Valstybė be kultūros – mįslė be atsako. Gal lietuviu būti jau nebegarbinga, o gėda?

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Nuo vaikystės išmokęs savo pavergtos valstybės istoriją iš rezistentų tėvų, jis pats pradėjo bendrauti su pogrindžiu ir tapo istorijos dalimi. Sutikęs bendraminčių grupeles Pakruojyje, jau po didžiųjų Vilniaus mitingų D. Stancikas įkūrė Sąjūdžio skyrių. Taip atšilimas atėjo ir į provinciją, o jaunuolis iš gamyklos vyresniojo specialisto tapo atstovu Sąjūdžio Seime.

Vertinga tai, kas apsimoka

D. Stancikas prisimena, kaip Vytautas Landsbergis, tuometis Sąjūdžio Seimo pirmininkas, ginčijosi su Gediminu Vagnoriumi, premjeru, ką reikėtų pasižymėti pirmuoju tikslu: NATO ar Europos Sąjungą. Ką jau kalbėti apie šiuos – net maži tikslai grąžinti Kapsukui Marijampolės vardą ar įsivesti litą atrodė tolimi ir sunkiai pasiekiami.

Po to, kai Marijampolėje jau galima buvo atsiskaityti litais, Dalius Stancikas bent porą kartų sugrįžo į Seimą – bet ne kaip parlamentaras, o politikos analitikas, vėliau Seimo pirmininkės patarėjas. Iš arti matęs, kaip Lietuva įeina į Europos tautų šeimą, dabar jis sako, kad atėję į Vakarus mes turime progą iš arčiau pamatyti ir įvertinti tenykštes moralines vertybes. „Demokratija prekybiniams santykiams yra labai paranki. Jeigu ji trukdytų prekybiniams santykiams, aš nesu tikras, kad Europos Sąjunga, žiūrėdama prekybinių santykių, vartotojiškumo, patogaus gyvenimo, nepradėtų keisti nuostatų. Nesu tikras, kiek šitos vertybės nepajudinamos, – svarsto D. Stancikas, dabar dirbąs politikos apžvalgininku svetainėje Bernardinai.lt. – Jau praeitų metų paskutinį mėnesį Kinija aplenkė JAV savo prekybiniais ekonominiais santykiais, tai kas gali garantuoti, kad po 20 metų mes nesakysime – va, Kinijos sistema yra geresnė. Gal tada ir mums reikia griežtesnio vadovavimo, tokio pusiau diktatūrinio režimo?“

Ekonomikai – per daug dėmesio

Ekonomika, regis, tapo ir Lietuvos pirmąja vertybe. Pasak apžvalgininko, dabar kultūra nuslinkusi į dešimtąją eilę, tai matyti ir pažvelgus į jai tenkančią biudžeto pyrago dalį. Tačiau dar geriau, nei vertinant iždo eilutę, kultūros svarba valstybėje atsiskleidžia praėjus Seimo rinkimams. „Kai partijos – nesvarbu, kairiosios ar dešiniosios – laimi rinkimus, dalijamasi ministrų kėdėmis. Tai, kuri koalicijoje mažiausia, skiria Kultūros ministeriją. Ir ministru tampa ne partijos vadas, o koks trečias ketvirtas asmuo tos mažiausios koalicijos narės. Be abejo, vėliau jis neturi įtakos dalijant biudžetą“, – į tikrąją kultūros padėtį atkreipia dėmesį D. Stancikas.

Vis girdime pažadus, kad kultūrai galų gale bus skiriamas deramas dėmesys (jau greitai, kai valstybė šiek tiek atsigaus)… Nepaisant to, viešas elgesys nesutampa su žodžiais. Pašnekovas įsitikinęs, kad iš šio užburto rato galime išeiti tik atsitokėję, kad „kažkada užsidirbsime ir tada leisime sau tapti šviesesniais“ gali būti niekada neišsipildysianti sąlyga. Apvertus viską aukštyn kojom, tobulėti sunku.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ekonominiai santykiai iš esmės pakito. Pereinamuoju laikotarpiu gausybė žmonių išbandė save laisvojoje rinkoje, kukliau ar rimčiau įsitraukė į nebevaržomą verslą. D. Stancikas nebuvo vienas iš jų – ilgą laiką jį buvo įvėlusi politika, ir kapitalizmo vilionės neveikė taip stipriai, kad atitrauktų nuo to, kas atrodė svarbiausia. Ieškoti būdų uždirbti pinigų, kai atsikuria valstybė, vyksta istoriniai dalykai, atrodė išties šalutinis užsiėmimas. „Eiti kažkur, palikus tai, kai tu verdi pačiame vulkano epicentre, kažkaip nei įdomu, nei norisi. Apie tai net nelabai galvoji. Bet aš visiškai normaliai žiūriu į žmones, kurie ėjo ir darė, jeigu tai darė pakankamai sąžiningai. Vėlgi, ekonomika – labai svarbi valstybės gyvenimo dalis, šiuo metu ji pabrėžiama net kaip svarbiausia. Gal, mano supratimu, jai skiriamas hiperbolizuotas dėmesys, bet iš tikrųjų ji yra labai svarbi“, – kartoja politikos apžvalgininkas.

Kito įvaizdžiai ir prestižas

Vis dėlto prieš dešimtmetį, kai tiek žurnalistikos, tiek politikos jau atrodė gana, šeima savo aktyvius visuomeninius vaidmenis nusprendė pakeisti netikėtu siužeto posūkiu ir persikraustė į Kuršių neriją. Čia atėjo laikas pasirodyti D. Stanciko verslumui; jis ėmėsi vadovauti nedideliam viešbučiui. Pabėgimas į ramų gyvenimą auginti vaikų, galima sakyti, neišdegė, nes po poros metų publicistikos ir politikos vėl įsiurbta Stancikų šeimyna kraustėsi atgal į sostinę.

Kaip kultūra į priekį praleido materialinę gerovę, poetai iš dievų virto tiesiog poetais, taip visuomenės akyse kito ir politiko vaidmuo, įgaudamas senosiose demokratinėse valstybėse nusistovėjusį pašaipos ir pagarbos santykį.

„Dviprasmybė ir ten yra – iš politiko irgi šaiposi, keiksnoja: ar Pietų Europoje, ar Vakarų Europoje, ar Šiaurės… – pradeda D. Stancikas, kurio sutuoktinė Aurelija Stancikienė buvo tiek praėjusio, tiek šio Seimo narė. – Atostogavome, buvome nuvažiavę į Siciliją su šeima – tenai dukra praktiką atlikinėjo, tai buvome aplankyti. Žmona pasakė italui, kad ji politikė. Jisai nežino, nei kokia, nei kokiai partijai priklauso, bet iš karto – oi, kaip blogai. Iš principo. Bet išlieka dviprasmybė, nes vis tiek kažkokia pagarba yra.“

Anot pašnekovo, panašiai kito ir žurnalisto įvaizdis: Sąjūdžio ir pirmaisiais valstybės atkūrimo metais žiniasklaidos žmonės buvo gerbiami taip, kaip sovietmečiu poetai, tai rodėsi viena aukščiausiai vertinamų, garbingiausių profesijų. Dabar žmonės mato, kad žurnalistas toks pat, kaip ir visi kiti, o kartais net ir suktesnis gali būti.

Žurnalistika seklėja

„Žurnalistikos forma tai labai ištobulėjo, bet banalėja turinys. Aš prisimenu, kai Komjaunimo tiesa keitėsi į Lietuvos rytą, kiek buvo tiriamosios žurnalistikos! Ir be Žurnalistų etikos komisijos buvo aišku, kad reikia kelių nuomonių. Į tą gylį einant buvo bandoma ieškoti kažkokių šaknų. Tas pats Delfi, kai kūrėsi 2000 m., jis buvo visai kitoks. O dabar dauguma žiniasklaidos priemonių tampa propagandinės ir gan paviršutiniškos“, – apie žurnalistikos raidą nepriklausomybės laikotarpiu svarsto D. Stancikas.

Jis teigia pastebėjęs, kad gilesnio turinio stoka žiniasklaidoje aiškinama menku skaitytojų susidomėjimu, bet, jo nuomone, iš tikrųjų tai susiję su finansiniais interesais. Jis pats per tuos du dešimtmečius vis grįždavo prie žurnalistikos, o matomiausios šioje srityje, matyt, buvo politikos redaktoriaus pareigos „Lietuvos Aide“, kada šis buvo stiprus ir įtakingas dienraštis. „Deja, aš nematau tobulėjimo, matau leidimąsi žemyn. Aišku, yra išskirtinių leidinių. Kokie buvo meno, kultūros leidiniai, kokie tiražai buvo! Dabar pažiūrėkite, jie vos išsilaiko, valstybė remia. Būdavo Sąjūdžio laikraščiai, Sąjūdžio žinios, Atgimimas – po porą šimtų tūkstančių egzempliorių. Kultūros barai, Šiaurės Atėnai – po penkiasdešimt tūkstančių. Dabar turbūt kiek – 500? Nežinau, žmonėms, matyt, net nesmagu tiražus rodyti, kai vos ne patys sau rašo“, – skaudžiai kalba apžvalgininkas, kuriam teko būti ir neatsakingus kolegas žabojančios Žurnalistų etikos komisijos nariu. Pasak jo, paviršiniais pjūviais einanti sekli žiniasklaida atsiliepia ir jos vartotojų asmeniniame gyvenime. Ar žmonės taip pat seklėja, ar paviršiumi plaukioja tik noras gyventi sočiau?

Nyksta tauta ir savigarba

Daugelio tautiečių asmeniniai gyvenimai klostosi svetimose valstybėse. Kur ta priežastis, verčianti žmones masėmis emigruoti iš Lietuvos? Tenka sutikti, vyrauja ekonominės paskatos, tačiau pinigai neatsako į visus klausimus. „Kodėl Estijoje, kuri gyvena nedaug, o tik šiek tiek geriau, emigracijos beveik nėra? Galbūt jie, kaip dar mažesnė tauta, supranta pavojų? Mes dar to nesuprantame. Nors dabar, jau sakoma, mūsų emigracijos laipsnis mažėja, šiek tiek didėja grįžtamumas, bet vis tiek susumavus lieka minusas, – pastebi D.Stancikas. – Žmonės savo valstybe iš principo yra labiau nusivylę. Ne tik dėl ekonominių dalykų, man taip regis. Dabar mes šaipomės jau iš savo valstybės, ne tik iš politikų. Gal lietuviu būti jau nebegarbinga, o gėda? Nežinau.“

Praėjusiais metais kiek augęs gimstamumas taip pat demografinio minuso neišlygina, ir net oficialiuose sąrašuose tautos dydis menkesnis nei trys milijonai, ką jau kalbėti apie realius skaičius. Tokių šalių, kaip Estija ar Vengrija, pavyzdžiai verčia dar ir dar kartą pergalvoti, kodėl mūsų gyvenimo lygio ir emigracijos masto proporcija tokia netolygi, o gyvenimas savoje valstybėje ir bendros gerovės kūryba atrodo tokia nepatraukli.

Bus daugiau

„Miškai“ 2014, Nr.3