Z.Vaišvila. Po tarpinės pergalės reikia ruoštis ilgai kovai už Tautą

Vasario 17 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) posėdyje svarstytas referendumo paskelbimo klausimas. Po neblėstančio dalies VRK narių entuziazmo brokuoti neesminių trūkumų šalinimo rezultatus, vis tik VRK teko pripažinti, kad bent 300 061 įrašas yra tinkami. Posėdžiui pirmininkavęs Z. Vaigauskas  balsavimui pateikė sprendimo projektą, kuriuo buvo siūloma patvirtinti įrašų patikrinimo aktą, nustatyti, kad iniciatyvinė grupė privalomajam referendumui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 strаipsnių pakeitimo įstatymo“ paskelbti surinko ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, remiančių reikalavimą paskelbti referendumą, parašų, taip pat patvirtinti VRK išvadą  šiuo  klausimu.

Tačiau Z. Vaigauskui pasiūlius šį balsavimą už visus tris klausimus in corpore, VRK narys Jonas Udris   pasiūlė balsuoti dėl jų atskirai. Balsavimas buvo pradėtas nuo VRK išvados patvirtinimo. Netikėtai, manau, ir pačiam posėdžio pirmininkui Z. Vaigauskui, be argumentų ir pateiktų motyvų, ko gero, tik politiniais referendumo priešininkų tikslais vedini, už šios išvados patvirtinimą balsavo tik 6 VRK nariai, vienas balsavo prieš, septyni susilaikė. Tokiu būdu ši išvada  liko nepatvirtinta.

Sutrikęs Z. Vaigauskas nusprendė, kad nebėra galimybės tęsti balsavimą dėl pagrindinio klausimo – nustatyti, kad iniciatyvinė grupė surinko ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, remiančių reikalavimą paskelbti referendumą, po ko šis sprendimas būtų perduodamas Seimui priimti nutarimą dėl privalomojo referendumo paskelbimo. Referendumo iniciatyvinės grupės nariai tokiu VRK elgesiu nuoširdžiai pasipiktino.

Tuomet teko įsikišti ir atkreipti VRK narių dėmesį, kad Referendumo įstatymo  13 straipsnio 1 dalis nustato, kad praėjus įstatymo nustatytam terminui VRK privalo priimti ir galutinį sprendimą – perduoti ar neperduoti klausimą Seimui. Argumentavau, kad neįprastai atrodys toks sprendimas konstatuoti, kad reikiamas referendumo iniciatyvą palaikančių Lietuvos piliečių įrašų skaičius surinktas, nors išvada dėl jų liko VRK nepatvirtinta. Pacitavau įstatymą ir paprašiau VRK balsuoti dėl to.  Pakviečiau nebekaitinti aistras visuomenėje,  o eiti susitaikymo keliu, priimti sprendimą, kurį VRK privalo priimti, nes surinkta daugiau kaip 300 tūkstančių tinkamų įrašų.

Po trumpos diskusijos paaiškėjo natūralus VRK narių pasimetimas. Todėl  tam, kad būtų laiko pamąstyti, Z. Vaigauskas tęsė kitų posėdžio klausimų svarstymą, o greitai tai baigus, grįžo prie diskusijos referendumo klausimu. Diskusijoje teko išsklaidyti J. Udrio abejones dėl  tokio sprendimo konstitucingumo – paaiškinau, kad jo siūlytas sprendimo projektas dėl įrašų tikrinimo procedūros nutraukimo ankstesniame posėdyje nesurinko daugumos balsų ir dėl to buvo atmestas. Toks VRK sprendimas nebuvo skųstas ir yra privalomas visiems VRK nariams. VRK narių pamąstymui Z. Vaigauskas paskelbė pusvalandžio pertrauką, kurios metu mes uoliai ruošiamės galimiems kontrargumentams pateikti ir papildomiems argumentas dėl tokio sprendimo priėmimo privalomumo.

Po ilgokos pertraukos VRK nariai beveik nebediskutuodami balsavo už pirmininkavusio VRK pirmininko Z. Vaigausko pasiūlymą patvirtinti įrašų patikrinimo aktą, nustatyti, kad iniciatyvinė grupė privalomajam referendumui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 strаipsnių pakeitimo įstatymo“ paskelbti surinko ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, remiančių reikalavimą paskelbti referendumą, parašų. Už balsavo 12 VRK narių, prieš balsavusių nebuvo, o 3 nariai susilaikė. Tad sveikas protas ir bendra susikaupimo dvasia nugalėjo. Referendumo klausimas keliauja į Seimą, kuris privalo per 1 mėnesį priimti nutarimą dėl šio privalomojo referendumo paskelbimo.

Kad ir po nelabai vykusio 2014 m. sausio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl Konstitucijos 125 straipsnio (dėl Lietuvos banko) pakeitimo įstatymo, aišku, kad Seimas neturi jokio kito pasirinkimo, tik paskelbti privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos pakeitimų, neleidžiant žemės pardavimo užsieniečiams (šis pakeitimas Konstitucijoje atsirado Seimo dėka, nors Lietuvos stojimo į ES sutartis to ir nereikalavo), dėl Konstitucijos keitimo tik referendumo būdu ir dėl referendumo iniciatyvos teisės suteikimo ne 300 tūkstančiams Lietuvos piliečių, bet 100 tūkstančių. Šis paskutinysis siūlomas mūsų Konstitucijos pakeitimas pats jautriausias mūsų valdžiai. Jo bijoma labiau nei žemės klausimo, kuriuo dabar Tauta gąsdinama.

Įdomu buvo vasario 16-ąją klausytis V. Landsbergio raginimo Tautai neiti į šį referendumą, nors lygiai prieš metus, stovėdamas šiame Signatarų namų balkone, jis gyrė tautišką jaunimą ir ragino eiti balsuoti.

Liberalų sąjunga jau spėjo pareikšti, kad šį VRK sprendimą jie skųs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui  (tai galima daryti net 30 dienų).

Manau, kad ir mums reikia ruoštis dar ilgai kovai už Tautą. Neatskleisime šiandien viešai visų planų, tačiau ir Seime laukia paruošti spąstai – priėmus Seimo nutarimą skelbti šį privalomąjį referendumą, ketinama ruošti Seimo ar Prezidentės kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl tokio Seimo nutarimo konstitucingumo.

Priminsiu, kad š.m. vasario 9 d. Piliečių forumas „Už valstybę be melo“, susirinkęs Vilniuje  priėmė kreipimąsi į Seimą dėl neeilinės sesijos sušaukimo, kad skubos tvarka būtų priimti Seimo nutarimai dėl privalomųjų referendumų paskelbimo – šio, kurį vasario 17 d. sprendimu sunkiai, tačiau vis tik palaimino VRK, taip pat dėl euro įvedimo ar neįvedimo. Priminsiu, kad š.m. kovo 12 d. valdžia jau yra suplanavusi pašalinti paskutines teisines kliūtis euro įvedimui.

Piliečių forumas kreipėsi į Seimą ir dėl Konstitucinio Teismo teisėjų apkaltos, Seimo frakcijose guli kausimas ir dėl Respublikos Prezidentės apkaltos. Žodžiu turiningai ir tikrai nenuobodžiai pasitinkame Respublikos Prezidento rinkimus. Tuo didesnė atsakomybė ir susikaupimas, bendri veiksmai jaučiant atsakomybę dėl bendrų siekių yra būtini, nes kalbame apie Tautos išlikimą  ir valstybės valdymo sugrąžinimą Tautai.

Su Pergale, tačiau dar tik tarpine!