M. Kundrotas. Apie kledarus. Žiupsnelis patirčių

Ne taip seniai su sūnumi žiūrėjome populiarų vaikišką animacinį filmuką „Ratai“. Kas augina vaiką, ypač – berniuką, turėtų žinoti. Pagrindinis veikėjas – Žaibas Makvynas: guvus, sveikas, linksmas automobiliukas. Kiti veikėjai – taip pat automobiliai. Atkreipiau dėmesį, kad neigiami veikėjai čia – Kledarai. Seni, sulūžę ir pikti ant viso pasaulio. Pavydintys naujiems automobiliams sėkmės ir dėl to jiems kenkiantys.

Neatsitiktinai prisiminiau savo vaikystės filmuką „Senas žaisliukas“, o taip pat – puikų lenkų filmą „Pono Kliaksos akademija“. Juose mokoma užuojautos ir net meilės seniems, atitarnavusiems daiktams. „Ratuose“ – viskas atvirkščiai. Senatvė čia kelia antipatiją, kuriamas sveiko, guvaus ir sėkmingo kultas. Vargu, ar čia reiktų įžvelgti sąmoningą sąmokslą, veikiau tokie siužetai natūraliai kyla iš vartotojiškos konkurencinės visuomenės kultūros.

Žinoma, čia galima įžvelgti ir socialinius-ekonominius veiksnius. Sovietų visuomenėje daiktų trūkdavo, jų gamybos sąlygos reiškė dideles sąnaudas, todėl daiktai kurti ilgam laikui. Tai, kad daugelis jų gesdavo gana greitai – atskiras klausimas. Kapitalistinėje visuomenėje svarbu kuo daugiau pagaminti ir parduoti, užtai seni daiktai išmetami, jų vietoje perkami nauji, nors senieji dar puikiausiai tiktų naudojimui. Vis dėlto vargu, ar ekonominė samprata čia – vienintelis lemiamas veiksnys.

Pradėkime tuo, jog daugelis vaikų daiktus supranta kaip gyvus ar beveik gyvus. Juo labiau, jog visuose trijuose filmuose šie daiktai nėra daiktai paprastąja šio žodžio prasme, tai – gyvi veikėjai. Vadinasi, požiūris į juos atitinkamai sąveikauja su požiūriu į tikrai gyvus padarus. Antra vertus, net požiūris į daiktą kaip tokį vaikystėje atitinkamai formuoja moralinę, kultūrinę ir socialinę raidą.

Lig šiol atsimenu, kaip vaikas dar tik mokėsi kalbėti, o mes su žmona žiūrėjome filmą, kuriame įvyko avarija. Žmonės liko sveiki, bet mašina užsidegė. Sūnus prapliupo rauda. Filmą teko išjungti. Bet štai praėjo pora metų, ir atitinkamas viešosios kultūros auklėjimas subrandino visai kitokį požiūrį. Viena iš daugybės žaislinių mašinėlių šiek tiek pagedo – liovėsi suktis vienas iš keturių jos ratų. Liūdesį iškart pakeitė įtūžis – mašina sulaužyta į šipuliukus: pirk, tėve, naują!

Žinoma, tai – tik daiktas. Vargu, ar turėtume orientuotis į priešingą kraštutinumą, ugdydami Nikolajaus Gogolio Pliuškinus, kaupiančius lūženas ir šiukšles. Vis dėlto žmogaus brandos pradžioje santykis su patikėtu daiktu ugdo santykį su kitu apskritai. Meilė savo žaisliukui svarbi ne dėl to, jog tai – žaisliukas, o dėl to, jog tai – meilė.

Jaunystės laikų bičiulis įsidarbino Norvegijoje. Gyvūnų krematoriume – pasirodo, šioje šalyje yra ir toks verslas su rimtai išplėtota pramone. Žmonės atneša savo augintinių lavonus, jie deginami, o po to kur nors iškilmingai palaidojami. Iš pažiūros – gražu. Jei ne vienas aspektas. Ypač dažni jauniklių lavonai. Pasirodo, tėvai vaikučiams nuperka šunelį ar kačiuką – mažą, mielą, pūkuotą, o po kiek laiko šis gyvas žaisliukas nusibosta. Jis „užmigdomas“, kaip dabar populiariai vadinamas žudymas. Bet užtai jo pelenai išsaugomi.

Iš pradžių išugdomas vartotojiškas požiūris į daiktus, po to – į gyvūnus, į gyvąją gamtą. O dar po kiek laiko – žiūrėk, jau atitinkamai vertinamas ir žmogus. Mintyse iškyla močiutė, ligų susuktais sąnariais kėblinanti iš bažnyčios ar poliklinikos. Ir staiga užnugaryje – paauglių balsai: štai gyvenimo stabdis!

Vėl gi galima prisiminti kitą kraštutinumą. Kas jau kas, o mūsų karta – dabartiniai trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai – tai aiškiai patyrė. Jaunas, veržlus, gabus žmogus, dažnai išsilavinimu ir nuveiktais darbais gerokai lenkiantis vyresniuosius, jų tiesiog užgožtas. Jaunystė laikyta trūkumu. Dėl to ši karta, išskyrus išimtis, užaugo kompleksuota, jai dažnai trūksta drąsos tiek kalboje, tiek darbuose. Dabartiniai jaunuoliai – daug laisvesni. Bet jiems gresia kitas, pirmiau apibūdintas kraštutinumas.

Apskritai galima pastebėti, kaip krikščioniškąjį ir humanistinį požiūrį į žmogų keičia rinkos sąlygomis pertvarkyta antikinė samprata. Vyresnė karta dar prisimena, kokias šiltas emocijas keldavo tokie personažai kaip Viktoro Hugo Kvazimodas ar Hanso Kristiano Anderseno mergaitė su degtukais. Dabar, jei tu – senas, silpnas, ligotas ar – o siaube! – luošas, tai esi šiukšlė. Iš tavęs galima tikėtis tiktai blogiausio. Geras žmogus turi būti sveikas ir stiprus. Nenuostabu, nes būtent toks užtikrina gausiausią vartojimą. Bent jau mūsų – laukinio kapitalizmo – sąlygomis. Brandžiame kapitalizme tokie turi savo vietą ir gerbiami.

Prieš keletą metų nuvykus į Kretą vienas ryškiausių įspūdžių kilo, stebint atostogaujančius pensininkus iš Vakarų Europos. Linksmi, šoka, dainuoja. Žmonos giminaitis iš Brazilijos, aplankęs protėvių žemę – Lietuvą – taip pat džiaugėsi: mums labai smagu būti seniems. Nes ten senas žmogus taip pat yra visuomenės narys, o kalbant ekonomiškai – ir vartotojas.

Pas mus gi jis tiesiog stengiasi išgyventi, kur jau ten iki intensyvaus vartojimo. Žinoma, jį prisimena rinkimuose, nes paradoksaliai vyresnio amžiaus žmonės – aktyviausi rinkėjai. Tada numetamas koks trupinys socialinių garantijų pavidalu, kuris čia pat atimamas iš jaunimo, o senoliui oraus gyvenimo vis tiek neužtikrina. Skirtumas tas, kad jaunuolis – jei tik yra pakankamai įžūlus, moka lipti kitiems per galvas – gerovę užsitikrins pats. O kur dėtis senoliui?

Nesinorėtų dėtis prie nuobodžių niurzgų, kuriems viskas čia ir dabar – blogai. Vakaruose taip pat gebama kurti gerus ir gražius filmus, ugdančius pagrindines žmogiškąsias dorybes – gerumą, kilnumą, drąsą, ištikimybę, draugystę. Užtenka įvardyti tokią klasiką, kaip „Šrekas“, „La troškinys“ ir, žinoma, „Žaislų istorija“. O štai „Cartoon Network“ kanalą išjungiame. Didžiumą produkcijos ten sudaro beprasmiai lakstymai, triukšmas ir smurtas. Vakarais žiūrime „Senąją animaciją“.

Iš lietuviškų laidų ypač mėgstame „Gustavo enciklopediją“, įdomiai ir šiltai pateikiančią istorijos, kultūros, geografijos žinias. Netgi tokie veikėjai kaip velniai, raganos, žmogėdros ten – linksmi ir draugiški. Žinoma, galima būtų kabinėtis iš teologinės pusės, bet vargu, ar čia reiktų ieškoti teologijos, šiaip ar taip – lietuviškų pasakų velniukas stipriai skiriasi nuo biblinio šėtono. Jei norite pamatyti šėtoną, jį greičiau išvysite šiuolaikiniuose supermenų vaidmenyse. Ten, kur garbinama galia – be dorybių.

Tiek kaip tėvai, tiek kaip visuomenės nariai, džiaugiamės tuo, kas gera ir šviesu. Labai tikimės, kad ateities Lietuva augs tomis tiesomis, kurios giedamos Lietuvos himne. Kad mokės mylėti. Net ir „kledarus“. Juk jiems – silpnesniems ir pavargusiems – rūpesčio reikia daugiausiai.