A. Čaplikas. Laiko mašina Rusiją nukėlė į praeitį

Rusijos kompanijoje Minske ekonomiste dirbanti Natalija prakalbo apie laiko mašiną: „Kažkas paprašė sugrąžinti ikikrizinius 2007-uosius, tačiau apsiriko, ir laiko mašina mus nukėlė į 1998-uosius, kai Rusijoje buvo paskelbtas defoltas.“ Šįmet Rusijos rubliais mokamas Natalijos atlyginimas realiai sumažėjo daugiau nei 40 proc. Kodėl? Juk dar prieš savaitę Rusijos prezidentas viešai pademonstravo ekonomikos „išmanymą“ – jo nuomone, Rusijos rublio vertės sumažėjimas Rusijai esą bus naudingas, juk už eksportuotą naftą Rusija gauna tiek pat dolerių, tačiau daugiau rublių.

Lieka tik stebėtis, kad nė vienas televizijos laidoje dalyvavęs ekonomistas kvailystę pasakiusiam prezidentui nepriekaištavo. Štai palyginti gerai uždirbančio Vasilijaus atlyginimas per metus nepasikeitė, tačiau maisto produktams dabar jis turi skirti didesnę jo dalį. Įmanoma mažiau išleisti drabužiams, buities prietaisams, bet maistui ne. Todėl ypač pablogėjo pensinio amžiaus žmonių finansinė padėtis – pensijos, skaičiuojant tvirta valiuta, sumažėjo nuo 800 iki 360 Lt per mėnesį. Kodėl mums, lietuviams, turėtų rūpėti šie duomenys?

Todėl, kad net jeigu Kremlius dabar nuspręstų atverti sienas maisto produktams iš ES, daugelio produktų eksportuoti jau neapsimokėtų. Paprasčiausiai rusams jie būtų per brangūs. Be to, dabartinė finansinė krizė Rusijoje labai skiriasi nuo 1998-ųjų krizės. Skirtinga ji ir mums, ir rusams. Ar prisimenate, kaip aštuntosios Lietuvos Vyriausybės vadovas tada aiškino, kad Lietuva dėl krizės Rusijoje nukentės minimaliai?

Nukentėjome maksimaliai, nes 1998-aisiais daugiau nei 50 proc. Lietuvos ekonomikos dar buvo susieta su Rusija. Ar nukentėsime dabar?

Nuostolių patirsime, tačiau tikrai mažiau nei prieš 16 metų, nes per šiuos metus ekonominiai ryšiai su Rusija susitraukė lyg šagrenės oda. Ir toliau traukiasi ir trauksis. Tačiau nuostoliai bus dideli, nes šį kartą krizė Rusijoje ne tik bus gilesnė, bet ir ilgiau truks. Kodėl taip manau? Todėl, kad 1998-aisiais Rusijai pagalbos ranką ištiesė ES ir JAV. Dabar niekam net į galvą neateina mintis siūlyti pagalbą, net neketinama atšauti įvestų sankcijų. Daugelis spėlioja, kodėl Rusija neišveda savo samdinių iš Ukrainos? Kai kam Lietuvoje ir daugeliui Briuselyje vis dar atrodo, kad tokiu atveju tarp Rusijos ir Ukrainos įsivyrautų taika, o ES ir JAV pradėtų švelninti sankcijas. Neįsivyraus. Gal europiečiai ir susitaikė su Krymo aneksija, gal ir daugelis rusų galvoja, kad nutilus patrankoms Donbase ukrainiečiai nuris karčią piliulę.

Štai Rusija 1954-aisiais padovanojo Ukrainai Krymą, o dabar, pažeisdama tarptautines sutartis, nusprendė dovaną atsiimti. Bendrauju su ukrainiečiais ir žinau, kad jie niekada nesusitaikys su Krymo praradimu. Šį mano įsitikinimą stiprina ne tik tai, kad Ukraina sparčiai ginkluojasi. Štai praėjusią savaitę Rusijos prezidentas viešai prasitarė padaręs klaidą, kad prieš metus nepagelbėjęs tuometinei Ukrainos valdžiai sutriuškinti Maidano. Yra dar viena Kremliui labai nepalanki aplinkybė. Kai tik Donbasas bus išlaisvintas, Ukraina į pagalbą pasikvies tarptautines karo nusikaltimų komisijas. Luhanske, Donecke ir jo apylinkėse bus atkasami samdinių iš Rusijos užkasti kapai, namų rūsiai. Patikėkite, pasaulis nustėrs, kai tos komisijos paskelbs tyrimų duomenis. Ir tai bus nuosprendis ne tik teroristams, bet ir juos palaikiusiam Kremliui.

Todėl drįstu prognozuoti, kad eksporto planus į Rusiją reikėtų atidėti mažiausiai dešimtmečiui. Rusija bus pasmerkta ilgai trunkančiai izoliacijai, nebent įvyktų stebuklas ir Rusijoje pasikeistų valdžia. Tačiau labiau tikėtina, kad rusai, gal jau ne taip entuziastingai, V.Putiną išrinks dar vienai kadencijai ir jis prezidentaus iki 2023-iųjų, kai jam sukaks 76-eri. Žinoma, jeigu parankiniai nenuvers senstančio ir jėgas prarandančio vedlio. Tokią nuojautą jau dabar demonstruoja buvę paklusnūs jo pavaldiniai – Baltarusijos ir Kazachstano prezidentai, viešai aptardami ateitį be Rusijos ir apsilankydami Kijeve.