L. Milčius. Pakilk birželio dvidešimt devintą

Baltu debesimi man nepavirsti
Ir nenuplaukt, kaip upės bangai tarp krantų.
Laimė gyvent, atėjus laikui, mirti
Žemėj, kurioj tave vadina lietuviu.

Būtų skaudu, jei niekas jos negintų,
Palikdami, ranka numotų net savi.
Pamiršę, tarsi paukščiai lizdą gimtą,
Nerastų vietos meilės lašui jai širdy.

Tiktai tikiu, vis dar tikiu, kad dega
Ne vieno akyse vilties liepsna,
Jog kelsis vyrai, kurie garbę mena,
Vadinamą —Tėvynė Lietuva.

Jei kas išduos, parduos, ar kalbą jos pamintų,
Tam niekad neatleistų net laukų žolė.
Juodžiausiu iš vardų politiką vadintų,
Kam vietoj sąžinės krebždės baili pelė.

Baltu debesimi te niekas nepavirsta,
Geriau laukuos išlyja šaltu lietumi —
Pakilk, lietuvi, birželio dvidešimt devintą
Apginti Lietuvą, jos žemę savimi!

2014-06-20
Raudondvaris