Balandžio 24 d., ketvirtadienį, 18 val. Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56) vyks susitikimas su ukrainiečių, latvių ir lietuvių kino filmo „Žalčio nuotaka“ kūrėjais: Fiodoru Aleksandrovičium (Fiodor A. Aleksandrovich) (scenografas), Artiomu Ryžikovu (Artem Ryzhikov) (operatorius), Vladu Braziūnu (poetas), Skaidra Jančaite (menininkė), Nikitu Girnia (klarnetininkas), Tadu Surkiu (aitvaristas). „Žmogus prisiėmęs absoliučią valdžią, išvirsta į Mirties dievą. Ar pasaulis vertas būti gelbėjamas meilės žūties kaina? Eglės ir Žilvino meilė postapokaliptiniame pasaulyje po laikų pabaigos. Moters ir Laiko dievo meilė ten, kur kaujamasi už vieno žmogaus sielą” (F. A.Aleksandrovič, vertė V. Braziūnas).
Menininkė Skaidra Jančaitė dalinasi mintimis apie filmą „Žalčio nuotaka“: nuo idėjos iki galutinio rezultato.
Bendro Lietuvos, Ukrainos ir Latvijos menininkų meninio – eksperimentinio simbolistinio filmo „Žalčio nuotaka“ ištakos yra epas „Eglė žalčių karalienė“. Vieno tarptautinio plenero Ukrainoje metu Fiodoras Aleksandrovičius (režisierius, dailininkas) ir aš Skaidra Jančaitė (menininkė, vilkėjusi filme Eglės rūbą) besidalindami vaikystės prisiminimais nusprendėme, kad ši pasaka mums ligi šiol labai svarbi ir įdomi. Ilgai nelūkuriavęs Fiodoras, gavęs palaikymą iš Lietuvos ambasados Kijeve, su savo bendraminčiu ir bendrakūrėju ankstesnių trumpametražinių filmų „Išgelbėkit berniuką“, „Laikas namo“ ir kt. Artiomu Ryžikovu (operatorius) atvyko į Lietuvą kurti pirmo plačiaekranio filmo.
Nuo vaikystės, dar po pirmo pasakojimo apie Eglę ir jos vyrą žaltį, Žilvinas man buvo tvirta, auksinė, saulėje skambanti taikos ir meilės gyvatė, kaip amžinos laimės aštuoniukė. Jei išdrįsti pamilti ją, tai prieš tave atsiveria svajonė, šiuo atveju – išsvajotuoju princu. Žilvino savo vaizduotėje niekada nemačiau kaip pabaisos pasigrobusio gražiausią mergelę į jūrų gelmes, o Fiodoras Aleksandrovičius tik taip ir matė, todėl susiejo mūsų Jūrų valdovą Žilvinėlį su pasaulio pasakų archetipais ir tapo jis siaubūnu.
Tokiu būdu atsiradus kultūrų skirtumams, po truputį plečiantis kūrėjų fantazijai, aktorių galimybėms, įtakojant pasirinktoms filmavimo vietovėms, keitėsi ir transformavosi mūsų lietuviškasis epas. Jog „Eglės žalčių karalienės“ simbolikos ciklas atsikartos kažkur tolimoje ateityje tapo aišku jau pačioje filmo kūrimo pradžioje.
Labai jau aktualu mums buvo suvokti ar bent pasiknaisioti šiandienos bendruomenės ir visos planetos virsmuose. Man patiko, kad Fiodorui buvo svarbūs bendrijos, kurioje gyveno Eglė, sprendimai ir veiksmai. Regis pasaulis keičiasi, tobulėja, bet supančių tave visuomenių taisyklės ir sprendimai išlieka nepripildyti meilės herojui. Argi nėra visuotinos meilės artimui, ar ji gali būti tik iškrypusi herojaus atžvilgiu? F. Aleksandrovičius, kad galėtų geriausiai atskleisti savo suvokiamą žemiškojo pasaulio modelį ir paaiškinti minios veiksmus, įsileido į filmo scenarijų išminčių, vedlį, kurio vaidmenį atliko iškilus latvių aktorius Juris Strenga.
Žalčių pasaulį atstovavo Žilvino vaidmenį sukūręs Tadas Surkys. Tadas, gigantiškų aitvarų ir vėliavų kėlėjas dangun, tikriausiai sužavėjo režisierių savo neprilygstamu žongliravimu dangaus platybėse, nes būtent Tadas, kuris iki tol nebuvo aktorius, apsivilko stebuklingą Žilvino apsiaustą.
Eglė – tai ryšys, kaip epe, taip ir filme, tarp realaus ir sugriuvusio, dievų sunaikinto ir užmiršto pasaulio, bei stebuklinio gyvosios gamtos, laimės, lietaus žalčių pasaulio. Ji – kaip meilės tiltas, žmonių sieloms kartais ryškiai matomas ir suvokiamas, kartais tik numanomas, kaip visada į dvi puses: į laimės ir į kitokios laimės pasaulius. Filmas labai laukia kompozitoriaus muzikinio indėlio, kad galėtų užbaigtas išsiskleisti po pasaulį, o kol kas kviečiame pasižiūrėti ištraukų, pasidalinti įžvalgomis ir pabendrauti su filmo „Žalčio nuotaka“ kūrėjais.
Renginys nemokamas.
Prieš publikuojant tekstą būtų gražu bent kiek jį paredaguoti…