R. Ragauskaitė. Žuvienė Karlingsforde

Nemėgstu žuvienės. Pirmiausia – dėl ašakų. Bet šita žuvienė kitokia – „multininė“, o tai raiškia – švelni, be žuvies kaulų, tiršta ir soti… Sutrintos krevetės, midijos, rausvi lašišų gabaliukai – tai airiška žuvienė, kurią valgant reikia pasikąsti šiltomis, mažutėmis, ką tik iš krosnies ištrauktomis bandelėmis. Šliurpsiu pasigardžiuodama, pasimėgaudama… Beje, nemėgstu šito įkyriai valkiojamo žodžio: mėgaujamės ne tik maistu, vynu, vonia su kvapais, bet ir geru filmu, įdomia knyga, spektakliu, gamtos vaizdais, kelionėmis, gera draugija… Mano supratimu, kūnas – mėgaujasi, dvasia – džiaugiasi, grožisi, turtėja… Dvasios poreikiai gilesni, todėl jai nepakanka vartojimo… Bet sąvokos kinta ne šiaip sau, jos atspindi mūsų sąmonę, kuri tuoj pat ieško atitinkančio žodžio… Ar tampame paviršutiniškesni? O gal džiaugsmo sąvoka veržiasi iš klišių, į kurias ją įspraudė įvairios ideologijos ir religijos? Bet rašinys ne apie tai… O gal ir apie tai?

Airiška žuvienė verta mėgavimosi. Sėdime senoje žvejų užeigoje, Karlingsfordo miesto senamiestyje, įsikūrusiame Airijos jūros įlankoje… Airijos jūra, iš pažiūros įžūloka, įsiskverbusi į įlanką nurimsta, tampa švelni – potvynių metu laižo krantus, atoslūgių – atidengia visą jos begėdystę: dumblėtą dugną ir midijų geldeles, kurias čia gyvenantys žmonės renka jau šimtus metų… Jūra apvaisina įlankos vandenis, glamonėja, ritmiškai įeina ir vėl atslūgsta… Nepertraukiamas gyvenimo ritmas… Amžinybė…

Mažytės žvejų užeigėlės langai, kurioje dabar sėdime, ne į jūrą, o į gatvę, išgrįstą akmenimis. Tai seniausia miestelio gatvė. Karlinsfordas – viduramžių miestelis, įkurtas 11 amžiuje. Namukai žemi, susiglaudę vienas su kitu, gatvelė siaura. Dabar ja vaikšto tik pėstieji. Du vežimai vargiai ja prasilenktų. Eidamas į vieną pusę atsidursi prie pilies griuvėsių – tai vikingų pilis, pastatyta ant stataus skardžio. Išlikę tik griuvėsiai. Turistai žingeidžiai po juos laipioja, paveiksluojasi… Į tarpus tarp pilkų pilies akmenų skverbiasi žolės šaknys, laikas – ar nauja gyvybė? – aižo net akmenį, vasarą tarp mūro sienų pražysta viena kita skurdi gėlelė…

Kažkodėl visi nori prie jos nusipaveiksluoti… Ten, kur turistams pavojinga, aptverta tvorele, pilis prižiūrima, bet nerestauruojama. Kodėl? Liečiu akmenis, glostau įšilusį mūrą, prašydama atsiverti, nukelti į tuos laikus, kai barzdoti, raumeningi vyrai, atplaukę iš tolimų kraštų, vilko akmenis, lipdė juos vieną prie kito, tikėdamiesi čia įsikurti, užkariauti šį laivybai patogų užutekį… Bet smaragdo žole spindinti sala slėpė ne turtus  –tik akmenis, įaugusius į šitą žemę nematomomis šaknimis, todėl neišraunamus… kaip ir žmonės, kurie šitoje saloje. Griuvėsių akmenyse surašyta visa skaudi tautos istorija. Viso to nebejaučiu mūsų Trakų pilyje, paverstoje žaisliuku ar butaforija, patogia spektakliams, koncertams… Nebėra ten praėjusių amžių alsavimo, dvasios nebėra. Tik išdailintos dekoracijos… Kaip ir Valdovų rūmai. Ne atmintį liudijantys, greičiau – mūsų nevisavertiškumą, norą įrodyti, jog buvome dideli.

Kitas gatvės galas baigiasi išlikusiais miesto vartais. Skaitydama viduramžių romanus miesto vartus įsivaizduodavau kitokius – aukštus, tvirtus, neperlipamus, aplink – vandens kanalai, pakeliami tiltai… Karlingsfordo miesto vartai žemi kaip ir visi kiti statiniai, primena arką, virš jos – sargybinių bokštelis-kambarėlis… Visa – autentiška, nes airių akmenys tvirti ir kantrūs… Senoji gatvelė tebegyvena tikrą gyvenimą: joje įsikūrusios kavinukės, viešbutis, senoviškos parduotuvėlės su tradicinėmis vitrinomis, kurios išstatytos prekės.

Išvijus vikingus, miestelį valdė anglų karalius Džonas. Miestelis turėjo savo valiutą, pinigų kalyklą. Užutekis buvo turtingas ir nešė pelną, todėl miestelis klestėjo. Įlankoje – lengvai surenkamos  jūros gėrybės, kalnuose ir pievose ganosi avys… Iš visų pusių – kalnai, apačioje – miškai, aukštėliau – paparčiai, akmenys ir pusmetrio aukščio čiobreliai, avys, samanos, avys, akmenys… Pačioje viršūnėje – pilki lietaus debesys, o avelės, lyg pilki akmenėliai, aplipę kalną, nors dabar – metų „galudienis“ – gruodžio pabaiga, žolė pievose ir tarp akmenų- smaragdo žalumo, barkšo tik nužydėję čiobrelių žiedynai ir kiti, mūsų smilgas primenantys vėjų ir lietaus išvelėti stagarai. Bet akmenis ir medžius apsivijusių gebenių lapai – sodriai žali, standūs, visžaliai žiemą vasarą, kaip ir kalėdiniai medeliai, tarp spygliuotų lapų slepiantys raudonas uogas.

Lyja… Lyja valandą, antrą… Lyja visą dieną. Į apžvalgos aikštelę užvažiuojame automobiliu, tik pro langus dairomės į atsivėrusią, kalnų apglėbtą Airijos jūros įlanką. Keliukas eina aukštyn, toliau jau galima lipti tik pėsčiomis: takelis – akmenys – čiobrelių nurudę žiedynai – avelės – samanos – akmenys – debesys… Ir visa merkiantis lietus. Nustembu, kad net ir tokią dieną netrūksta keliautojų: apsisiautę lietpalčiais, užsimaukšlinę gobtuvus, guminbačiais apsiavę, su lazdelėmis ir be jų… Jauni, sportiški, atletiški ir pagyvenę, pakumpę senjorai, moterys ir vyrai… Mojuoja ir šypsosi! Mojuoju ir šypsausi… Čia, ko gero, ir slypi tautos sveikata – judėjimas, energija, gyvenimo džiaugsmas.

Po geros valandėlės jie suguža į žvejų užeigėlę. Nusimeta lietpalčius, į kampą numeta varvančius gobtuvus, nuspiria šlapius batus, persiauna sausais, trina rankas ir linksmai klegėdami sėdasi prie židinio… Stalas su žuviene jau paruoštas. Tai – sava kompanija, nuolatiniai savaitgalio lankytojai… Mums tuo tarpu atneša antrą patiekalą – krabų kojeles česnakiniame padaže… Nežinau, kas skleidžia aštresnį kvapą – krabų kojelės ar česnakai… Užspaudžiu nosį – kvapas kelia šleikštulį – ir bandau valgyti. Skonis visai neblogas! Visai visai neblogas! Mano vaikaitė su pasimėgavimu gliaudo midijas, pasikąsdama citrinų griežinėliais, ir erzina mane: „Močiute, krabai ne dvokia, o kvepia…kvepia jūra. Juk tai vandenų padarai.

„Nuo žodžio „padarai“ mane dar labiau sutąso, laimei, jau atneša gineso alų, kurį be galo mėgstu. Gineso alus su juodųjų serbentų sirupu jau yra tapęs tradicine mano viešnagės Airijoje dalimi. Neįsivaizduoju Airijos be gineso alaus: nuskalauja gomurį, lengvai apsuka galvelę ir padeda matyti tai, ką noriu matyti…Tuo tarpu gatvėje uždega senovinius žibintus. Tai kas, kad viduj – elektros lemputės, įsivaizduoju viduramžių laikų gatvikę…Lietus teškena į grindinį, šaligatviu praskuba gobtuvu apsigobusi, į skraistes įsisupusi dama, pakibusi ant cilindruoto vyriškio parankės…Užeigon renkasi žvejai. Šeimininkas į židinį įmeta dar kelias durpių plytas – pliūpteli ugnelė, šildo sužvarbusias vyrų rankas, pasiuntinukas jau neša gineso alų – žuvienės jie gaus ir namuose… Vyrai džiaugiasi parplaukę – likimas dar kartą buvo jiems maloningas, ir todėl jie švenčia gyvenimą… Ir niekas negali jų kaltinti išlaidavimu, nes jie ne mėgaujasi, o tiesiog džiaugiasi – plačiai, atvirai, giliai… Pasigirsta smuikas, iš pradžių jis rauda – prisimena tuos, kuriems nebuvo lemta sugrįžti… Bet palengva vyrų nuotaika taisosi, prie smuiko prisijungia mušamieji. Suskamba daina ir juokas, atliepiantis šių žmonių nenugalimą dvasią. Iš kažkur atsiranda ir moterų, prastumdę stalus vyrai padaro nedidelę aikštelę – kojų vikrumu airiams neprilygsta jokios kitos tautos šokiai.

Stebiuosi, kodėl tiek mažai tėra ištirta džiaugsmo anatomija: skirtingų tautų, skirtingų rasių kraujyje serotoninas, sukeliantis džiaugsmą, pasiskirstęs labai nevienodai. Stebina net ir tos pačios tautos žmonių gebėjimas džiaugtis: vieni net ir lietui lyjant kopia į kalną, kiti pakalnėj verkšlena: į viršūnę norėtųsi, bet batų gaila. Kodėl net tos pačios tautos žmonių potyriai nesusiliečia, išgyvenimai neturi bendro vardiklio, kuriuo galėtumei nusakyti, kada kalbama apie mėgavimąsi, o kada – apie džiaugsmo fenomeną? Dingteli mintis, jog visus malonumus, patogumus ir džiugesį įvardindami kaip mėgavimąsi, netyčia (o gal tyčia?) eliminuojame pagrindinę sudedamąją džiaugsmo dalį – judesį – kūrybą. Džiaugsmas be kūrybos tėra pasitenkinimas. Džiaugsmą reikia užsidirbti, susikurti, pelnyti. Džiaugsmas susijęs su savikūra.

Šitie žvejai yra užsidirbę džiaugsmą, kaip ir tie, kurie kopia į kalną. Aš užsidirbau džiaugsmą, dalindamasi su jumis išgyventais įspūdžiais. Tai, anot Gintauto Mažeikio (ŠA, nr.2) „išjudintos minties džiaugsmas“. Mėgaujuosi gineso alumi, židinio jaukumu. Geriu įspūdžius, tenkinu smalsumą, audžiu fantazijas, susipynusias su turimomis žiniomis apie šį įlankos miestelį, svajoju kada nors įkopti į kalną. Džiaugiuosi buvimu – jis apima visa.