Bendruomenes suvienijo vaistažolės

Nepabūgo pradėti

Dar visai neseniai mokslininkai ragino rinkti ir auginti vaistinguosius augalus, nes didžiąją dalį Lietuvos rinkos užima atvežtinės vaistažolės iš Kinijos, Lenkijos. Tačiau daugelis į vaistažolių ir prieskonių auginimo verslą nėrusių žmonių nusvilo rankas: surinktų ir išdžiovintų vaistingųjų augalų supirkimo kainos juokingai mažos. Dabar ramunėlių ir mėtų laukuose vėl auga javai.

Tačiau tokia kaimynų patirtis – nė motais: Mažojoje Lietuvoje, Pagėgiuose, susivienijusios penkios bendruomenės jau džiaugiasi šiųmečiu vaistažolių derliumi.

„Mūsų žemės labai turtingos. Pavasarį pievas užlieja iš krantų išsiliejęs Nemunas, tad net ūkininkams jų nereikia tręšti. O vaistažolės auga kaip ant mielių“, – teigė Kriokšlio bendruomenės pirmininkė Reda Tamašauskienė ir pridūrė: „Ant žemės guli pinigai, juos reikia tik pakelti.“

Nustojo sirgti

Vaizdingose Rambyno kalno apylinkėse, kvepiančiuose pušynuose ir laukinėse pievose bendruomenės ištyrė, kokie vaistingieji augalai auga aplink jų namus, kiek jų būtų galima surinkti. Virgilijus Skirkevičius ėmė jas mokyti atpažinti augalus, išmanyti vaistingąsias jų savybes.

„Gyvename kaime, atrodo, turėtume viską žinoti, betgi ne, – sakė Reda. – Aš baigiau medicinos mokslus, bet apie vaistažoles nedaug žinojau. O dabar išeinu ryte į sodą, prisiskinu garšvų, kiaulpienių, dar bananą įmetu. Išeina sveikas ryto kokteilis. Daug žmonių pas mus pradėjo sveikiau gyventi.“

„Mes išmokome rinkti žoles, geriam savo pačių pagamintas arbatas. Skanu ir sveika – šią žiemą neprireikė antibiotikų“, – antrino kolegei Natalija Stonienė. Į Pagėgius moteris atitekėjo iš Karaliaučiaus krašto. Dabar ji puikiai kalba lietuviškai ir yra aktyvi bendruomenės narė.

Užsidirbo teniso stalą

Vaistažoles Pagėgių krašte renka apie 20 žmonių. Darbymečiu pasitelkiama ir daugiau. Pirmais metais, anot Redos, dauguma rinkėjų buvo vyresni, o dabar – jaunimas. „Visus juos pažįstame, žinome, kas jie tokie, kaip gyvena. Be to, tie žmonės privalo turėti sveikatos pažymėjimus, juk dirba su maisto produktu“, – teigė moteris.

Rinkti vaistažoles žmones skatina ir pinigai. Turimo projekto lėšos leido bendruomenėms su rinkėjais atsiskaityti iš karto ir gerokai dosniau, nei jiems moka vaistažolių fabrikai. Pavyzdžiui, pernai viena mergina, rinkusi vaistažoles, užsidirbo per du tūkstančius litų. „Ateina pas mane penki jaunuoliai, kuriems po 15–17 metų, ir sako: „Mums reikia teniso stalo“, – pasakojo Reda. Bendruomenės pirmininkė pasiūlė jiems užsidirbti, tad visą vasarą jaunuoliai rinko vaistažoles, o rudenį nusipirko stalą. „Dabar jie žaidžia tenisą, užuot be užsiėmimo slankioję po kaimą ar dairęsi, ką nugvelbti, – džiaugėsi Reda. – Tai – puikus būdas mokyti jauną žmogų dirbti ir gauti pinigėlį.“

Padėjo mokslininkai

Vaistažolės reikia tinkamai išdžiovinti, kad jos būtų tikrai vertingos. Tai – didžiausia problema, kylanti daugeliui žoliautojų. Pagėgiškiams pagelbėjo mokslininkai: Aleksandro Stulginskio universiteto specialistai pagamino džiovyklą. Tai – namelis, kuriame yra dvi patalpos: vienoje yra svarstyklės, o kitoje stovi didžiulė metalinė spinta. Į ją storais vamzdžiais pučiamas šiltas oras. Orą šildo ant stogo stovinti saulės baterija.

Atidarai spintos duris, o ten – gausybė stalčių, kiekviename džiūsta vaistažolės. Spinta yra dviejų durų. Už vienų – vytykla. Ten pirmiausia sukraunamos žolės. „Į ją pučiamas apie 28 laipsnių oras, – pasakojo džiovyklos prižiūrėtoja Natalija. – Jei žoles iškart sukrautume į džiovyklą, jos sudegtų.“

Į džiovyklą pučiamas 40 laipsnių oras. Nors džiovykloje yra drėgnomatis, geriausia, kai vaistažoles stebi žmogus. Natalija čia budi kone visą parą: stebi procesą, perkrauna žoles iš vienos spintos į kitą, išdžiūvusias sudeda į maišus. Didelė jos darbo dalis – suskaičiuoti, kiek svorio vaistažolės neteko džiūdamos.

Vienu metu pagėgiškių džiovykloje galima išdžiovnti apie 40 kg vaistažolių. Natalija sakė, kad kiaulpienių ar baltųjų notrelių lapai išdžiūva per porą dienų, augalai su kotukais – ilgiau. Kiek džius žolės, priklauso ir nuo oro lauke: saulėtą ir šiltą dieną tai vyksta greičiau. Vienu metu moterys stengiasi džiovinti vienos rūšies vaistažoles, kad jos nesusimaišytų.

Džiovykla stovi Vilkyškiuose, Vilkyškių pieninei priklausančio senovinio mūrinio namo kieme. Menka nuomos kaina ir saugu, be to, ir tinklais tiekiama elektra yra: juk reikia, kad džiovyklos kompiuteris, kuris reguliuoja temperatūrą, veiktų stabiliai. Be to, bendrovė bendruomenėms pažadėjo restauruoti seną pastatą ir atiduoti joms, kad ten būtų įrengtos fasavimo patalpos, galbūt ir parduotuvėlė.

Mokosi palengva

Pirmais metais pagėgiškiai tik mokėsi pažinti vaistažoles, tad surinko nedaug, o antrais – net dvi tonas. „Rinkome beveik viską, kas tuo metu žydėjo, tačiau paaiškėjo, kad kai kurių žolių negalime panaudoti, nes V.Skirkevičius jų neįdėjo į mišinius“, – juokėsi Reda. Parduoti jas fabrikams irgi nesiseka, nes už vaistažoles sumokėta kone penkiskart daugiau, nei siūlo supirkėjai. Be to, jie nori gauti iškart ne mažiau kaip toną.

„Šiemet truputį „stabtelėjome“ dar ir todėl, kad turime dar iš pernai likusių žolių“, – pridūrė Reda. Tad šiemet moterys kruopščiai apskaičiavo, kiek ir kokių žolių reikės. Žinoma, rinkėjams tokia „politika“ nelabai patinka.

Dabar bendruomenės renka per 30 rūšių žolių ir gamina net 32 rūšių arbatas. Jose – beveik visos Pagėgių apyklinkėse natūraliai gamtoje augančios vaistažolės. Tiesa, keletą (raudonėlių, medetkų, juozažolių, šaltmėčių, melisų) tenka užsiauginti: mat V.Skirkevičius jomis papildė mišinius.

Etiketes arbatoms sukūrė vietos veiklos grupės „Pagėgių kraštas“ administratorius Sigitas Stonys, o pavadinimus sugalvojo visi kartu: mat pagal įstatymus negalima ant maistinių arbatų rašyti, kad jos gydo, kokias ligas padeda gydyti ir pan. Tad atsirado arbata „Po sočių pietų“, kuri gerina virškinimą, o raminamųjų žolelių mišinys buvo pavadintas „Neimk į galvą“.

Planuoja ateitį

Projektas šiemet baigtas įgyvendinti, bet pagėgiškiams gaila mesti tai, ką yra pradėję ir kiek padarę. „Sąžinė neleidžia viską sužlugdyti. Nors algų dar neužsidirbame, patiriame didžiulį dvasinį pasitenkinimą. Be to, dovanojame sveikatą kitiems, todėl plečiamės. Pradėjome važinėti po didesnes muges – šiemet buvome sostinėje, Kaziuko mugėje. Ruošiamės ir į Druskininkus: juk su jais mus sieja Nemunas. Su tenykšte bendruomene vykdome bendrą projektą: su vaistažolėmis važiuosime pas juos į miesto šventę, o jie – į Pagėgius atplukdys didžiulius būrius turistų“, – pasakojo Reda. Kito projekto lėšomis Pagėgių bendruomenė įsigijo laivą ir prieš Jonines siųs jį į Druskininkus.

Turi pegėgiškiai ir parduotuvėlę Vilkyškių centre, arbatas parduoda ir Turizmo informacijos centre, tiekia arbatinėms Tauragėje, Šiauliuose, greitai ir sostinės gyventojai galės paragauti Mažosios Lietuvos arbatų. „Tikime, kad Mažoji Lietuva, Pagėgių kraštas atsigaus, o mes su savo vaistažolėmis būsime prie to prisidėję“, – sakė Reda, kurios šaknys – ne Mažojoje Lietuvoje. Ją į šį kraštą atsivežė tėvai, jos vyras – tikras lietuvninkas. Sodybos, kurioje gyvena, kiemu jau vaikšto septintoji karta. Šalia, kaimelio kapinėse ilsisi visi proseneliai. Dabar bendruomenės suka galvą, kaip įdomiau supakuoti arbatas. Vikyškių bendruomenė įsigijo lazerinį spausdintuvą, kuris gali raižyti, tad čionykščiai žmonės jau bando pagaminti ir suvenyrines dežutes.

Šiemet laukus, kuriuose renkamos vaistažolės, pirmąkart apžiūrėjo „Ekoagros“ atstovai, taigi netrukus galėsime ragauti ekologiškos arbatos iš Mažosios Lietuvos. „Mes – ne verslininai, mes mėgaujamės. Tikimės, kad tarp mūsų visuomet bus tokių žmonių ir mūsų pradėta veikla nenuslops“,– sakė Reda, kol kas gyvenanti iš savo ūkio – 20 melžiamų karvių.