A. Guogis. Ar kada bus galima pasitikėti administravimu?

Ar skaitytojams ką nors sako terminai „naujoji viešoji vadyba“ ir „naujasis viešasis valdymas“? Paprasčiausiai skaitytojui gali atrodyti, kad tai – „nauja vadyba (naujas valdymas)“ Tuo labiau nežinantis skaitytojas nematys skirtumo tarp naujosios viešosios vadybos ir naujojo viešojo valdymo. O teorija ir praktinė reikšmė čia pasižymi nemažais skirtumais.

Naujoji viešoji vadyba – tai privačių verslo metodų taikymas viešajame administravime. Kuri turi savo principus – tokius, kaip orientaciją į rezultatus, orientaciją į klientą, konkurenciją, kiekybinių rodiklių absoliutinimą. Ir turi savo konkrečius įgyvendinimo metodus – vieno langelio metodą, prioritetinį planavimą, sugretinimo metodą ir kt. Visų šių metodų esmė, skirianti juos nuo privataus sektoriaus yra ne pelno siekimas, o organizacijos veiklos rodiklių pagerinimas. Viešosios vadybos struktūra pagal naująją viešąją vadybą reiškia decentralizuotų, konkuruojančių junginių darbą maksimaliai siekiant klientų pasitenkinimo paslaugomis.

Savo ruožtu, naujasis viešasis valdymas kiek kitur sudeda akcentus – o būtent į skaidrumą, atvirumą, pliuralizmą, demokratiją, korupcijos nebuvimą, socialinę atsakomybę, socialinį teisingumą, aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą. Jeigu naujosios viešosios vadybos decentralizuoti junginiai veikė savotiško uždarumo principais, kai ypatingą reikšmę turėjo atskiro vadovo priimami sprendimai, tai naujasis viešasis valdymas kalba apie piliečių bendradarbiavimą, ko-dalyvavimą ir  bendrą autorystę priimant sprendimus bei juos vykdant.

Būtina pažymėti, kad abu pastarieji administravimo modeliai ganėtinai skiriasi nuo tradicinio hierarchinio veberinio administravimo modelio, kuriam svarbiausia buvo procesas ir procedūrų laikymasis. Naujoji viešoji vadyba, atvirkščiai, kelia rezultatų pasiekimo reikšmę, o naujasis viešasis valdymas bando suderinti abu – procesą ir rezultatus.

Aukščiau minėti administravimo modeliai buvo išbandomi praktikoje išsivysčiusiose Vakarų šalyse, po kurio laiko atskiri jų elementai „atėjo“ ar buvo perkelti į Rytų Europos šalių kontekstą. Bet čia jiems sekėsi sunkiau, kadangi iš inercijos veikė stiprus nomenklatūrinis sovietinio socializmo tipo palikimas. Tai ypač liečia naująją viešąją vadybą, kurios ribas tarp viešojo ir privataus sektorių yra paprasčiau peržengti, o tada ir supainioti viešuosius ir privačius interesus.

Sovietinio tipo nomenklatūrinė sistema pasižymi ir didžiuliu klientelizmo krūviu, kuris lietuvių kalboje paprasčiausiai vadinamas „švogerių politika“. Todėl apibrėžti lietuviškąjį valdymo ar viešojo administravimo modelį yra gana keblu netgi daug mačiusiems tyrėjams, nes čia persipina daugybė viena su kita sunkiai suderinamų tradicijų ar naujovių. Būtina pažymėti, kad viešojo administravimo modeliai nesivysto beorėje erdvėje, o yra sąlygojami kultūrinio konteksto. Jeigu iki nepriklausomybės atgavimo lietuviškasis viešasis administravimas buvo skatinamas modernistinių kultūrinių nuotaikų, tai po nepriklausomybės atgavimo pradėjo dominuoti postmodernistinė kultūrinė aplinka.

Modernizmas visur pasaulyje asocijavosi su industrinės visuomenės kūrimu ir labiau tradicinėmis nuostatomis su aiškesniu tiesos ir normatyvinių modelių supratimu. Postmodernizmas atneša autoritetų nepaisymą, reliatyvizmą, netikrumą, abejojimą galimybėmis vadovautis aiškiais normatyviniais modeliais. Sovietų Sąjungoje ir jos lageryje modernizmas lietė tik kai kuriuos gyvenimo aspektus, tačiau ypač jo reikšmė buvo jaučiama pokariniame Vakarų pasaulyje iki pat devintojo praeito amžiaus dešimtmečio. Tai yra tada, kai Vakaruose buvo sukurti ir išvystyti keli gerovės valstybių modeliai, kurie tarpusavyje turėjo ir daug bendrų bruožų. Tada, kai Lietuva įžengė į nepriklausomybės laikotarpį, Vakaruose prasidėjo gerovės valstybių demontavimo procesai, kuriuos ypač skatino naujai besiformuojanti postmodernistinė aplinka.

Postmodernistinistinis projektas, kuris pradėjo Vakaruose formuotis keliais dešimtmečiais anksčiau kultūrinėje srityje ir buvo skatinamas kultūros intelektualų, persikėlė ir į viešąjį administravimą. Nuo postmodernistinių Endi Varholo (Andy Warhol) paveikslų ar Žoržo Pompidu (Georges Pompidou) centro architektūros Paryžiuje post-modernizmas persikėlė į administracinę sritį, sukurdamas naujo tipo konkurencinį ir individualistinį naujosios viešosios vadybos modelį. Naujoji viešoji vadyba generavo postmodernistinį liberalų-marginalinį gerovės modelį, o šis, savo ruožtu, generavo ir stiprino naująją viešąją vadybą.  Fransis Fukujama (Francis Fukuyama) tokį istorinį laikotarpį apibūdino kaip liberalizmo idėjų triumfą ir „istorijos pabaigą“. Bent pradinėje šio etapo pradžioje jis neklydo. Tačiau vėlesnio tarptautinio ir vietinio antagonizmo bei atsirasiančių prieštaravimų masto F. Fukujama nenumatė ir vertindamas epochą faktiškai suklydo. Reliatyvistinės laikmečio vertybės, nebetikėjimas tradicinėmis lygybės ir kitomis dar švietimo amžiaus įtvirtintomis vertybėmis vedė prie vis stiprėjančios tarptautinės ir nacionalinės nelygybės bei kitų sunkiai sprendžiamų ekonomikos, politikos ir kultūros problemų. Todėl bent teoriškai buvo iškeltas naujojo viešojo valdymo būtinumo klausimas su savo skaidrumo ir atvirumo vertybėmis.

Tačiau nespėjus naujojo viešojo valdymo išvystyti pasaulį užgriuvo Ukrainos krizė ir pagilėję konfliktai Azijoje. 2014 metais prasidėjus Ukrainos krizei, pasaulis atsidūrė iki tol daug metų neregėto pasaulinio karinio konflikto grėsmės situacijoje, kai prognozuoti tolimesnius tarptautinius ir vietinės politikos klausimus tampa vis sunkiau įmanomu dalyku. Kaip Ukrainos situacijoje atrodo į žmoniškumą orientuoti naujojo viešojo valdymo uždaviniai? Ar galima ir toliau Vakaruose kalbėti apie naujojo viešojo valdymo būtinumą ir tuo pačiu metu taikstytis su taikių žmonių žudymais ir kankinimais? Paaštrėję prieštaravimai pasaulyje stumia visuomenes prie teisinio nihilizmo, ciniško stipresnųjų valios diktavimo ir moralinių-etinių normų nepaisymo. Dar taip neseniai teoriškai suprasta Naujojo viešojo valdymo būtinybė, kai buvo akcentuojamos atvirumo, skaidrumo, demokratijos, pliuralizmo, socialinės kokybės, socialinio teisingumo ir socialinės atsakomybės vertybės, praktikoje susidūrė su vis didesniu šių vertybių ignoravimu arba netgi visišku pamynimu.

Naujasis viešasis valdymas, būdamas pažangia alternatyva tradiciniam administravimo ir naujosios viešosios vadybos modeliui, kol kas pasižymi labiau normatyviniu, į teorines refleksijas nukreiptu pobūdžiu. Jeigu Naujasis viešasis valdymas be savo puikių teorinių principų neras praktiškų atitikmenų valdymo ir ekonomikos srityse, jam gali grėsti toks pat lygybės, bendradarbiavimo ir kitų socialinių vertybių „mirties“ požymis, koks buvo pastebėtas po 1968 metų Minoubruko (Minnowbrook) valdymo konferencijos rezultatų JAV, kai socialinių vertybių reikšmė viešajam administravimui buvo tik iškelta ir suformuluota, tačiau nerado didesnio praktinio pritaikymo dėl vėlesnio neo-liberalizmo puolimo pasaulyje. Ar taip bus ir šį kartą, parodys artimiausi pasauliniai ir nacionaliniai įvykiai bei teorinės refleksijos akademikų ir intelektualų bendrijoje..

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius