Sausio 8 d., 18 val., Valstybinio jaunimo teatro Mažojoje salėje vyks Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos „Edukologija“ išleistos Tomo Dirgėlos trumpųjų dramų ir pasakėčių knygos „O tempora!“ pristatymas. Renginyje dalyvaus knygos autorius Tomas Dirgėla, leidyklos atstovai, Valstybinio jaunimo teatro aktoriai: Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Jonė Dambrauskaitė ir Giedrė Giedraitytė, taip pat LEU Lituanistikos fakulteto prodekanas doc. dr. Dainius Vaitiekūnas, poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Benediktas Januševičius, Valstybinio jaunimo teatro Literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė ir kiti. Renginio vedėja – LEU leidyklos ﾄEdukologija” redaktorė Kristina Noreikienė.
„O tempora!“ – tai pirmoji Lietuvos edukologijos universiteto studento Tomo Dirgėlos (g. 1989 Vilkaviškyje) knyga, savaip praturtinanti ir papildanti LEU leidyklos „Edukologija“ leidžiamą JAUNŲJŲ RAŠYTOJŲ KŪRYBOS seriją. T. Dirgėlos kūrybos žanrai – draminės miniatiūros ir pasakėčios, kurias autorius kuria savitai, žaismingai perdirbdamas, parodijuodamas mūsų iškilių literatūros klasikų – Kristijono Donelaičio, Vinco Krėvės, Maironio, Jono Biliūno, Simono Stanevičiaus, Antano Vilkutaičio-Keturakio, Kazio Binkio – kūrybą.
Iš tiesų šios knygelės skaitytojas turi būti „pasikaustęs“, apsiskaitęs, turi žinoti, kas buvo Kostas Ostrauskas, kokia jam būdinga rašymo maniera, nes būtent šis avangardinio stiliaus atstovas, kūręs nuotaikingas dramas, ir tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu autoriui bei priežastimi šiai knygai gimti. Tomo Dirgėlos eilėraščiai, prozos kūriniai publikuoti „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kitur. 2012 m. pavasarį Lituanistikos fakultete vykusio „Literatūrinio pavasario“ metu apvilktas Poeto paltu, bet juo, kaip prisipažįsta, šildosi retai, daugiau dėmesio skirdamas dramoms.
„Pirmąjį trumposios prozos kūrinėlį parašiau Kosto Ostrausko skaitymams, įkvėptas pastarojo. Taip ir neiškvėptas, rašau iki šiol“, – sako T. Dirgėla.
Šiuo pasirinktu keliu eiti jaunąjį rašytoją skatina ne tik LEU Lituanistikos fakulteto atstovai, pvz., doc. dr. Dainius Vaitiekūnas, parašęs knygai įžangos žodį, bet ir poetas Gytis Norvilas, poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Benediktas Januševičius, literatūrologė Loreta Mačianskaitė.
Pasak doc. dr. Dainiaus Vaitiekūno, T. Dirgėlos „O tempora!“ – tai tikro lituanisto knyga, nes joje vyrauja literatūrinės lietuviškos klasikos reminiscencijos ir parodijos. „Tokia knyga galėjo atsirasti tik iš didelio naujų lietuvių literatūros perskaitymų alkio, todėl ji yra pavyzdys, kaip ir ką galima aktualizuoti šiuolaikiniam jaunam žmogui, kaip kalbėtis su praeitimi mūsų dienų temomis. Knygoje komiškai susiduria keli stambūs stilistiniai sluoksniai: chrestomatiškai švari literatūrinė kalba (Donelaitis, Maironis, Biliūnas…) ir gyva šnekamoji kalba (vadybininkė, senelė…), turtinga literatūrinės klasikos kalba, dar papuošta lotyniškomis citatomis, ir skurdi pramoginės, vartotojiškos kultūros kalba. Komiškiausia Dirgėlos dramose, kai tie „aukšto“ ir „žemo“ stiliaus sluoksniai susiduria to paties personažo kalboje. Susidurdami jie beveik kaip žemės drebėjimas apnuogina ir stipriai išklibina abiem būdingų klišių ir stereotipų pamatus.“
Kaip teigia B. Januševičius, vertingiausia T. Dirgėlos savybė yra „gebėjimas juoktis iki ašarų arba liūdėti taip, kad nors mirk iš juoko“. B. Januševičiaus manymu, Tomo Dirgėlos kūrybą galima palyginti su Juozo Erlicko ar Daniilo Charmso kūriniais. „Manau, kad kiekviena karta turi iš naujo perskaityti literatūros klasikus, įvertinti, pažvelgti į jų kūrybą iš savo laiko perspektyvos ir suvokti ją ne taip, kaip mokė mokykloje ar universitete, o turėti savo nuomonę apie tai“, – sako B. Januševičius.
Pasak LEU leidyklos „Edukologija“ redaktorės Kristinos Noreikienės, nors leidykla su Valstybiniu jaunimo teatru dirba jau nebe pirmus metus pristatydama plačiajai visuomenei jaunųjų kūrėjų knygas, vis dėl to šis kartas – ypatingas, nes iš knygos puslapių į teatro sceną bus perkeltos trumposios dramos, taigi bus galima jas ne tik perskaityti, bet ir išgirsti, o juk tokia ir yra jų tikroji paskirtis – paveikti, padaryti įspūdį, palikti žymę įtaigiu žodžiu, intonacija, mimika, pauzėmis, ir tai – ne tik meistriškas rašytojo, bet ir profesionalių aktorių darbas.
Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė prisipažįsta, kad nepaprastai vertina jaunų žmonių siekį kurti teatrui: „Rašantys teatrui žmonės – tikra retenybė, o jeigu tai daro pradedantysis rašytojas, ir dar neįprasta forma, – daugiau negu džiugu. T. Dirgėla turi savitą požiūrį ne tik į dabartinį laiką, lietuvių rašytojus, bet ir patį scenos meną, tad teatro pareiga yra skleisti tokių autorių kūrybą bei skatinti juos toliau gilintis į dramaturgo profesiją. Mano nuomone, būtent nuo jų priklauso Lietuvos teatro tolimesnis likimas.“
