Gruodžio 27-ąją, 12 val., trečiąją Kalėdų – Ledų – dieną, Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vyks blukio deginimo apeiga.
„Vilksim ir deginsim blukį, o su juo ir visas besibaigiančių metų blogybes supleškinsim – kad ateinantiems metams neliktų… Dainuosim, šoksim, vaišinsimės ir, jei gamta leis, visaip žiemiškai pramogausim! Neatvyksit – blogybes Naujiesiems išsaugosit…“ – kviečia tradicinės Kalėdinės šventės rengėjai.
Kas yra blukis? Ir kodėl jį lietuviai degindavo?
Blukis – tai rąstigalis, trinka, kaladė ar kelmas. Jis simbolizuoja senuosius metus, senas bėdas, pyktį, nuoskaudas, pavydą, vargus. Vienas iš seniausių, įdomiausių kalėdinių papročių yra rąstigalio (blukio) vilkimas iš sodybos į sodybą. Blukį valkiodavo po kaimą, lyg surinkdami visą blogį. Tokių apeigų dalyviai būdavo vadinami blukvilkiais. Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmai šventei: blukvilkiai visą laiką dainuodavo, šokdavo, per blukį šokinėdavo, netgi visokių šunybių aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavo. Po to kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Tikėta, kad sudeginant rąstigalį, sudeginamieji senieji metai, jų blogybės.
Panevėžietis Jonas Sabeckas kartu su Lietuvos liaudies buities muziejumi siekia suburti liaudį į blukvilkio apeigas, kadangi tai prasminga mūsų prosenelių tradicija, kurią reikia atgaivinti ir puoselėti. Blukio vilkimo ir sudeginimo apeiga parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą.
Vienas veikėjas atvirai ir įkyriai teigia kad reikia austi, lupti kaladę. Kaladė aukščiausią Dievybę galima tik lazda pabarbenti kad jinai į manę atkreiptu dėmesį ir manę palaimintu iki kitų Kalėdų t y susitikimo su Kalade. Nežeminkime savo Dievų juos ausdami ar lupdami, meiliai su jais bendraudami busime palaiminti nes ir daiktai turi sielas. lyvis
,,Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmai šventei…”
Papročių tikslas SUBURTI savus. Rumšiškėse, būsimo renginio tikslas išsaugoti paprotį, kad nepamirštume. Kiekviena šeima, giminė ar bendruomenė gali susigalvoti savų, kokių tik nori žaidimų. Jie bus prasmingi, jei tęsis ne vienus metus, iš kartos į kartą – švęskime, mielieji! 🙂
…tik kad sudegintum savo blogybes – pavydą, godumą, puikybę ir kt. neužtenka blukį pavalkiot 🙂
Be savivokos nieko nebus 🙂
Bus tik krikščioniškų apeigų pakeitimas pagoniškomis.Taip galima “žaist lig smercies”, bet tolko nebus.
Vis tą savo krikščionybę kiši. Kai paprašiau paaiškinti ‘šventąją trejybę’, t.y. Dievą pagal krikščionis, nesugebėjai.
Blukio valkiojimas SUBURIA savus: šeimą, kaimynus – toks beveik visų papročių tikslas. Krikščionybei geriau, kai žmonės yra ‘broliais ir sesės’ Kristuje ir tuo nutautina žmoniją – blogis.
Šį kartą ne krikščionybę, o savivoką, – eilinį kartą manęs nesupratote, Kembly 🙂
Krikščionys, možna skazat spiritus, sudarę ganyklinę sutartį su Vatikanu. Aišku, galima tai vadinti ir teologiškai su krikščionišku velniu susieta savivoka – jog jis kiekviename krikščionyje sėdi.
Velnias arba Velinas krikščionys jį blogu pavertė jis gi dievas
Tiksliai tai tikrai nežinau, tačiau visko gali būt, kad kitatikiai krikščionys iš mūsų Vėlino visaip išsityčiojo (uždėjo ragus, uodegą, kryžių ant kaktos, kanopas) ir, blogio atgal grįžimo dėsniu, patys juo pavirto.
Sakyčiau, tai yra blukiofobija ir diskriminacija – ir ne kitajp! Reikia kreiptis į eurosajūzą, kad finansuotų kokių septynių blukių teisių gynimo kontorų kūrimą. Be to, kadangi blukio lytis yra neaiški, gali būti, kad jis deginamas dėl to, kad yra lytiškai neapsisprendęs, todėl būtina išsiaiškinti, kuriam iš 26 genderių jis (?) priklauso ir, esant reikalui, finansuoti lyties keitimo operaciją. Vasarą, be abejo, reikės surengti blukių eitynes “Blukis Pride” su šūkiu “Proud to be a Peder-Kelmas!”
Kalbi, lyg būtum jį dulkinęs.
SIMONAS DAUKANTAS
KALĖDŲ VIEŠĖS ARBA ŠVENTĖ
Kalėdos Lietuvių senoje kalboj rodo susitikimą senojo laiko su jaunuoju, beje, senų metų su jaunaisiais. Tą šventę šventino pradėdami naujus metus o bengdami senuosius. Vadino Kalėdomis nuo žodžio kalti, kaipogi minavonei praėjusių metų kalė gaspadorius į trobos sieną vinį arba ragą, o žyniai į žinyčios sieną plytą mūrijo dėl metų žinios, kaip viršiau regėjom. Šiandien dar Žiemgaliuose arba Kuršininkų namuose gal regėti balkius ir sienas po dvi rindi prikalinėtas briedžių ragų, kurei jau patys, jau jų šakos metų skaitlių rodo. Nėra aprašytų nei maldų, nei aukų tos šventės, vienok nuo jos palaikų, kurie kame-ne-kame beužliko, galdar sektis, jog svietas taip pat linksminos, kaip jie ir ant kitų švenčių: valgė grūdus, šieną ant stalų paskleidę, žyniai veizėjo į žvaigždes ir lėmė atentį metą, laimingą ar nelaimingą, pagal tą, kokias žvaigždes pirma paregėjo. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdami, kurių pradžia dainos, toje dingsty dainuojamos, tokia yra. (Tabalai tai,tai tai, Judink seni, kaulus, up, up, up, Sudaužk rankų delnus etc.) Paskui tą bluką sudegino, kaipo sunkų praėjusįjį metą, vildamiesi, jog ateinantysis metas bus daug lengvesnis ir nereiks taip sunkiai dirbti, kaip praėjusįjį metą. Sudeginus senuosius metus, motriškosios tuojau parodė lėlę, iš medžio išdrožtą, kurią vyriškieji grobstė, bet motriškosios ją paslėpti turėjo, idant nebmatytų ir nebieškotų.
Tarp tų metų švenčių, arba viešių, buvo dar mažne, sakau, paviešės arba gėrynės, su šventenybėmis sunertos, kurių apleisti niekas nedrįso, ir taip: įkurės, apkulos, koštuvės, skerstuvės, užvis būdynė ir laidosena