Jei mes esame už laisvą rinką visose ekonomikos srityse, jei norime pašalinti valstybės kišimąsį į asmens ir nuosavybės reikalus, tai mums nėra svarbesnio uždavinio, kaip rasti būdus ir priemones, laisvos rinkos sukūrimui pinigų srityje.
Miurėjus Rotbardas (Murray Rothbard).
… viso pasaulio šalyse, gobšumas ir neteisybė valdovų ir vyriausybių, piktnaudžiavusių savo pavaldinių pasitikėjimu, palaipsniui mažino tikrąjį tauriojo metalo kiekį jų monetose. Adamas Smitas (Adam Smith).
Pinigų istorija yra infliacijos istorija, infliacijos, kurią vyriausybės organizuoja savo naudai.
Fridrichas Augustas fon Hajekas (Friedrich August von Hayek)
Kodėl keliu šį klausimą? Prisipažinsiu, mane labai nustebino populiarios laidos vedėjo replika viešo interviu su manimi metu: „negalvojau, kad liberalai prieš eurą!” Tai ir paskatino šia tema parašyti straipsnį, nes Lietuvoje apie tai niekas nekalba, prieinamos plačiam skaitytojų ratui informacijos nėra, ir jos neskleidžia net ir tie, kuriems tai būtų privalu daryti…
Kodėl liberalai prieš eurą? Toks klausimas neišvengiamai kyla, perskaičius daugybę pripažintų liberalių pažiūrų ekonomistų, ekonomikos profesorių ir Nobelio premijos laimėtojų publikacijas žinomų liberalių tyrimų centrų pasaulyje internetinėse svetainėse: pradedant nuo klasikinio liberalizmo pagrindus klojančio Liudviko fon Mizės (Ludwig von Mises), Adamo Smito Jungtinėje Karalystėje, L’Institut économique Molinari Prancūzijoje ir galų gale Šveicarijos liberalizmo instituto, kuris yra įtrauktas į įtakingiausių neoliberalių tyrimų Stokholmo tinklą (Stockholmo tinklas – įsikūręs Londone, vienija 110 ekspertų grupių iš 40 Europos šalių).
Jau vien publikacijų pavadinimai ko verti: „Euro tragedija“, „Euras – vargas gimdantis krizę“ ir tt. [1].
Beveik visi liberalių pažiūrų ekonomistai (neradau tarp liberalų nuoseklių euro šalininkų, nors peržvelgiau daugybę svetainių) iš Prancūzijos, Ispanijos, Anglijos, Vokietijos ir kitų šalių sutaria dėl vieno dalyko: šiandien euras yra didžiausia grėsmė rinkos ekonomikai, gilina krizę ir ne tik nuosekliai naikina euro zonos šalių nepriklausomybę, bet veda prie socializmo diktatūros (iš kurios mes taip sunkiai ištrūkome prieš daugiau kaip dvidešimt metų).
Tai kuo euras neįtiko liberalams?
Liberali ekonomika – tai klasikinio (ir bet kokios kitos pakraipos) liberalizmo pagrindas. Todėl pagrindiniai liberalizmo vedliai ir šalininkai yra liberalių pažiūrų ekonomistai.
Kiekvienas, kuris bent kiek domėjosi liberalizmo pagrindais, žino, kad kuo mažiau valstybė kišasi į ekonomiką, tuo sėkmingiau ji vystosi ir tuo turtingesnė tampa tauta bei pati valstybė. Liberalizmo aksioma yra faktas, kad tik laisvoje rinkoje, kurioje visi rinkos dalyviai yra laisvi gali abipusiai naudingai vykti prekių ir paslaugų mainai – ir tai yra gerai. Taigi, kas tam trukdo? Kuris valdžios svertas yra didžiausias kliuvinys šio tikslo įgyvendinimui?
Kiekvienam liberalių pažiūrų ekonomistui atsakymas akivaizdus – pagrindinė priemonė įgalinanti mainus tarp pirkėjo ir pardavėjo bet kurioje rinkoje – tai pinigai. Ir ypač niekuo nepadengti pinigai. Kadangi aukso standartas valdžios pastangų dėka senai atšauktas, popieriniai pinigai iš natūralaus rinkos elemento tapo absoliučia gyventojų apgaulės priemone.
Būtent šioje vietoje monopolinis valdžios tarpininkavimas ir suduoda skaudžiausią smūgį liberaliai ekonomikai ir sudaro sąlygas infliacijos augimui, krizės gilėjimui. Valstybinis pinigų kiekio reguliavimas daro žalingą poveikį rinkos santykių sistemai, iškraipo svarbiausius realios pasiūlos ir paklausos rodiklius, o tai neišvengiamai veda prie apgaulingų investicinių sprendimų versle. Tačiau dar didesnę grėsmę laisvei ir ekonomikai kelia pinigų kiekio koncentracija vienos politinės grupės rankose.
Paklausykime ką apie tai mano liberalizmo klasikai
Miurėjus Rotbardas [2] – pasaulinio garso liberalus ekonomistas, atstovaujantis Austrijos ekonomikos mokyklą, vienas iš Liudviko fon Mizės (Ludwig von Mises) tradicijų pasekėjų, tyrimo „Ką valstybė padarė su mūsų pinigais“ („What Has Government Done to Our Money“) autorius teigia:
„Mitas apie tai, kad valstybė yra pajėgi sukurti tvarką pinigų sistemoje yra ypač gajus. Atrodo, kad pinigai, be abejonės, turi būti kontroliuojami valstybės.
Tačiau pinigai – tai kraujas ekonomikoje. Jie dalyvauja visuose sandėriuose. Jei valstybė kontroliuoja pinigų sistemą, tai reiškia, kad ji savo rankose laiko visos ekonominės sistemos raktą, kitaip tariant, tai veda mus tiesiu keliu į socializmą“.
„Pinigai nepadengti auksu, be visų savo gerų savybių yra blogi, nes jie leidžia valstybei subtilesniu būdu nei mokesčiai, pasisavinti materialias vertybes. Laisvoje rinkoje žmonės gauna pinigus mainais už prekes ir paslaugas.
Bet jei valstybė gali tapti nebaudžiama pinigų klastotoja (t.y. kurti pinigus iš nieko), jai nebūtina užsiimti paslaugų pardavimu – ji pati gali sau skirti pinigus. Tada valstybė gali savintis materialinius išteklius slapta ir beveik nepastebimai. Skirtingai nuo mokesčių, šis būdas nesulaukia didelio pasipriešinimo, be to, jis sukuria tiems, kurie nukenčia nuo padirbtų pinigų, precedento neturinčią gerovės iliuziją.“
„Iniciatyva įvesti europinę popierinę valiutą, kurią išleidžia Europos centrinis bankas, beveik pavyko. Propagandinė kampanija grindžiama tuo, kad patikli visuomenė tiesiog klaidinama: bandoma įtikinti, kad laisvoji prekyba Europos ekonominėje bendrijoje yra neįmanoma be bendro Europos biurokratinio antstato, vienos mokesčių sistemos, be Europos centrinio banko ir be europinių popierinių pinigų. Pasaulinė pinigų sistemos ateitis atrodo liūdnai.
Vienintelis būdas išvengti katastrofos – radikaliai pertvarkyti pasaulio pinigų sistemą. Pasaulis turi sugrįžti prie laisvos pinigų rinkos, kitaip tariant, prie aukso – prie natūralios rinkos pasirinktos piniginės prekės. O iš valstybės būtina atimti teisę reguliuoti pinigų apyvartą.“
Miltonas Friedmanas (Milton Friedman) [3] – amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje, Čikagos neoliberalizmo mokyklos kūrėjas ir propaguotojas: „Mūsų pačių išvada yra tokia, kad pinigų ir bankininkystės sistemos perdavimas į rinką būtų davę geresnius rezultatus, nei tai, kas pasiekta su valstybės įsikišimu.“
Fridrichas Augustas fon Hajekas (Friedrich August von Hayek) [4] – austrų kilmės britų liberalus ekonomistas. Jis kartu su Liudviku fon Mize buvo svarbiausias austrų ekonomikos mokyklos atstovas ir laisvosios rinkos gynėjas, už savo veikalus ekonomikos srityje gavęs Nobelio premiją, tyrimo „Privatūs pinigai“ („Denationalisation of Money“) autorius teigia: „Nors aš visiškai remiu siekį baigti Vakarų Europos šalių ekonominį suvienijimą, visiškai liberalizavus pinigų srautus tarp jų, aš labai abejoju, kad tai turėtų būti daroma per Europinės valiutos sukūrimą, valdomą viršnacionalinio darinio. Labai abejotina, kad net pačiomis palankiausiomis sąlygomis, vieninga politika bus geriau nei dabartinis nacionalinių valiutų reguliavimas. Dar daugiau, daugeliu atžvilgiu vieninga tarptautinė valiuta , jei ji nebus protingiau valdoma nei dabar, bus ne geriau, o net blogiau nei nacionalinės valiutos.“
„Pagrindinė išvada yra ta, kad pagrindinė problema rinkos ekonomikoje ir pasikartojantys krizių ir nedarbo laikotarpiai – ilgaamžė vyriausybės monopolijos pasekmė, išleidžiant pinigus. Dabar aš neabejoju, kad privačios įmonės, jei joms netrukdytų vyriausybė jau senai būtų pateikusios visuomenei platų valiutų pasirinkimą, ir tie piniginiai vienetai, kurie laimėtų konkurencinėje kovoje, turėdami stabilią vertę sulaikytų nuo investicijų pertekliaus, kaip ir nuo po to sekančių nuosmukių“.
Jezus Huerta de Soto (Jesus Huerta de Soto) [5] – vienas svarbiausių šiuolaikinių austrų ekonomikos mokyklos atstovų teigia: „Euro sistema demaskuoja save kaip susinaikinančią sistemą, kuri veda prie masinio finansų perskirstymo per Europos centrinį banką ir skatina vyriausybes pasinaudoti ECB kaip mechanizmu padengti savo finansinius deficitus.“
„Akivaizdu, kad euras, jokiu būdu neatitinka idealių pinigų standartų. Ideali pinigų sistema yra įmanoma tik sugrąžinus klasikinį aukso standartą, su 100 procentiniu bankiniu rezervu ir panaikinus cetrinių bankų viešpatavimą.“
Jorgas Guido Hiulsmanas (Jörg Guido Hülsmann) [6] – Angers universiteto (Prancūzija) ekonomikos profesorius, savo paties vardo instituto vyresnysis bendradarbis:
„Europos centrinis bankas ir euras sukelia ne tik infliaciją – jie prisideda prie politinių institucijų centralizavimo. Tikėtina, kad nacionalinės valstybės pateks į priklausomybę nuo naujos centralizuotos valstybės – pirmiausia finansinę, o po to į politinę.
Šiuo metu nacionalinės valstybės laikomos nesąžiningomis skolininkėmis ir joms vis mažiau ir mažiau lieka galimybių gauti paskolas jų vardu. Ateityje jos turės gauti Europos Komisijos laidavimą, jei dar neprasiskolino galutinai. Taip pat tikėtina, kad ir pati Komisija skolinsis ir leis pinigus gautus iš ES valstybių narių . Bet kuriuo atveju , įsiskolinusios nacionalinės valstybės taps naujos centralizuotos valstybė vasalais – ir politiškai ir finansiškai.“
Filipas Bagusas (Philipp Bagus) [7] – liberalų ekonomistas, „Euro tragedija“ (The TRAGEDY of the EURO) tyrimo autorius, Rejus Juanas Karlosas (Rey Juan Carlos) Rey Juan Carlos universiteto Madride ekonomikos profesorius:
„Euras, nuo įvedimo momento, buvo vertinamas kaip patikimas politinis projektas, kuris negalėjo nepavykti. Jis laikėsi ant Vokietijos garantijų. Tai paskatino Pietų Europos valstybių valdžią (Graikija ir kt.) didinti valstybės skolą, kuri ateityje ir sukėlė krizę. Be euro, šios šalys niekada nebūtų galėjusios sukaupti tokių didelių skolų.
Jų niekas nebūtų davęs. Ir bankrutavusios būtų gerokai anksčiau. …Problema su subsidijomis šioms šalims yra tai, kad ji mažina politikų paskatas realiai mažinti biudžeto deficitą ir įvykdyti struktūrines reformas. Visose Europos šalyse,valstybės skola tik auga. Tačiau Graikijoje jis auga net greičiau, nei prieš metus.“
„Europos Sąjungoje vyksta nuožmi kova tarp socialistinių ir liberalių idėjų. Liberalai nori sukurti Europą be sienų. Laisvas prekių, paslaugų, kapitalo, žmonių ir idėjų judėjimas. Bendradarbiavimas taikoje ir santarvėje.
Tai prieštarauja socializmo koncepcijai, kuria siekiama tik sukurti Europos supervalstybę (imperiją), kurioje Briuselis reguliuoja ir apmokestina visą Europą. Deja, nuo euro įvedimo socialistinės tendencijos sustiprėjo ir tai lėmė dar didesnę Europos vyriausybių centralizaciją. Tai pati liūdniausia euro tragedija.“
Galų gale, net jei Jūsų (ar kažko) nejaudina liberalizmo tėvų – kūrėjų nuomonės apie pinigų sistemą, elkimės pragmatiškai ir išgirskime garsaus britų finansų analitiko Alasadairo Maklaudo (Alasdair MacLeod) nuomonę:
„Skirtumas tarp šios popierinės valiutos ir visų kitų yra tame, kad jos negarantuoja nei viena vyriausybė. Šalys perdavė visas savo valiutos reguliavimo teises Europos centriniam bankui, kurio balansas vis daugiau atrodo nestabilus.
Paprastai tai nebūtų tiek svarbu, nes rinkas paguostų galimybė paremti vieną konkrečią vyriausybę, kuri turi įgaliojimus pati rinkti mokesčius. Šiuo atveju mes turime 17 vyriausybių, iš kurių kai kurios yra nemokios, o tos, kurios gali mokėti, nenori garantuoti bankrotų.
Pagal labai apytikslius Europos finansinio stabilumo fondo (European Financial Stability Facility) įsipareigojimų paskaičiavimus įvertinant įsipareigojimų apimtis, 41% remiančių eurą paprašė arba artimiausiu metu paprašys pagalbos patys sau. Tai gražina mus prie euro problemos, kaip popierinės valiutos, kurios vertė priklauso nuo valstybinių pažadų. Tačiau nėra jokių konkrečių vyriausybinių pažadų garantuojančių eurą ir Europos centrinį banką.”
Nuorodos:
1. Liberales Institut : Philipp Bagus – Die Tragödie des Euro; Michael von Prollius – Die Euro-Misere — eine ordnungspolitische Krisenzwischenbilanz ; Charles B. Blankart – Euro oder Europa?
L’Institut économique Molinari
Ludwig von Mises Institute
Adamo Smito institutas JK:
http://www.adamsmith.org/search/site/euro
http://www.adamsmith.org/blog/miscellaneous/why-the-euro-went-wrong http://www.adamsmith.org/blog/tax-and-economy/no-time-for-the-euro
Hayek institutas:
http://www.hayek.de/index.php/das-euro-drama
http://www.hayek.de/index.php/das-euro-drama?task=weblink.go&id=290
2. Murray Newton Rothbard: DE – „Das Schein-Geld-System“. Herausgeber: Liberale Akademie Berlin Nachwort und Übersetzung von: Dr. Jörg Guido Hülsmann 2005: FR – État, qu’as-tu fait de notre monnaie?; EN – What Has Government Done to Our Money by Murray N. Rothbard
3. Milton Friedman, Anna J. Schwartz – Money in Historical Perspective – Chapter: Has Government Any Role in Money?
4. F.A.Hayek – „Denationalisation of Money“.
5. Jesús Huerta de Soto – Die Verteidigung des Euro: ein österreichischer Ansatz ; Foreword by Jesus Huerta de Soto – «The TRAGEDY of the EURO».
6. Jörg Guido Hülsmann The Ethics of Money Production.
7. Philipp Bagus – The TRAGEDY of the EURO. 2010
EN – http://mises.org/document/6045/The-Tragedy-of-the-Euro
http://mises.org/daily/5003/Two-Visions-for-Europe
http://mises.org/daily/6009/Is-There-No-Escape-from-the-Euro
http://mises.org/daily/6609/How-the-Paper-Money-Experiment-Will-End
DE – Die Tragödie des Euro.
FR – La tragédie de l’Euro.
„Liberali ekonomika –(…)“, ne jeigu esi ekonomistas, o ne politikas, tai turėtum žinoti ekonomika yra mokslas, kaip matematika(kas girdėjo „Liberali matematika“?). Toliau : „Liberalizmo aksioma yra faktas“ – ne tai yra utopija, kuria norima uždengti kapitalo diktatūrą. Galima sutikti: „Kadangi aukso standartas valdžios pastangų dėka senai atšauktas, popieriniai pinigai iš natūralaus rinkos elemento tapo absoliučia gyventojų apgaulės priemone.“. Bet toliau „Paklausykime ką apie tai mano liberalizmo klasikai“ – idiotizmas. Kada K. Marksas rašė savo „ Kapitalą“ , pinigai buvo sidabriniai, auksiniai ir popieriniai(su „aukso“ padengimu), tačiau krizės buvo ir tada. Antra labai įdomį yra „Rusijos –RSFSR – Rusijos“ finansų istorija: „Atskyrai (kadangi Lietuva daug metų „priklausė“ tai valstybei) reikia pasakyti apie Rusijos ir tarybinio laikotarpio mokesčius (o ne socializmo – juk jo nebuvo!). Kaip taisyklė užsienio mokslininkams tas laikotarpis nesuprantamas (t.y. užsienio mokslininkai tvirtina, kad buvo ne tik socializmas, bet net ir komunizmas). O kai nesupranta, tai galima tvirtinti, kad tai „utopija“. Bet tokia „utopija“ egzistavo nuo 1918 m. iki 1986 m. O jos „palikimu“ (gamyklomis, infrastruktūra ir t.t.) naudojamės net dabar. O „palikimas“ mokslo srityje (tame tarpe ir ekonomikoje) turėjo didžiausius pasiekimus. Siūlau pamąstyti – per visą laiką (žinoma iki 1982 m.) nebuvo nė vienos krizės! Neišmanėliai aiškina – buvo visiškas (globalinis valstybinis) reguliavimas, nebuvo laisvos rinkos ir t.t. Bet rinka buvo, kadangi buvo skirtingas kainų lygis, buvo bent du dideli rinkos subjektai: „grynai valstybinis sektorius“ ir grynai didžiulis privatus sektorius – „kolūkių ir kooperatyvų“ („tarybiniams ūkiams“ buvo draudžiama prekiauti rinkoje), bei daugelis pavienių pardavinėtuojų (amatininkai, „laisvi“ menininkai ir t.t.). Būtent per pardavimus, kolūkiai paversdavo savo „darbadienius“ (ru. „трудодень“) į grynus pinigus. Kuo didesne kaina buvo parduoti produktai – tuo daugiau buvo apmokamas „darbadienis“ (galutinis rezultatas). Kainos rinkoje (turguose) buvo visiškai nereguliuojamos. Draudžiama buvo pardavinėti tik tas prekes, kurias gamino pramonė (perpardavimas – spekuliacija). Net valstybiniame sektoriuje, kainos buvo skirtingos (centriniai regionai ir tolimieji regionai). Pvz., Dėžutė „sairos“ Lietuvoje kainavo 56 kap., o Vladivostoke – 62 kap.(logistikos išlaidos). Todėl pramonė vystėsi atsižvelgiant į logistiką, bei gyventojų skaičių.“ Tai dabar gal aišku kame problema?
Neaišku. Gal gali paaiškinti, kodėl tokia tobula ir save aprūpinanti sistema žlugo? Ir kodėl kolūkiečiai prisiminimuose taip tuos “darbadienius” keikia?
Ne žlugo, o buvo sugriauta JAV ir sąjungininkų pastangomis per penktąją koloną šalies viduje ir galiausiai išdavystę aukščiausiame lygmenyje – tiek CK, tiek partijoje, tiek KGB… Beje, yra straipsnis žydų resurse, kuriame aprašoma, kaip Gorbis viešėdamas Izraelyje 1992 pasakė, jog komunizmo ir sionizmo susirėmime nugalėjo SIONIZMAS. http://www.mfa.gov.il/mfa/foreignpolicy/mfadocuments/yearbook8/pages/272%20summary%20of%20a%20meeting%20between%20prime%20minister%20sh.aspx
Pasakoriai jūs pasakoriai 🙂 Jokia penkta kolona negali pakenkt valstybei, jei ta nėra supuvus iš vidaus. Visos tos “supertobulos ir geros” SSSR santvarkos niekas nebūtų sugriovęs, jeigu ją būtų palaikę SSSR gyventojai. O jiems visa socialistinė ekonomika, XIX a. vidurio marksistinė ideologija jau seniai buvo atsibodus. Jos nenorėjo ginti nei armija, nei KPSS sarginis šuo KGB (švelniai tariant, visi gyventojai, davę priesaiką gint SSSR, ją išdavė).
O dabar smulkiau:
“Siūlau pamąstyti – per visą laiką (žinoma iki 1982 m.) nebuvo nė vienos krizės!” – todėl, kad po 1917 m. perversmo visa ekonomika buvo nuolatinėj krizėj – pastovus deficitas, net ir pagrindinių produktų.
“Neišmanėliai aiškina – buvo visiškas (globalinis valstybinis) reguliavimas, nebuvo laisvos rinkos ir t.t. Bet rinka buvo, kadangi buvo skirtingas kainų lygis, buvo bent du dideli rinkos subjektai: „grynai valstybinis sektorius“ ir grynai didžiulis privatus sektorius – „kolūkių ir kooperatyvų“ („tarybiniams ūkiams“ buvo draudžiama prekiauti rinkoje), bei daugelis pavienių pardavinėtuojų (amatininkai, „laisvi“ menininkai ir t.t.).” – ir vėl grįžtam prie deficito – jai tai buvo rinka, kodėl buvo deficitas?
“Būtent per pardavimus, kolūkiai paversdavo savo „darbadienius“ (ru. „трудодень“) į grynus pinigus. Kuo didesne kaina buvo parduoti produktai – tuo daugiau buvo apmokamas „darbadienis“ (galutinis rezultatas).” – jai jau tokie dideli tie darbadieniai, kodėl kolūkiečiai stengėsi dirbt ne kolūkiuj, o savam sklype? Kodėl studentai, mokiniai rudenį būdavo atitraukiami nuo mokslų ir siunčiami į kolūkius “nuimt derliaus”?
“Draudžiama buvo pardavinėti tik tas prekes, kurias gamino pramonė (perpardavimas – spekuliacija).” – ir kaip visa tai derinasi su rinka? Bet kokia prekyba yra perpardavinėjimas, tai kodėl leidžiama perpardavinėt tik vieniems (valstybei)?
“Todėl pramonė vystėsi atsižvelgiant į logistiką, bei gyventojų skaičių.” – vystėsi taip, kad sugebėjo atsilikt nuo normalių valstybių.
Aišku, jei žiūrėt į SSSR karinę pramonę, tai vaizdas gaunasi šiek tiek geresnis; bet! tanko vietoj sviesto ant duonos neužtepsi, kaip ir raketos vietoj normalių drabužių – neapsivilksi.
Tu bent pasidomėtum naujausia informacija ir neskleistum pasenusius mitus. O informacijos daug, nes atsiveria archyvai (suėjus terminams) ir Vakaruose, ir Rusijoje. Štai JAV, Vakarų Europos šalys sėdi gilioje krizėje (ekonominėje ir moralinėje; pastarosios TSRS beveik nebuvo), bet nežlunga ir nežlugs dar ilgai. Nes nėra ten jokios penktos kolonos ir valdžia nesirengia niekam atiduoti galių. Priešingai nei TSRS. Geopolitiniai procesai savaime nevyksta, kaip ir daugybė kitų. Vakarų ir Rusijos priešprieša yra kelių šimtų metų senumo. Buvo ji iki TSRS, liko ir po jos griūties. Ką, dabar Rusijoje penktos kolonos nėra?
Matosi, kad skaitai tik visokių Chazinų, Muchinų ir pan. faunos “archyvus”. 🙂
“Štai JAV, Vakarų Europos šalys sėdi gilioje krizėje (ekonominėje ir moralinėje; pastarosios TSRS beveik nebuvo)” ir kaip tai derinasi su “Siūlau pamąstyti – per visą laiką (žinoma iki 1982 m.) nebuvo nė vienos krizės!” ? Tai visai nebuvo ar beveik nebuvo?
” Nes nėra ten jokios penktos kolonos ir valdžia nesirengia niekam atiduoti galių. Priešingai nei TSRS. ” – o, pasirodo, Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas toleravo “penktą koloną” 🙂
“Vakarų ir Rusijos priešprieša yra kelių šimtų metų senumo. Buvo ji iki TSRS, liko ir po jos griūties. Ką, dabar Rusijoje penktos kolonos nėra?” – Ką, Rusija toks Lietuvos draugas, kad mums reikia jaudintis dėl to, kad jos viduj veikia kažkokia “penkta kolona”?
Neskaitau. Ko tu mano mintis sukerginėji su kitų mintimis? Bet atsakysiu. Krizė TSRS kilo kaip JAV su sąjungininkais ilgamečio darbo per penktos koloną rezultatų. Galiausiai šalis buvo užvaldyta aukščiausiame lygmenyje ir pati buvo pasukta savisusinaikinimo keliu. Ką Gorbis žydams sakė – komunizmą nugalėjo SIONIZMAS. Tu pažiūrėk į tai, kokios tautybės veikėjai TSRS užėmė vadovaujančias, sprendžiančias, meno, kultūros, ekonomikos ir t.t. pareigas? Štai jis, penktosios kolonaos stuburas. Pažiūrėk ir dabar, kokios tautybės penktakolonininkai Rusijoje.
Stalinas vienintelis su penkta kolona kovojo. Ir kokiais metodais mes puikiai žinome.Visi kiti leido jai įsigalėti. Kodėl mus turėtų jaudinti Rusija? Ji šalia, čia pat. Todėl reikia žinoti, kas ten vyksta. Galiausiai Lietuva palaiko penktakolonininkų Rusijoje veiksmus, o tai neprisideda prie geresnių tarpusavio santykiu. Nors kai kuriems užkietėjusiems landsbergistams ir pseudopatriotams matyt geriau iš viso jokių santykių su Rusija neturėti. Deja, objektyvi realybė to neleidžia padaryti.
„N“- ne teisus. … dėl „penktos kolonos“. Pateisinti žlugimą „penktos kolonos“ sąskaita yra lengva, bet tai ne tiesa. „Penkta kolona“ yra kiekvieno žmogaus viduje. O TSRS sužlugdė Partokratijos Diktatūra. Žlugimas prasidėjo nuo Chruščiovo reformų. Kaip ir Lietuvos žlugimas(irgi nuo reformų).
Chruščiovo reformos ir buvo penktos kolonos įsitvirtinimo valdžioje metas. Penkta kolona buvo ir prie Stalino, bet prie Chruščiovo ji sugebėjo prasibrauti aukštyn į valdžią ir palaipsniui vykdyti savo destrukciją.
Įdomiai dėstai „sugebėjo prasibrauti aukštyn į valdžią“… Bet pažiūrėk, jog jie visi ir buvo valdžioje…
Viena yra būti ir neveikti, žinant kaip prie Stalino atsitikti galėjo. Nors visgi sugebėjo patį vadą nudaigoti… Juk ir Lietuvos užvaldymas po 1990 ne momentaliai įvyko. Ne be tarpusavio santykių aiškinimosi, sąžiningų ir dorų išstūmimo, pakeitimo…
Na, ne taip mąstai… Šabloniškai(kaip yra pakišama). Esmė tame, kad Chruščiovas(Kaip Partokratijos vadas) užėmė visus „postus‘ – jis ir generalinis sekretorius, sovietų ministru pirmininkas, ir t.t. Stalino laikais buvo valdžios padalinimo principas… pasidomėk
Ir kas, kad buvo? Formaliai gali būti, bet faktiškai vienas gali vadovauti. Chruščiovas neužemė visų įtakingų postų. Galiausiai penkta kolona dirba plačiai. Pradedant nuo gandų skleidimo, mitų apie Vakarus platinimo, baigiant partija, KGB ir kitais aukštais postais. Netgi svarbesnis buvo penktos kolonos veikimas apačiose, labai subtiliai užsiimant masių apdorojimu per meną, kiną, muziką, anekdotus, spekuliantus vakarietiškom šmotkėm ir t.t ir pan. Reikėjo liaudžiai įteigti, kad Vakaruose rojus, o Sąjungoje pragaras. Deja, tik dabar matome (nors daug kas nemato), koks tas “rojus” Vakaruose (o ir prieš 30 metų ne ką geriau buvo). Aš turiu omenyje moralinį Vakarų supuvimą. O visgi tarybinė propaganda buvo teisi!
Taip, ne ‘zlugo’, bet ‘buvo suzlugdyta’. Tai labai svarbus momentas, kuri reikia suprasti…
Vyrai , labai sudėtingas ginčas – trumpiau. 5 kolona vadinasi taip: nebuvo ką ėsti. Rusioj ypatingai..
Čia apie Lidviko fon Mizeso idėjas:
http://video.yandex.ru/users/dokumentika-org/view/4/#
rinkimai artėja į europarlamentą, tai liberoidai pradėjo keisti spalvą mažu patriotai susimaus ir neatpažins ir šrinks, o paskui galima ir estrelos rezoliuciją patvirtint, pedrylų santuokas visiems privalamai ir t.t….
buvusio Seimo narys Navaitis siūlė laisvą lito ir euro konkurenciją
siūlė įstatymą – visi laisvai pasirinka mokėjimo priemonę, kas nori litą, kas nori eurą
Lietuva būtų daug laimėjusi, jei toks sprendimas būtų priimtas, nes ES sumokėtų visas euro įvedimo išlaidas ir dar daugiau (negi ES leistų, kad litas nukonkuruotų eurą)
dabar viską apmokėsime patys, o kiek turėsim naudos neaišku
“Valstybinis pinigų kiekio reguliavimas daro žalingą poveikį rinkos santykių sistemai, iškraipo svarbiausius realios pasiūlos ir paklausos rodiklius, o tai neišvengiamai veda prie apgaulingų investicinių sprendimų versle. Tačiau dar didesnę grėsmę laisvei ir ekonomikai kelia pinigų kiekio koncentracija vienos politinės grupės rankose.”
“Jei valstybė kontroliuoja pinigų sistemą, tai reiškia, kad ji savo rankose laiko visos ekonominės sistemos raktą, kitaip tariant, tai veda mus tiesiu keliu į socializmą“.
Tiek vienas, tiek kitas teiginiai yra abejotini. Nes tokiu būdu suponuojama mintis, kad pinigus gali spausdinti bet kas, kam ant seilės užeina. Gal tai ir labai liberalu, bet visuomenei tai būtų spastai patekti į pinigus kalančios grupuotės priklausomybę. Taip kad šiame tekste labai kvepia demagogija.
Tikrai ne bet kas gali spausdinti pinigus. O tik “išrinktieji”. Kas ir vyksta pasaulyje jau 100 metų… O socializmu gąsdina tikrai demagogiškai. Tai veda globalios pasaulio valdžios link su vergove ar bent neofeodalizmu.
tikras lietuvi. Turėjau visai kitą mintį. 😀
Ponai liberalai, kodėl taip nusistatę prieš valstybę, jūsų partijėlės maitinasi iš biudžeto? Išsilaikykite iš savo narių mokečių, kurie turėtų būti mokami laisvai, kiek narys nori, kada nori ir jeigu nori. Juk versti nieko negalima, visi yra laisvi. Ir kariuomenėje visi turi būti laisvi, nori vykdo įsakymą, nori – ne. Ir policijoje taip pat. Kam reikėjo taip organizuoti policiją, kad saugotų degeneratų paradą? Pagal jūsų dvigubą liberalią logiką, iškrypę sutvėrimai yra laisvi darkytis, o absoliuti dauguma policininkų prieš savo valią privalo juos saugoti. Priesaika, sakote. Kokios priesaikos laisvėje? Tik individualumas, teisės ir laisvės. Kodėl jūs, ponaičiai, taip veržiatės į to socialistinio monstro- ESRS parlamentą, kai žodžiai valstybė ir socializmas jums kelia alergiją? Ar tik nevirtote, ponai, marksistais, kurie dabar madingi Europoje? Kodėl jums reikalinga kažkokia bendra erdvė, neva laisvam pinigų, žmonių, idėjų judėjimui? Kam tos erdvės ir politiniai dariniai, kai turi triumfuoti laisvė. Jūs tokie vaikiški, jog nesuvokiate, kad laisvė – tai viena iš atsakomybės formų. Dviveidžiai, jūs ponai esate. Arba trumparegiai kvailiai.
Toliau tekstas tą ir įrodo:
…..”Dabar aš neabejoju, kad privačios įmonės, jei joms netrukdytų vyriausybė jau senai būtų pateikusios visuomenei platų valiutų pasirinkimą, ir tie piniginiai vienetai, kurie laimėtų konkurencinėje kovoje, turėdami stabilią vertę sulaikytų nuo investicijų pertekliaus, kaip ir nuo po to sekančių nuosmukių“… 🙂
Mįslė liberalams: netrukdant Lietuvos vyriausybei, susikuria privatus vasiliausko UAB “Lietuvos Rezervų Sistema”, ima intensyviai spausdinti litą ir pradeda konkuruoti su FRS. Kas nugalės toje konkurencinėje kovoje? 🙂
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu liberalų infantilumu. Žilė galvoje, o mąsto kaip vaikigaliai. Diagnozė ir tiek. 🙂
Straipsnis-nesąmonių kratinys, tipingas “econonomics” mantrų sąvadas. Kiekviena autoriaus parašyta tezė – nieko
bendro su realybe neturinčios nesąmonės, senai paneigtos pastarosios tebesitęsiančios pasaulio ekonomikos krizės.
Pasaulis nuo 2008 įžengė į banksterių socializmo laikotarpį, kai FRS bankai išsidalino 16 trilijonų USD (JAV BVP 15 trilijonų) kreditų, kurių neatiduoda ir nesiruošia atiduoti. Realus ekonomikos sektorius šiandien generuoja tik 50 proc. pasaulio pelno, o likęs-bankų iš oro generuojami pelnai-virtuali ekonomika. Užsiimti realia gamyba neapsimoka ir nebeįmanoma tokiomis sąlygomis, todėl nei beprocenčiai kreditai, nei “pinigų mėtymas iš lėktuvų” (atsistatydinęs B.Bernankė)-jo “kiekybiniai suminkštinimai” nebegelbsti liberastų.
Chodorkovskis ir tas pasisako prieš liberastinę ekonomiką kaip socialiai neteisinga ir žalinga žmonijai. O jo tai tikrai neapkaltinsi, kad žmogus atseit biednas tai ir pyksta ant turtingų. Apskritai dabartinė ekonomika parazitinė ir kuo toliau, tuo labiau
Kaip supratau daugumai patiko… O žinot, kodėl? Todėl, kad tai yra tiesa. O „dx“ noriu pasakyti iki 1961 m. niekas nežinojo, kas yra „deficitas“. O kas gi atsitiko? Siūlau pasvajoti (įsivaizduoti): nuo ryt jodą duona kainoja – 6 centus, baltą – 12 centų, dešra vidutiniškai – po 3,5 Lt/ kg ir t.t. Klausimas : Ką pirkėjas pamatytu prekybos centruose po 3 dienu? …. Absoliutus deficitas(tuščius lentynos). ….. O po mėnesio? „Golodomoras“? Tai kieno sąskaita organizuojamas šitas „rojus“?
Meluoji nerausdamas 🙂
Jei iki 1961 metų nebuvo deficito, kodėl 1947 metais buvo badas su kanibalizmu?
O kaip “duona” iš žirnių – irgi iki tų 1961 metų, kaip ir eilės rytais prie duonos parduotuvių? Aišku, Lietuvoj buvo kažkiek geriau – pabaltijį SSSR vadovai stengėsi parodyt kaip socializmo vitriną.
“O kas gi atsitiko? Siūlau pasvajoti (įsivaizduoti): nuo ryt jodą duona kainoja – 6 centus, baltą – 12 centų, dešra vidutiniškai – po 3,5 Lt/ kg ir t.t. Klausimas : Ką pirkėjas pamatytu prekybos centruose po 3 dienu? …. Absoliutus deficitas(tuščius lentynos). …..” Prie socializmo – tuščias lentynas, nes visi viską pirktų atsargai, tuo ir sukeldami deficitą (geriausias pavyzdys – socializmas Venesueloj, kur kaip ir SSSR tualetinis popierius pasidarė deficitu). O normalioj santvarkoj – tokias pačias pilnas lentynas (ir po mėnesio 🙂 taip pat).
“Tai kieno sąskaita organizuojamas šitas „rojus“?” – toks “pigus sovietinis rojus” organizuojamas socialistų-komunistų dėka: visi turi turėt darbą (net ir tie, kurie nesiruošia dirbti), atlyginimas turi būt vienodas (kitaip tariant, gerai dirbantys apiplėšiami, kad būtų mokama tinginiam ir alkoholikam), krūvos niekam nereikalingų (teisingiau, reikalingų tik biurokratijai – partokratijai) projektų, tokių kaip Sibiro upių pasukimas į pietus :); milžiniški pinigai karo pramonei (ir nereikia pasakot, kad visi kapitalistai buvo pasiruošę užpulti “darbo žmonių ir visokių neseniai iš medžių išlipusių ir “socializmą” pasirinkusių banderlogų” gynėją – SSSR, nes nuo Lenino laikų iki žlugimo SSSR tikslas buvo pasaulinės revoliucijos eksportas bet kokiom priemonėm – tam tarpe ir karinėm.)
Pateiksiu toliau : „Rusijoje (iki revoliucijos) pagrindiniai mokesčiai buvo netiesioginiai (nedemokratinė santvarka). Tiesioginiai mokesčiai (žemės, išgavimo (rus. „промысловый“) ir t.t.) sudarė tik 10% visų mokesčių. Bet ir taip dvarų savininkams ir buržuazijai buvo taikomos lengvatos. Netiesioginius mokesčius, pagrinde sudarė pardavimo mokesčiai nuo vyno monopolijos – 28,6 %, akcizai cukrui – 36% ir kitoms buityje naudojamoms prekėms. Į ką reikia atkreipti dėmesį, tai kad pajamų mokesčio visiškai nebuvo! Jam labai priešinosi dvarų savininkai, bankininkai, dvasininkija. Tik pasireiškus liaudies neramumams, toks mokestis buvo įvestas 1917 m. sausio mėnesį. Kaip matote, kiekvienai valstybės valdymo formai, būdingi savo mokesčiai bei jų struktūra.
Tarybinis laikotarpis irgi buvo nevienareikšmis. Po proletariato diktatūros įtvirtinimo, „mokesčiai“ buvo naudojami kaip įrankis prieš stambų kapitalą, norint sugriauti jo pamatus, bei jo įtaką visuomenėje. Toks įrankis buvo kontribucijos mokestis. Per intervenciją ir pilietinį karą (1918-1920 m.), praradus 75% teritorijos, tarybinė Rusija įvedė „karinio komunizmo“ santvarką, su „feodalizmo“ mokesčiais. Pagrindinis reikalavimas – priverstinis darbas (kas ne dirba – tas nevalgo), nacionalizavimas vidutinių ir daugelio smulkių įmonių (stambios jau buvo nacionalizuotos), uždrausta prekyba, mainai ir t.t., o produkcija (paliekant asmeninę „normą“) privalomai turėjo būti „parduota pagal valstybės nustatytą kainą“ tik pačiai valstybei. Tokią prievartą (ru. „Продразверстка“) atlikdavo ginkluoti „produkto būriai“, suformuoti iš darbininkų. Ypatingas bruožas „karinio komunizmo“ tai ūkio natūralizacija, kuri pakerta prekių apyvartą, pinigų sistemą, kreditavimą, finansavimą ir t.t. Tačiau pasibaigus intervencijai ir pilietiniam karui, 1921 m. visur prasidėjo neramumai tarp valstiečių ir „vidutinių“ sluoksnių ir t.t., grėsmingai žadantys peraugti į buržuazinę revoliuciją. Todėl skubiai buvo įvesta „Naujos Ekonomikos Politiką“ (NEP). Smulkios ir vidutinės įmonės gražintos savininkams, leista užsiimti privačia prekyba, finansine veikla, bankininkyste ir t.t. O vietoje privalomo produkcijos pardavimo tik pačiai valstybei, įvestas natūralinis (produktų) mokestis. Pvz., 1921 m. pagal privalomąjį pardavimą valstybei buvo numatyta surinkti virš 423 mln. pūdų (1 pūdas =16 kg.) grūdų. O pagal naują (NEP) – tik 240 mln., t.y. „norma“ tik valstybei. Vos ne du kartus mažiau! Siekiant paspartinti ekonomiką, buvo naudojamas „Valstybinio kapitalizmo“ principas: rentos, leista naudoti privačiose įmonėse samdomus darbuotojus, leistas biržų kūrimas ir t.t. Skatinant kooperatyvų (beturčių valstiečių) augimą, jiems buvo neatlygintinai perduodamas valstybės mainų fondas. Pajamų – turto mokesčiai (1922—1924 m.) sudarė pagrindinį valstybės reguliavimo įrankį. Lengvatos buvo taikomos tik viduriniam sluoksniui, o valstiečiai buvo visiškai atleidžiami. Pajamų mokestis darbininkams ir tarnautojams buvo su nedidėle progresija (10 – 15%), išlaikant didelį neapmokestinamąjį minimumą iki 70% nuo maksimalaus atlyginimo. Taikomos papildomos lengvatos gyventojams, gaunantiems mažas pajamas arba dirbantiems mažai apmokamą darbą. Akcizai (net iki 60%) buvo taikomi tik tiesiogiai prabangai (fabrikantams, dvarų savininkams, dvasininkijai ir t.t.), o ne maistui ir pirmos būtinybės prekėms (Valstybės komercinėje prekyboje), siekiant sudaryti konkurenciją rinkoje – turgums.“ – apmastykit, kas sudaro valstybės pagrindą …. mokesčiai.
Keletas pastabėlių – Tsrs nesugebėjo net grūdų sau išsiauginti, tekdavo dasipirkinėti iš Jav, labai žemas darbo našumas ir didelis technologinis atsilikimas. Tik karinėje ir kosminėje pramonėje TSRS sugebėjo išlaikyti konkurenciją. Kas liečia socialinį teisingumą, tai jo buvo nepalyginamai daugiau nei dabar. Bet ne santvarkoje visos bėdos. Kol kas bėda tame, kad kokią santvarką bepasirinktumę į valdžią prilenda parazitų ir visokiausių išsigimėlių. Ir TSRS subyrėjimo pagrindinis kaltininkas – parazitai valdžioje. ES žlugimo pgr. priežastis bus – parazitai ir išsigimėliai valdžioje. Jei žmonijos civilizacija neišgyvens, tai tik dėl to, kad jos vystymasi valdo – parazitai ir išsigimėliai. Jei visuomenė būtų valdoma sveiko proto ir kiekvienas sprendimas priimamas atsižvelgiant į tai, kaip tai įtakos pačios žmonijos išlikimą, tai pati ekonomika taptu tik pagalbininke visuomenei. Dabar atvirkščiai, mes dirbame ekonomikai ir tiems kas už jos pasislėpę – parazitai ir išsigimėliai…
Kęstuti klysti : „ Keletas pastabėlių – Tsrs nesugebėjo net grūdų sau išsiauginti, tekdavo dasipirkinėti iš Jav, labai žemas darbo našumas ir didelis technologinis atsilikimas.“ Arba meluoji. TSRS sugebėdavo užauginti ir net eksportuodavo. Net po karu „atsiskaitydavo“ gudais : pvz. Sutartis su Lenkija (1947 m. rugpjūčio 29 d.) „Dėl 300 tūkst. tonų grūdų tiekimo, suteikiant kreditą)“, vėliau (1948 m. )vėl 200 tūkst. tonų ir t.t. Pasidomėk, TSRS importo sąraše „grūdų“ nėra…. Bet kaip Chruščiovui, Amerikoje „pakišo“ kukurūzą, jam susimaišė protelis ir sovietų sąjungoje(nuo 1955 metų) visur pradėjo priverstinai auginti ne grūdus, o kukurūzą(„Kukurūzas – lauku valdovas“).
Dar: Kęstuti , dėl „Bet ne santvarkoje visos bėdos.“ – sutinku. Visos bėdos mokesčiuose. Perskaityk dar karta, jog faktas yra kiek iš žmogaus yra atimama.
Ypač daug grūdų importuota iš užsienio tarp 70 – 80 metų, tada kaip tik TSRS įžengė į išvystyto “socializmo stadiją”. O kad importai neatsispindėjo ataskaitose, tai jūs nesistebėkite, to meto statistika ir ataskaitos buvo išskirtinai parazitinės – klestėjo prirašinėjimai ir visokie kitokie klastojimai. Vievio malūne, tuo metu, dirbo sodo kaimynas, vyr inžinierius, apie 1/5 malamų kviečių buvo atvežtiniai JAV, Vokietija, Prancūzija…
Mokesčiai ir ekonomika antriniai, visuomeniniai santykiai pirminiai. Visuomenės gebėjimas sugyventi darnoje, tiesoje, sveikame prote, gebėjimas apsivalyti nuo parazituojančiu – esminiai žmonijos išlikime. Mokesčiai, kokie jie dideli ar maži bebūtų, nieko neišspręs, jei juos pasisavins parazitai. Yra toks ekonomikos dėsnis – kuo didesnis darbo našumas, tuo daugiau parazituojančių… Jei mėginate per ekonomiką spęsti visuomenės negandas, vadinasi jūs norite viską nupirkti ir viską parduoti… Aš asmeniškai niekaip neįsivaizduoju žmonijos po 100 metų dar vis mokančios mokesčius, gaunančios atlyginimus, skaičiuojančios pinigus, prekiaujančios, perki pigiau – parduodi brangiau… Pagalvokite – ar gerokai pažengusiai civilizacijai apskritai reikalingi pinigai??? Tada ir mokesčiai atpuola…
O kaip ten, kad neva pašariniai grūdai iš TSRS iš vieno uosto išplaukdavo į, tarkim, Afriką, o į kitą uostą tas pats laivas tuos pačius grūdus atgabendavo kaip maistinius ir už didesnę kainą, nei fiktyviai parduoti pašariniai? Pinigus dalijosi labai aukštus postus užimantys veikėjai ir Vakarų spec. tarnybos.
Kęstuti , pasirodo tu esi melagis, katu su savo „vyr inžinieriumi“ . Dar karta paskaityk mano komentarą dėl grūdų(21:51). Grudai buvo vežami iš Kanados, Argentinos ir nedaug iš JAV(pastoviai skelbdavo TSRS boikotą ir „šaltas karas“). Suprantu, kad meluojant, nori „iškelti“ Vokietiją, tačiau deja, tais laikais jos ne buvo- o buvo dvi valstybės ir ne viena grūdų eksportą į TSRS ne vykdė. O dėl „mokesčių“ tu aplamai nesusigaudai.
Aš – liberalas (tiesa, jokiai partijai nepriklausau) ir aš UŽ EURĄ.
Ir nemanau, kad liberalai galėtų būti prieš, nes tuomet jie nelabai jau liberalai. Liberalai – tai kartu ir globalistai (kosmopolitiai – kaip kam mieliau).
Iš tiesų norėčiau bei linkiu, kad ES taptų LAISVŲ ŠALIŲ FEDERACIJA.
Būtų optimalu – bendra valiuta, bendros ginkluotosios pajėgos, bendra diplomatinė tarnyba ir t.t. Manau, kad ir Lietuvos, ir kitų ES narių (federacijos subjektų) gerbūvis bei visokeriopa pažanga nuo to tik išaugtų.
Na, o dėl pirmininkavimo – tai tos idėjos reiktų atsisakyti. Tai taip pat nėra optimalu. Geriau galėtų būti suformuotas stiprus ir įtakingas dviejų rūmų ES Parlamentas (žemesnieji rūmai – formuojami proporcinės rinkimų sistemos būdu ir atstovautų ES piliečius), o aukštesnieji rūmai – federacijos subjektus. EP Parlamentas turėtų formuoti ir ES vyriausybę (kuri turėtų pakeisti šalių atstovų delegavimo principu formuojamą ES Komisiją).
Taigi, EUROPOS SĄJUNGA TURĖTŲ TAPTI DEMOKRATINE, LIBERALIA LAISVŲ ŠALIŲ PARLEMENTINE FEDERACIJA (prezidento institucija nereikalinga, o jei ir liktų – tai tik grynai simbolinė). Pavadinimas gali likti – Europos Sąjunga (arba Jungtinės Europos Valstijos (JEV)). Manau, kad tai taip pat laikinai. Ateityje ES, JAV, Kanados, Australijos, Japonijos, N. Zelandijos ir kt. liberaliųjų demokratijų pagrindu turėtų sisiformuoti GLOBALI PASAULIO ŠALIŲ FEDERACIJA, kuri ir toliau plėstųsi. Tačiau į ją priimant tik šalis, kurios visiškai tenkintų nustatytus liberaliajai demokratijai ir laisvajai rinkai palankius kriterijus (dar griežtesnius, nei dabartiniai stojant į ES arba Mastrichto kriterijai).
Taigi, “liberale” Lapėnai, labai abejojiu, ar mes rastumėme bendrą kalbą.
Manau, kad jums “economics” guru, durninantiems universitetų jaunimą, reikėtų susitarti, kas vadovaus jūsų gėrio imperijai -Eurokolchozui: ar JAV naftos verslą kontroliuojantys Rokfeleriai, ar pasaulio auksą valdantys Rotšildai. Priklausomai nuo to, galėsite pasakoti vienokią ar kitokią pasaką.
O gal geriau papasakokite savo studentams, kaip Dievo sūnus Jėzus vykdė žydų lūpikautojų ekonomikos reguliavimą Jeruzalės Šventykloje. O reguliavo jis labai paprastai: paėmė bizūną ir išvaikė visus lūpikautojus-procentininkus. Gal su bizūnais išvaikius banksterių kahalą ir būtų galima lipdyti kažkokia Europos sąjungas, o dabar -tai bergždžias užsiėmimas.
Man … patyko 🙂
Liberalai pagal tamstą – tai visiški “lūzeriai”. Nesugeba patys sukurti darbo vietų, spausdinti ir panaudoti nacionalinių pinigų žmonių gerovei sukurti. Todėl bando Lietuvos savarankiškumą atiduoti į užsienio rankas, kurios neva paskirstys pinigų srautus teisingai ir lietuviams sukurs darbą – jūs UBAGAI = liberast-parazitai. 😉
LAISVŲ ŠALIŲ FEDERACIJA – tu tarp trijų žodžių paklydai ir kliedi.
Tai tiesa. ES- revanšistai. Integracija pasibaigs „Federacija“ – vieninga valstybė ir daug regionu(lietuviškas, lenkiškas, vokiškas ir t.t.). O tada su valdžios palaiminimu, galima regionus „mažinti“, „didinti“ ir t.t. (kaip buvo TSRS, Ukraina gavo Krymą, Lietuva – Druskininkus ir panašiai), tuo labiau kad vokiečiai dėl „mandagumo“ išpirks didesnį dalį Klaipėdos, lenkai Vilniaus kraštą ir t.t. – jog tai bus Federacijos „vidiniai“ reikalai…
Kęstuti , „O dėl „mokesčių“ tu aplamai nesusigaudai.“ –pateiksiu tau argumentus (pratesimas –skaityk kartu): „Tačiau didesnę dalį produkto dirbantieji galėjo įsigyti tik pagal „maisto korteles“, t.y. pagal griežtai nustatytas valstybės kainas (valstybinė – kooperacinė prekyba). Įvesti viršpelnio mokesčiai, nekilnojamo turto mokestis. Tokia mokesčių politika leido per gana trumpą laikotarpį atstatyti, bei industrializuoti ekonomiką. Leido pravesti pinigų reformą (1924 m.), bei stabilizuoti jų kursą. „Tarybinis rublis“ turėjo 0.774234 gramų gryno aukso, bei atitinkamą užsienio valiutos kursą. Keičiamas pagal santykį 1 naujas rublis = 50 tūkst. senų (1923 m.) rublių arba į 50 mlrd. rublių(!), išleistų dar ankščiau iki denominacijos. Akivaizdu, kad toks keitimo kursas tiesiog „suvalgė“ turtuolių santaupas. Tai sudarė pagrindą buvusių turtuolių „nuskurdinimui“, kadangi atlyginimai pasiliko tame pačiame lygyje ir naujais rubliais. Reformos metu buvo panaikintas biudžeto deficitas, ir nuo spalio mėn. uždraustas pinigų „spausdinimas“ deficito padengimui. Pasibaigus NEP‘ui, kai beveik visos gamyklos perėjo į darbininkų rankas (76% bendro produkto, priklausė valstybės sektoriui), o valstiečiai susikooperavo į stiprius ūkius (turtingų valstiečių sektorius sudarė tik 3,3%), t.y. „įsitvirtinus valstiečių ir darbininkų diktatūrai“ buvo padaryta ir mokesčių reformą.
1930 m. buvo įvesta „Unifikuota mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą“ sistema. Nustatytos dvi pagrindinės tiesioginės formos – apyvartos mokestis ir pelno mokestis. Tuo pačiu panaikinti NEP‘o sistemos mokesčiai – viršpelnio, turto ir t.t., o pajamų ir žemės ūkio mokesčiai reformuoti, siekiant sumažinti jų dalį biudžete (iki 20%). Panaikinta maisto skirstymo pagal korteles sistema, t.y. pardavimas už fiksuotą žemą kainą. Tai žymiai paspartino paklausos augimą. Bet tuo pačiu padidino pinigų poreikį. Todėl teko valstybei vėl sanuoti pinigų sistemą. Nustatant „aukso padengimą“ – 0,176850 gramų gryno aukso, bei pakeičiant valiutos kursą. Tačiau ir per tą trumpą laikotarpį (1924 – 1939 m.) buvo sumažintas darbo laikas (nemažinant atlygio) ir nustatyta penkių dienų darbo savaitė, su 7 val. darbo diena (dirbant sunkius ir kenksmingus darbus – 6 val.). Kaip visiems yra žinoma, tais laikais darbas pagrinde buvo „rankinis“, „automatinių“ vežimėlių ir kitų instrumentų nebuvo. Šitas pavyzdys akivaizdžiai parodo, kad „darbo našumas (arba produktyvumas)“ neturi dilelės įtakos nei atlyginimams, nei darbo laikui. Darbo našumo, ar „produktyvumo“ tiesioginis ryšis yra tik su vienetine gamyba (vieno vieneto įkainis). Tai yra šiuolaikinių mokslininkų sugalvotas absurdas. Iš pateiktų faktų darytina išvada:
• Mokesčiai sudaro pagrindą visai ekonomikai (nepriklausomai ar tai socialistinė, ar kapitalistinė santvarka).
• Mokesčiai apsprendžia santvarką valstybėje („socializmą“ gali paversti feodalizmu („karinis komunizmas“), gali paversti Valstybiniu kapitalizmu („NEP“).
• Pakeičiant mokesčius būtinai turi būti atliekamas pinigų vertinimas (reforma).
Prasidėjus Antram Pasauliniam karui, mokesčiai vėl buvo didinami, bei plečiami. Įvestas „karinis mokestis“, viengungių, mažos šeimos mokesčiai. Dalinai vėl įvestas „karinis komunizmas“ – darbo prievolė, žymiai pailgėjo darbo diena (10 val.), darbo savaitė (6 d., o kai kur ir 7 d.), „produktų skirstymas“ ir t.t. Tai padidino „gyventojų dalį“ kariniame biudžete ir jų dalis sudarė virš 75%.“
Nesusikalbam. Jūs neįjungėt vaizduotės ir nepamėginot įsivaizduot kaip turėtų žmonija tvarkyti savo ūkį (ekonomika) bent po 100 metų, o rašinėjat paklodes – kaip gerai buvo tvarkomasi prieš 100 metų… Kadangi aš sovietmetyje pragyvenau 28 metus, jūs man nepasakokite kaip ten buvo gerai, kiek sovietai eksportavo grūdų, kaip kilo ekonomika, koks stiprus auksinis rublis buvo tada, kada ukrainoje vyko holodomoras, genocidas, išbuožinimai. Kas buvo gerai tada, kada aš jau gyvenau, arba geriau nei dabar – tada buvo daugiau socialinio teisingumo, parazitavimo ir išsigimimo lygis žemesnis.
Ką aš noriu pasakyti – pelno ekonomikos modelis – žalingas žmonijai. Ekonomika turi aptarnauti visuomenės poreikius, o ne gaminati pelną. Išsiaiškinam šitą klausimą.
Pastabėlė: Mano močiutė pragyveno virš 50 m., bet taip ir nesuprato … Vienas profesorius dėstė „socializmą ir komunizmą“ virš 10 m., bet taip ir nesuprato esmės- nebuvo socializmo, tai iš kur 1970 m. turėjo atsirasti komunizmas?… Tai ir tavo „holodomoras, genocidas“ – iš kur gali būti, jeigu pats tvirtini „tada buvo daugiau SOCIALINIO teisingumo, parazitavimo ir išsigimimo lygis žemesnis.“ Taip „išbuožinimai“ buvo bet kodėl? Pirma : visi turėjo dirbti kartu visuomeniniame sektoriuje ir tik paskui savo ūkyje, bei nenaudoti samdinių. Tai gali įsivaizduoti : visa diena kolūkyje, o kada savo „nors“ ir 10 ga apdirbsi? … Tekdavo samdyti „atvykėlius“, o tada – trėmimas. „Ką aš noriu pasakyti – pelno ekonomikos modelis – žalingas žmonijai. Ekonomika turi aptarnauti visuomenės poreikius, o ne gaminati pelną. Išsiaiškinam šitą klausimą.“ … Čia vėl tu klysti. Na, ekonomika aplamai nieko negamina, ji padeda sukaičioti ir prognozuoti(planuoti). Tačiau: tu ką nors gamini. Sunaudojai 1 Lt. Ir Pardavei už 1 Lt, iš ko gaminsi sekanti gaminį, jeigu ne uždirbai pinigų? Taigi be pelno nieko negali pagaminti. Juo ilgiau gamini, daugiau naudoji resursų – tuo didesnis turi būti pelnas, kad jis užtikrintu gamybos procesą. Be „pelno ekonomikos modelio“ nekaip. Klausimas tik vienas KOKS turi būti (Spekuliuojantis, ar ne)? O tai jau mokesčių sritys. Perskaityk viska iš naujo, jog tai yra „paskaita“…..
Jei jūs siūlote perskaityti savo paskaitą, tada ir mano komentarus paskaitykite atidžiau – Vaizduotės jūs taip ir neįjungėt, pasitikrinkite ar dar turite. (Labai padeda tapyba, poezija, dainavimas, muzikavimas…) Negi jūs, save laikydamas ekonomistu, nieko negirdėjote apie ekonomiką be pinigų??? Pasidomėkite, aš tai ne ekonomistas ir jokių paskaitų neskaitau… Negi jums sunku įsivaizduoti?.. Padėsiu pvz. Kai žmonės įkurs pirmąją koloniją Marse, tai ten skris tik su bilietu į vieną pusę. Viskuo teks apsirūpinti patiems. Negi jūs galvojate, kad pradžioje jie įkurs banką, pasodins bankininką ir tas pradės spausdinti pinigus, o kiti eis į darbą ir gaus atlyginimą. Juokinga… Visi dirbs tą ką moka ir tai ką reik, ir ne už pinigus, bet iš reikalo, kad išgyvent. Neabejoju, kad tokiai visuomenei tų pinigų ateityje ir neprisireiks, kiek ji besiplėstų, nebent atsiras parazituojantys, jei jų nieks laiku nesutvarkys…
Holodomoras – įveskite į google ir pasiskaitykite kada jis vyko, ir kas tai per dalykas. Palyginkite su tuo laikotarpiu apie kurį jūs tokios geros nuomonės. Dar galėtumėte palyginti ir tarpukario Lietuvos ir TSRS to pačio laikotarpio pasiekimus. Abi valstybės atsirado beveik tuo pačiu laiku… Tikrai pasirodytų, kad nelabai ten yra ką girti. Litas buvo stipresnė valiuta už rublį, ūkis visais rodikliais pranašesnis už TSRS, net lėktuvus ANBO, Lietuva tada sugebėjo sukurti geriausius Europoje…
Geriau TSRS buvo tada, kada aš jau gyvenau. Bent jau komunalinės paslaugos žmonėms nebuvo baubas. Socialiniai skirtumai tarp elito ir eilinių piliečių nedideli, išskyrus KP CK. Iš kitos pusės drabužiai, batai, automobiliai, autodetalės, buitinė technika, baldai – viskas deficitas. Maisto dar turėjo pabaltijys, o Rusija po II pasaulinio karo taip ir liko alkana. Teko sovietmečiu važinėt po Rusiją, taip kad jūs paskaitas skaitykite tiems, kas tų laikų nematė – gal patikės, kaip ten viskas gerėjo…
Kitas dalykas – planinė ekonomika gerokai pažangesnė už dabartinę konkurencinę, siekiančią pelno. Bet bėda ta, kad psichopatai ėmėsi ją įgyvendinti. Tada ir gavosi, parodomieji grūdų eksportai ir tuo pačiu badu mirštanti Ukraina.
Mokesčiai pradžioje turi būti ir taikomi teisingai, pinigų iš karto neatsisakysi, o milijardai dabar uždirbami tik todėl, kad nesumokami teisingi mokesčiai ir sąžiningai neatsiskaitoma su darbuotojais, verslo partneriais… Aš jums ir norėjau pasakyti, jei jūs siūlote mokesčių reformą, tai ji turi būti nukreipta 100 metų į priekį. Jūs jos neįgyvendinsite, kol nepasikeis valstybės valdymo būdas. Pats valstybės valdymas kitaip, svarbiau už kitokią naują ekonomiką. Psichologiniai visuomenės veiksniai, kitokios dvasios visuomenė – svarbiau už bet kokius ekonominius modelius. Sveikai mąstančioje visuomenėje visi modeliai veiks gerai, arba pakenčiamai. Priešingybė kaip pvz. – Afrika, ten kokį ekonomikos modelį bemėgintų įgyvendint, pas juos vis tiek gaunasi feodalizmas, čia geriausiu atveju…
Ką aš noriu pasakyti – pelno ekonomikos modelis – žalingas žmonijai. Ekonomika turi aptarnauti visuomenės poreikius, o ne gaminati pelną. Išsiaiškinam šitą klausimą.
Bet juk tarybinė ekonomika pelno negamino, o tenkino visuomenės poreikius.
Visokie kęstučiai pamiršta, kad JAV šiuo metu apie penktadalis gauna maisto korteles, nes neįstengia nusipirkti ėdaliuko. Bet ir tai “demokratijos citadelėje” įvyksta aprūpinimo maistu sutrikimų (ne, maisto netrūksta, trūksta pinigų valstybei) ir maisto atstovėje eilėse, žmonės negauna.
“Visokie kęstučiai pamiršta, kad JAV šiuo metu apie penktadalis gauna maisto korteles, nes neįstengia nusipirkti ėdaliuko.” – tai gal įvardinkim tiksliai, kas yra tas penktadalis: tai yra 90% negrai, nedirbantys jau trečia – ketvirta karta, užsiimantys narkotikų prekyba ir kitokia nusikalstama veikla. Ir tos kortėlės jiems – tai tipiškas socializmo (reikia padėkot JAV demokratų partijai, kaip dideliai socializmo mylėtojai) bruožas – išlaikyt parazituojančius limpenus ir visokias “baisiai skriaudžiamas” mažumas.
“Bet ir tai “demokratijos citadelėje” įvyksta aprūpinimo maistu sutrikimų (ne, maisto netrūksta, trūksta pinigų valstybei) ir maisto atstovėje eilėse, žmonės negauna.” – konkretūs faktai, nuorodos, kur tai buvo paskelbta? Kitaip tai tik tipiški socialistų – neokomunistų ir panašios kairiosios faunos kliedesiai.