Senos kultūringos tautos turi literatūrinius kūrinius, kurie yra tapę mitu, tos kultūros prasimboliu, o dažnai ir tautos tapsmo tauta iš genčių sambūrio ar liaudies pagrindiniu impulsu. Rusams tai gal Puškinas ar „Karas ir taika“; vokiečiams Gėtė ir Šileris, o gal Hermanas Hesė; lenkams, be abejo, „Tvanas“ ir senatvės periodo Adomas Mickevičius (lenkai apskritai yra literatūros sukurta tauta)
Kas yra mums, lietuviams, yra tuo literatūriniu kūriniu, įspėjusiu ir autoriaus talentingos plunksnos dėka atskleidęs tautai jos giliausias paslaptis, ją pažadinęs? Be abejo, Maironis. Ne, ne Donelaitis, atiduodant jam nuoširdžiausią pagarbą, ir ne Putinas. Taip, Maironis yra mūsų tautos prisikėlimo iš istorijos kapo dainius.
Tačiau vaidila Maironis yra tik Lietuvos, kaip formų pasaulio dalyvės, apdainuotojas. Bet esti ir kita, vydijos Lietuva. Kas ją aprašys meno kalba, kas padarys tai, kas neįmanoma – aprašyti esmę, esą, nes toks aprašymas yra esõs mirtis. Laimei, toks titanas atsirado. Tai Vaižgantas ir jo kukli, paprasta istorija apie užkampio kaimo keistuolį Mykoliuką ir jo mylimą Severiutę.
[Ką mes žinome apie šiuos du personažus, apskritai ar esame skaitę „Dėdes ir dėdienes“, ar tik probėgom vadovėliuose esamas ištraukas, kurias jau spėjome užmiršti. Sovietiniais laikais tai buvo ištrauka, kur Mykoliukas–Dzidorius aria su jaučiais. Ji buvo komentuojama taip – štai kaip sunkiai buvo išnaudojami valstiečiai baudžiavos laikais, kurie, laimei, nebegrįš. Ir tiek – nei žodžio apie žmogiškąsias dramas, vykusias po šiaudine pastoge. Tiek daugelis mūsų, vyresniųjų, teprisimename iš šio Vaižganto šedevro, parašyto itin sodria, gyvastinga kalbą, kuri, beje, buvo pateikiama „sunorminta“, tai yra nusunkta. Ne ką geriau ir šiais laikais – XI klasės vadovėlyje aštuoniuose puslapiuose rasime tokius klausimus – apibūdinkite Mykoliuko socialinę padėtį; kokiu žodžiu pradedama grybų tema; miškas – žmogui pavojinga, grėsminga erdvė (???). Ir tik pačiam gale – kodėl Severiutė pasirenka ne Mykoliuką, bet Geišę. Analizę „užviršuoja“ išvada – apysakoje gėris visiškai pasyvus.
Matyt ta pačia „genialia“ išvada vadovavosi ir sovietmečiu statyto filmo šio kūrinio motyvais sumanytojai. Šio kaip reta nevykusio filmo koncepcija atsispindi pavadinime „Tas prakeiktas nuolankumas“ (su kuriuo, be abejo, komunizmo statytojas turi kovoti), o centrinis personažas Mykoliukas kenčia nuo priespaudos ir sunkaus darbo, ir daugiau nieko].*
Каs gi ištiesų yra Mykoliukas? Tai kaimo keistuolis, į kurį žiūrima su nepikta pašaipa. Liko nevedęs, tad glaudžiasi prie brolio šeimos, kuri jį išnaudoja – Mykoliuk šen, Mykoliuk ten… Turi pasidirbdinęs smuikęlę, tai atokvėpio valandėlę ją čirpina, grodamas vis tą pačią melodiją – kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu tinginiauju… Tačiau sielos gilumoje jis kitoks, nei mato aplinkiniai – jautrus, suvokiantis gilius dalykus, savotiškai šventas, bet visa tai slepiantis savyje.
Severija – to paties kaimo mergina. Mykoliukas prisiminė ją dar kūdikiu –
„Atmena jos krikštynas. Paskui bėgdavo jos verkiančios pasupti. Paskui nešiojo ją ir žadino. Paskui vedžiojos, piemenuku būdamas, kai visas būrelis sodžiaus mažiukų prie jo prikibdavo. Paskui drauge vakaravo, jai šokti griežė, kas dieną matė…“.
Tarp jų užsimezga artimi santykiai, Mykoliukas pamilsta Severiją, Severija atsako tuo pačiu, bet apie vestuves nėra nei kalbos, nes brolis ir brolienė neįsileis naujos poros į tą pačią gūžtą, kur ir be to pilna. Jų vestuvės reikštų skurdą brolio šeimos ir jų vaikų, kuriuos Mykoliukas mylėjo kaip savus – tokia buvo anų laikų kaimo realybė.
Bet štai į jų skaudžiai idiliškus, bet liūdna melancholija nutviekstus santykius įsiveržia gosli jėga. Tai kaimo tijūnas, senbernis, atstovaujantis grubiam kūniškam-vyriškam pradui. Jau pati pavardė – Geišė – suponuoja, iš vienos pusės, geismą, kūnišką aistrą, o iš kitos – pabrėžtą vyriškumą (geĩšis sm. (2) – 1. toks kietas plienas: Lietuviai, vargu vargą remdamys namūse, dirvose ar girėse, ne vien netižo, bet į geišį supentėjo S.Dauk. – LKŽ).
Aitros vedamas senstantis vyriškis pasirenka Severiutę. Jo pranašumas – kad jis pasiturintis, kad jis tijūnas, prievaizdas, kurio visi bijo. Aitros-aistros apimtas, jis beatodairiškai siekia Severiutės – paskiria jai pasimatymą, ją palaužia, nieko nelaukdamas tuoj pat pasiperša, neprašo kraičio. Tik Severiutės motina, kažką negero savo motiniška intuicija nujausdama, vidujai priešinasi vestuvėms.
Svarbi pasimatymo scena:
Čia rytų saulė pašvietė tiesiai į lazdynų krūmą, visą jį nudažydama raudonai. Dirstelėjo ten link ir žaliame pasienyje išvydo, jai pasirodė – milžiną, visą liepsnojantį tviskantį. Ir tokia bailė ją perėmė, jog ji sukliko nebe savu balsu. /…/
– Severiut, ar pablūdai? Gi tai aš, daisia, Geišė, ne koks pojuokas… Sever, atsijokėk, susimildama… Pagaliau žinokis, aš einu šalin… – kalbėjo tijūnas Daisia, iš pradžių nuo krūmo, paskui prišokęs prie jos, paglostęs ją abiem rankom, per pečius ir vėl atšokdamas atgal nuo nepakenčiamai skaudaus spiegimo.
– Oi, kas čia? Tai čia tamsta, dėde? /…/ ėmė pagaliau kalbėti, visa perbalus, visa drebėdama, visa uždususi, akyse tebematyt buvo didžiausias išgąstis.
– Daisia, tas pats, tas pats, – pradžiugo Geišė. Vėl prišoko arčiau, priglaudė mergelę į sau, prisispaudė jos galvelę, pabučiavo į kaktą, šiurkščiu savo delnu perbraukė jai per skruostą.
Severja nesipriešino, lyg pajėgos netekusi; net užsimerkė. Glūdėjo Geišės glėbyje, leidėsi pasodinama po medžiu. Geišė kažin ką jai šnekėjo ilgai, lipšniai, su ašaromis akyse. Turbūt žadėtąją paslaptį. Glostė jos ranką, petį, kaklą. Pasilenkė jos galvelę, ėmė bučiuoti akis, kaklą, plaukus, kol įkniubo į lūpas ir nebenorėjo beatsitraukti.
Severija neatlaiko šito aitros proveržio. Jos jausmai Mykoliukui dar nesubrendę, dar kupini pirmapradės skaistõs, o čia susidurta su kūniška subrendusio vyro agresija. „Su Mykoliuku buvo tik dvasių susituokimas, su Geiše – ko kito“ Ji pasiduoda.
Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi. Nebuvo galybės, lygios jo galybei [..]. Galingi tėvų namai. Jų globa nenugalima. Tik mirtis ir Geišė – gamta galingesni už ją.
***
Kaip elgiasi Mykoliukas, supratęs, kad Severija jau nebe jo? Jis susigūžia, neria į savo glūdumas. Geniali rašytojo nuojauta užkabina esmių esmę – lietuviškąjį glūdėjimą, tuo padarydama Mykoliuko paveikslą mitiniu lietuviškumo prasimboliu, literatūrine jo atitiktimi. Tik jau toks jo buvo būdas: neprieštarauti, ne gintis, ne pretenzijas kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis; juo skaudžiau, juo giliau, ir ten gyventi savo gyvybe.
Štai gabalas teksto, gal giliausio lietuvių literatūroje:
Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių vidus. Jo viduje širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip gumbas; pasidaro dalis jo sielos, padaro jį kitokį, o pašalietis nė spėti neatspėja, jog to iš pradžių nebūta, su tuo neapsigimta, – tai susidaryta. Ko tu rastumei lietuvių širdyje, išskrodęs jų kokį šimtuką, sudarytumei kitiems gerą pragariuką, o lietuviams tai sudaro – tik liūdesį, iš šalies žiūrint. Širdims išskrost ir patirt, ką atskiras lietuvis kenčia, dar nerasta tokių peiliukų. Viena poezija tai težino, ir ta – tik nujautimu.
***
Kaip toliau susiklosto Mykoliuko ir Severiutės santykiai? Mykoliukas, nors sunkiai, bet atsitiesia. Jis vėl – dėdė Mykolas, Dzidorius artojas, toks pats ir nebetoks. Jis ir toliau neša gyvenimo naštą, artimųjų, netgi brolvaikių, kuriuo mylėjo ir augino, išnaudojamas. Tačiau viduje – jis dvasios milžinas, perėjęs gal sunkiausią gyvenimo išbandymą – nemeilės pragarą. Ir štai – centrinė kūrinio scena, jo viršūnė, kuri ir turėtų būti vadovėliuose:
Bažnyčioje dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas dvasėjo, nyko jo apatija ir rezignacija, jis darėsi status, kai stovėjo, nužemintai pasilenkęs, kai klūpėjo; akys blizgėjo išmintimi, protu, tokiu vidaus turiniu, kurs kiaurai peršviečia visą kūną – sielos žievę. Jis meldės ir mokėjo melstis taip, kaip temoka tikrieji dvasininkai, įpratę vartalioti savo sielą, mintimis gyventi. Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę inteligenciją, tik nebuvo kas įspėja. Tik ir be to bažnyčioj ir einant, ir pareinant į Dzidorių Artoją kaimynai žiūrėjo kitaip ir, lyg ko nebedrįsdami, kalbino jį. Mykolas atsakinėjo jiems iš didžio, trumpai, mandagiai, kaip gražiai atsakinėja mandagiems neužaugoms, prikibusiems pakeliui.
Parėjęs namo į savo klėtelę, drauge su šaliku nusiimdavo ir į gembę ligi kito karto pakabindavo tą savo antrinę sielą.
Meldės dėdė ir namie, tik čia kitaip. Atsiklaups nakties glūdumoje prieš Dievo kančią, pakalbės paprastuosius negudrius savo poterėlius, tars ačiū už praleistąją dienelę ir ima dėkoti Dievui už tą neapsakomą Jo malonę ir bekraštę gerybę, kurios yra iš Jo prityręs, jaunas būdamas, kada mylėjo ir buvo mylimas. Saldumo pagautas, kniubo ir nebesikėlė; nenorėjo gadinti tos dangiškosios valandos, kada jį mylimoji mergelė glostė ir bučiavo. Jis, kaip gyvas, tebematė ir tebejautė, lyg tai tuojau būtų atsitikę, kiekvieną jos pajudėjimą. Ir buvo tiek laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko geriau nebegalint duoti.
***
Severija gi jaučiasi palaužta gyvenimo. Nors nieko jai tarsi netrūksta – juk dabar ji Rapolienė Geišienė, Saveikių tijūno žmona, nebe Pukštaičia:
Ir buvo patenkinta, tai, rodės, ir laiminga, nors šiaip jau tuodu dalyku dažnai eina skyrium. Gali būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas.
Miršta dukrelė, vienintelis jos džiaugsmas. Geišė nusensta, tampa karšinčium, o tas anų laikų Geišė, supažindinęs ją su kūniška meile, telieka atsiminimuose. Toliau Severija vis labiau klumpa gyvenimo negandose, ieško paguodos ir užsimiršimo karčiamoje, nors gyvenimo gale randa jėgų atsitiesti:
Tik dėdienės Severjos nuo to laiko niekas nebematė miestelio karčemoje, nė kaimo linksmynėje: ji ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde, ūkininko ašvieniu, kantriu, nieko sau nereikalaujančiu, vieną Dievą bepažįstančiu, su Juo beintimaujančiu.
Rapolas Geišė gi smunka giliau – be sveikatos praradimo, jis dar ir važiuoja žemyn ir socialiai, ir baigia gyvenimą nunuodytas giminaičių, kuriems jis buvo našta.
Tokia būtų kūrinio schema, gerokai supaprastinta ir gal pernelyg juodai balta. Iš tiesų personažų santykiai daug subtilesni – antai Mykoliukas, nors išduotas, vidujai susitaiko su Severiute, kuri irgi atsiveria kaip jautri, savo jausmuose jau susivokusi būtybė. Rapolas Geišė gyvenime nėra toks monstras, kaip aitros scenose ir t. t. Tačiau mums šiuo atveju svarbiau kas kita.
***
Šis genialus kūrinys, be kitų būdų jį atverti, leidžia mums pažvelgti į lietuviškumą iš archetipinio, giliausio taško, iš esmių esmės tolių. Jei trumpai, tai Mykoliukas yra Lietuvos kaip vydijos šalies prasimbolis, su visa jos istorijos ir savimonės tragika, amžinai glūdinčios savęsp ir šitaip besiginančios nuo formų pasaulio agresijos. Severija – Lietuva istorijoje, formų pasaulio realybėje, gležna gėlė tarp istorijos, likimo ratų ir kaustytų batų, sutrypiama ir vėl besikelianti, vienų viena savo gležnume. Geišė – svetima jėga, savotiška literatūrinė stribo šmėkla, nusibaigianti pati iš savęs.
Tokia tad būtų lietuviškoji likiminė triada, apsprendžianti mūsų tautos likimą amžiams. Belieka šitai suvokti – kitaip nebus. Ir tai, šis suvokimas, bus mūsų stiprybės atrama, leis mums ištverti iki pat laikų pabaigos…
„Kultūros barai“, 2014 Nr. 4
…,,vaidila Maironis…“, grb autoriau, nemenkinkit ir nešmeiškit švento vaidilos vardo! Maironis visų pirma yra okupacinės krikščionybęs kunigas. Jam ,kaip ir kitiems katalikams tenka moralinė atsakomybė už krikčionybės istorijos bėgyje įvykdytus nusikaltimus. Žinoma jis ,kaip asmuo, turi nebejotinų nuopelnų kultūrai, bet vadinti Maironį vaidila,- tai krikščioniški kliedesiai ir nepagarba lietuvių prigimtinei religijai.
Labai jūs toje Jorės šventėje savo “dvasingumą” sustiprinote 🙂
Labai buvo įdomu skaityti taip švelniai ir su tokia meile parašytas mintis.
Neoromantikas Vaižgantas atvėrė lietuvio “glūdėjimą savęsp” tragiškumą ir numanomą, kodėl taip atsitiko praėjus nuo krikščionybės įvedimo 500 metų, tačiau būdamas kunigu nedrįso tiesiogiai apie tai kalbėti. Paskutiniai autoriaus žodžiai, kad mes turime visa tai suvokti yra gerai, tačiau “likiminė triada apspredžianti mūsų tautos likimą amžiams” abejotina. Priešingai, kitas neoromantikas Krėvė kaip tik ir atskleidė mūsų tautos didvyriškumą, kovojančią valią ir išmintį savo herojiškais paveikslais iš Lietuvos istorijos bei senovės baltų pasaulėžiūros bei pasaulėjautos išmintį nuostabiais skerdžių paveikslais.
Aga 🙂 Rašė Krėvė apie tokį skerdiką Lapiną… 🙂
Taip, Vaižgantas atskleidė tam tikro mūsų tautos laikotarpio ciklinę būseną. Mes tarsi grūdas glūdėjome žemės ir istorijos gelmėse, bet XX amžiaus pradžioje pradėjo daigas kilti ir tvirtėti. Nubudimą išpranašavo Krėvė (“Raganius”, “Šarūnas” ir t.t.), Vydūnas, Čiurlionis, Kudirka, Basanavičius ir kiti, kurie pajuto, kad prasideda atbudimo ir augimo ciklas Lietuvoje, kuris truks ne mažiau kaip penketą šimtmečių, atkartosiantis XI — XVI amžių Lietuvos veikimą, tik šį kartą tai bus nebūtinai LDK tipo plėtra, o galbūt galinga ekologinio pobūdžio veikla gelbstint planetą nuo susinaikinimo. Tad gal gana apie glūdėjimą savyje, laikas ieškoti lietuvių ir visų baltų gyvastingumo skatinimo būdų ir padrąsinimo, nes mūsų tautos laukia labai svarbūs darbai žmonijos labui, apie ką jau seniai indai kalba, mūsų Vytyje išvydę Maitrėją, t.y. Ateities Budą.
Jei sugebėjote taip “susiaurinti” Maironį, tai pasaulį išgelbėti galėtumėte tik sukišęs jį į lagaminėlį 🙂
idomu..
Žavinti įžvalgos gelmė. Sutinku su viskuo kas sakoma, jei kalbama apie tam tikro laikotarpio Lietuvį. Tačiau ir man, kaip ir kai kuriems kitiems čia, atrodo, jog Lietuvio savasties reikia ieškoti ne pastarųjų šimtmečių įtakoko, nepaprastai savito ir vertingo, būdo raiškose, bet visiškai kitur. Gal net ne laike ir ne erdvėje. Lietuvių kalba byloja mus esant visiškai kitos dimensijos 🙂