosmetinių priemonių ar kulinarinius receptus, o apie rimtus, istorinius įvykius ženklinančius dokumentus. Nes žinojimas padėties, kokioje esame, padės susivokti, kodėl emigruoja tautiečiai, kodėl žudosi, kodėl gimstamumas mažas, kodėl daugelį nepriteklius kamuoja, kodėl iš nevilties tautiečiai alkoholiu vaduojasi. Tai suvokus, gal atsigręšime į tikrąsias vertybes, į pačią valstybę kaip vertybę ir patys ieškosime geidžiamos išeities.

Žinotina, kad pats istorinio įvykio paskelbimas, kol jis neatitiks de facto (faktiškų) ir de jure (teisiškų) sąlygų, nelaikomas įvykusiu. Nenagrinėdami pačių sąlygų turinio, turime pripažinti, kad nors ne iškart, tačiau abiem atvejais abi sąlygos buvo įvykdytos.

Kyla teisėtas klausimas, kodėl vadinu mitais.

Apie pirmąjį mitą, kaip mums mažiau aktualų, nenagrinėdami tos valstybės vidinių valdymo reformų, pasakysime tiek, kad SSRS niekur neišnyko, tik susitraukė su visu buvusiu turiniu ir pasivadino Rusijos Federacija (RF). O susitraukė todėl, kad Lietuvos pavyzdžiu, deklaravę savo Nepriklausomybę, nuo SSRS atsiskyrė kelios jos respublikos. Rusijos Federacija nuo SSRS politikos neatsiribojo, o oficialiai prisiėmė SSRS teises ir pareigas, jos vadovas Putinas SSRS griūtį vadina tragedija. Ketvirčio amžiaus patirtis rodo, kad RF neatsisakė SSRS imperinės politikos ir realiai žengia jos atstatymo žingsnius. Čia ir yra SSRS griūties mito patvirtinimas.

Ar Lietuva, paskelbdama savo nepriklausomybę, tikrai ją atgavo? Žiūrint į naują žemėlapį, matant sienas su pasienio postais ir muitinėmis, pasaulio valstybių teisišką pripažinimą, tarsi abejonių neturėtų būti. Tačiau, jei gilinsimės į esmę, matysime, kad atsiskyrimas nuo SSRS – teritorinis, kosmetinis, paženklintas tik LKP atsiskyrimu nuo SSRS KP. Į Nepriklausomybę Lietuva atėjo su visu sovietiniu paveldu, su visa teisine sistema, su buvusia valdžia, su tais pačiais teismais ir teisėjais, prokuratūra, su ta pačia penkis dešimtmečius komunistinėje „šviesoje“ ugdyta tarybine liaudimi, nebemokančia ne kolchoziškai ūkininkauti.

Prisijungdama prie Vakarų demokratinių valstybių sąjungos, Lietuva tik formaliai tapo demokratine respublika, tačiau su kitokia demokratija, nes liko priklausoma nuo vidinio sovietinio paveldo. Po nepriklausomybės paskelbimo dar bandyta kratytis sovietinio šleifo, tačiau nei desovietizacijos įstatymo nebandyta priimti, o liustracija apsiribojo tik dalies KGB neetatinių darbuotojų slapta „išpažintimi“ LGGTC vadovei Daliai Kuodytei.

Nusikaltimų Tautai organizatoriams ir tiesioginiams vykdytojams nei plaukas nuo galvos nenukrito, LKP CK pirmasis sekretorius tapo prezidentu, KGB etatinis darbuotojas, persekiojęs paskutinį Aukštaitijos partizaną, tapo Vidaus reikalų ministru, Valstybės saugumo departamentui (VSD) leista vadovauti galimai sovietinės orientacijos veikėjams Mečiui Laurinkui, Jurgiui Jurgeliui ir net KGB rezervistui Arvydui Pociui (jie be jokių karinių nuopelnų Lietuvai dar buvo „įšventinti“ į generolus). Dabartinis VSD vadovas, nors Prezidentei netinka, tačiau panašu, kad dėl savo neveiklumo sovietinį paveldą tenkina.

Sovietinė partinė nomenklatūra, atsiskyrusi nuo SSRS KP, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo į valstybines institucijas atsinešė nusistovėjusius partinius ryšius, įpročius, telefoninę teisę, tačiau atsinešė ir Rusijos baimę, kad iš keršto už atsiskyrimą buvusi ir įsigalėjusi rusiška partinė nomenklatūra jos neprarytų su visais turtais ir teisėmis, todėl ne iš meilės Lietuvai, o iš Rusijos baimės priversta išlaikyti esamą padėtį. Kitų partijų krištolinėmis taip pat nepavadinsi, nors jų nariai ir nepriklausė sovietinei nomenklatūrai, jų elgesyje dažniau rasime ne idealus, o interesus, ne būties dalykus, o buities reikaliukus.

Mūsų neva demokratinių partijų knibždėlyne tebevyrauja keliskart persikrikštijusi, tačiau iš sovietinių vystyklų neišlipusi bedvasė valdančioji Socialdemokratų partija, naujos partijos imituoja valdančiąją, todėl ir demokratija sovietinė, todėl ir Nepriklausomybė – mitas.

Lengva, nors ir akivaizdžiais argumentais, baksnoti, kritikuoti, tačiau turime nuolat klausti ir bandyti atsakyti į klausimą „ką daryti“?

Tarus, kad savo valstybę turime, nors ir su priklausomybe, turėsime valstybę ir jos nepriklausomybę tvirtinti, eiti į tikrą demokratiją, tikrą nepriklausomybę, turėsime ugdyti ir šviesti visuomenę – valstybės pagrindą ir turinį, mitą paversti tikrove.

Gausesnis jaunimo dalyvavimas mūsų kultūriniame bei politiniame gyvenime, vietos bendruomenių kūrimas, gabių jaunų politikų ėjimas į vietos savivaldą – geri Lietuvos kelio į ateitį ženklai.