Jau šešioliktąjį kartą Trakų istorijos muziejus Trakų miesto gyventojus ir svečius kvietė į Trakų pusiasalio pilies Viduramžių šventę.
Pievoje prie pilies išdygo spalvingos palapinės, šiugždėjo garbiųjų damų puošnios suknios, vietoje nenustygo savųjų riterių laukiantys žirgai ir netilo linksmas vaikų juokas.
Kiekvienas į šventę užsukęs dalyvis turėjo progą savu kailiu pajusti vėlyvųjų viduramžių magiją. Kuo gi ypatingi XIV0XV amžiai ir kodėl juos lyg skraistė gaubia romantika? Tais laikais mirtis ir linksmybių sklidinas gyvenimas buvo taip arti, jog niekada nežinojai, ko sulauksi kitą akimirką. Pažvelgęs į vieną pusę, matei begalinę prabangą, kitoje gi akis badė skurdas. Gyvenimas kunkuliuote kunkuliavo siūlydamas paragauti visų jų skonių, sukeldamas pačius stipriausius, ryškiausius pojūčius.
Trakų pusiasalio pilies Viduramžių šventėje akį traukė riteriai tviskančiais šarvais, kurie negailėdami jėgų kovėsi meistriškumo rungtyse. Riterija rungėsi trimis etapais, naudodamiesi skirtingu ginklu (skydu-kalaviju, pusantros rankos kalaviju bei bakleriu (mažuoju skydu) ir kalaviju). Pirmose dvejose rungtyse riteriai kovojo po minutę, o paskutinėje – su pusantros rankos kalaviju bei bakleriu (mažuoju skydu) – tol, kol vienas iš riterių priešininkui suduodavo tris smūgius, už kuriuos teisėjai skyrė tašką. Šiais metais savo prielankumu riterius apdovanojo ir puikiosios damos, tik jos vertino ne karių meistriškumą, o grakštumą, galantiškumą.
Ypatingo dėmesio ir damų susižavėjimo šūksnių sulaukė raitelių turnyras. Garbieji riteriai demonstravo ginklo valdymo meną rodydami savo taiklumą kavalerijos atakos metu bei kapodami priešininkų galvas (laimei, šį kartą tai tebuvo kopūstų galvos) tarsi kovos lauke su pėstininkais. Žiūrovų minia su nerimu stebėjo raitųjų riterių kovas su ietimis. Kvapą gniaužė lūžtančių iečių trenksmas ir kiekvieną taiklų smūgį į priešininką lydėdavo griausmingos palaikymo ovacijos. Jautriosios damos, netverdamos įtampos, akis dengė skepetaitėmis ir virpančia širdimi laukė savojo riterio laimėjimo.
O riteriai išties verti susižavėjimo. „Riteriu galėjo tapti tik išskirtiniai vyrai. Viduramžiais tai buvo atskiras luomas. Riteriai turėjo pasižymėti karingumu, ištikimybe, dosnumu, nuskriaustųjų užtarimu, kurtuazija, širdies damos vardo šlovinimu, dvasingumu. Pradžioje riterio titulas pelnytas asmeniškai, vėlyvaisiais viduramžiais buvo paveldimas. Ir tik labai retais atvejais riteriu galėjo tapti paprastas karys. Tokie atvejai buvo verti plunksnos ir įamžinti rašytiniuose šaltiniuose“, – su begaliniu užsidegimu šventės dalyviams pasakojo Dominykas Karpavičius – vienas iš „Viduramžių pasiuntinių“ narių.
Neapsiėjo šventė ir be nedidelių nemalonumų. Netikėtai minioje nuvilnijo šurmulys „vagis, vagis“ ir jau netrukus šaunieji kariai pričiupo piktavalį, nugvelbusį penkias paauksuotas taures. Nieko nelaukiant, nelaimėliui buvo įvykdyta bausmė visų susirinkusiųjų akivaizdoje. Tiesa, siūlymų, kaip nubausti nedorėlį, kad daugiau niekada nekiltų noras savintis svetimo gėrio, buvo įvairiausių: nukirsti galvą (vis tik, tokia bausmė viduramžiais buvo taikoma už žmogžudystę), paskandinti, padžiauti ant šakos, nukirsti ranką. Žiūrovai stebino užsidegimu bei išradingumu. Galiausiai nuspręsta prasikaltėlį viešai pažeminti – ištepti degutu ir apipilti pūkais. Vagišius kriokė, dievagojosi esąs nekaltas, tačiau egzekucijos vykdytojai buvo neperkalbami.
Nuilsę ir išvargę šventės svečiai sėdo ragauti to meto patiekalų. „Viduramžiais tiek gyvenimas, tiek maistas buvo labai ryškūs, su gausybe prieskonių. Pagrindinis, išskirtinis bruožas buvo tas, kad į visus patiekalus buvo dedama medaus. Patiekalus gardindavo karamele, muskatu, baltuoju pipiru, šafranu, todėl visas maistas buvo saldus ir prieskoningas. Ant stalo galėdavai rasti visų skonių – saldaus, rūgštaus, sūraus ir kartaus“, – apie viduramžių maisto ypatumus kalbėjo Jūratė Poderienė, gamybos vadovė.
Ypatingas dėmesys šiais metais buvo skirtas šeimoms su vaikais. Trakų istorijos muziejus mažiesiems įrengė atskirą erdvę, kur jie savo jėgas galėjo išmėginti mūšyje maišais, dėliodami dideles medines dėliones, žaisdami stalo žaidimus (kvirkatą, „lapę ir žąsį“), mėtydami žiedus. Drąsesnieji nuo kalno leidosi mediniu karučiu.
O kur dar vietoje nenustygstantis juokdarys, taip ir laukiantis progos čiupti ir žemyn galva apversti kokį šėlstantį vaiką, ar paerzinti į akį kritusią damą, ypatingu taiklumu besididžiuojantys lankininkai, susikaupęs kalvis, gardžiais kvapais viliojantis muiladarys arba „bobą ąsotyje“ kepančios šeimininkės. Visko nė neišvardinsi.
Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.
