Buvau žolės stiebelis

Sostinės Olandų gatvėje esančio daugiabučio rūsys kimšte prikimštas džiovintų žolių. Kartais jos keliauja į viršų ir pasklinda po buto grindis. Tuomet namai tampa panašūs į tvartelį, kuriame gimė Kristus. Tarp žolių raitosi vaikai, trumpakojis šuo kariasi per neišbrendamus brūzgynus, kol viskas susipina, susijungia, susilipdo ir tampa skulptūromis, paveikslais, altorėliais, verbomis .

„Žiemą taip pasiilgstu žolių, kad darbas tampa tarsi malda. Kiekvienas kūrinėlis primena, kad grįš vasara, gamta atgims ir viskas sužydės“, – tikino žolinių skulptūrų meistrė tautodailininkė Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė. Menotyrininkai Viktorijos kūrinius lygina su dievdirbio Liongino Šepkos darbais. Iš tiesų jie panašūs archajiškumu, senoviškais simboliais, jautrumu. „Man labai patinka jo darbai, – tikino kūrėja. – Jo mediniai kryželiai, žvaigždelės, kabalduojantys karoliai… Man svarbu, kad būtų puošnu.“

Viktorija bandė sukurti Švč. Mergelę Mariją, Šv. Jurgį, Nukryžiuotąjį, bet Kristus, kaip ir seniai iš šio pasaulio išėjusiam dievdirbiui, išėjo šiek tiek pagoniškas – ne su erškėčių, o su mėlynių vainiku. „Ėjau po Kalėdų per mišką, o ten mėlynės iš po sniego išlindusios – tokios žalios žalios, kaip rūtos, ryškios. Pamaniau, kad ir jos, kaip Kirstus, iškentėjusios šaltį, išsilaikiusios. Argi tai – ne kančia?“ – pasakojo menininkė.

Švenčiausiųjų paveikslai – tai tradicija, atėjusi iš senolių: jie tokius kūrė, tad kaip gali dabar nekurti? Tik perdarome, sau pritaikome. Viktorija pridūrė, kad šventraščiai nėra lengvai suprantami, o gamtoje viskas aišku – kvapai, spalvos… Ir daug tikriau nei šventraštis. Baltų tikėjimas vis tiek yra mumyse, vis išlenda įvairiais būdais. „Nuostabu, kad šiais laikais gali sukurti darbą, kvepiantį senove. Norėčiau, kad visa eitų iš gelmių, kad kraujas šauktų… – tikino Viktorija. – Gal kada buvau žolės stiebas, gal medis. Taip ir keliauju amžinybės ratu.“

Kitas menininkės mokytojas Gintautas Gavėnavičius – ko gero, vienintelis pasaulyje, kūręs skulptūras iš nemintų linų. Net buvo pramintas šių laikų dievdirbiu, o jo darbai vadinti dvasiukais. „Kartą per metus, Verbų sekmadienį, jis į Vilnių atveždavo savo darbus, žmonės jau laukdavo“, – pasakojo kūrėja.

Nemanykite, kad Viktorija pas jį kantriai kando amato mokslus – ne, ji mokėsi žiūrėdama į šių menininkų darbus, semdamasi įkvėpimo. Na, o amatas (viską atrado pati) – atrinkti žolynus, kurti iš jų skulptūras, surišti, sutvirtinti, kad nesuirtų. Įsivaizdavo, kaip turi būti, ir mėgino: užtenka užsukti, užkišti, išdžiūsta ir viskas laikosi. Argi sunku? Juk namus pastatydavo be vinies.

Viktorija yra antros kartos vilnietė. Jos mama gimė Šv. Jokūbo ligoninėje. Ir Viktorija ten gimė. Ir trys jos vaikai. „Maniau, kad tai bus amžina vieta, kur gims visi Vilniaus vaikai. Ši ligoninė turėjo 600 metų tradiciją, kurią reikėjo saugoti kaip vertybę. Bet mes ją pardavėme“, – liūdnai pasakojo menininkė.

Vis dėlto miestiete ji netapo. Ir tai – tėvelio kaltė. Jis buvo dailininkas apipavidalintojas: meistriškai rašė plakatus su lango dydžio raidėmis ir jautė aistrą kaligrafijai – sovietiniams laikams neįprastam menui. Tomis minutėmis, kai paimdavo plunksną ir pradėdavo popieriuje raityti raides, Viktorija suakmenėdavo: ji pasijusdavo tarsi viduramžių alchemiko dirbtuvėje. O kai ateidavo vasara, tėvelis pasiimdavo Viktoriją, ir abu keliaudavo toli toli į laukinę gamtą, kur žmogaus koja nebuvo įžengusi: Lietuvoje, Sajanuose, Altajuje, Urale.

Iš tų kelionių į atmintį įsirėžė žolynų kvapas, įvairiausi žiedai, lapai, kerpių spalvos ir formos aukštai kalnuose, medeliai suktais kamienais, kurie kasdien kovoja, kad išgyventų – tarsi senovinių pasakų paslaptys. „Ten buvau laiminga. Dabar to savo vaikams negalėčiau parodyti, nes Europoje retai aptiksi laukinės gamtos lopinėlį. Visur –suoliukai, rodyklės turistams“, – prisiminė moteris.

Kitas jos įkvėpėjas buvo senelis, mamos tėtis – mokslininkas, botanikos profesorius Jonas Dagys. Jis užaugo Biržų krašte, Kadarų kaime. Eidavo kasdien į gimnaziją po keliolika kilometrų. Šeimoje iki šiol pasakojama istorija, kaip kažkas netyčia jį uždarė sandėliuke ir jis visą dieną praverkė, nes negalėjo nueiti į mokyklą. Net būdamas aklas, jis galėdavo palietęs lapelį pasakyti, koks tai augalas, papasakoti apie jį visokių įdomybių.

O Viktorija J.Dagio namuose vartydavo storus herbariumus. Šalia sudžiovinto augalo visada būdavo kažko prirašyta. Mergaitei tai atrodė tarsi paslaptingas gyvybės eliksyro receptas.

J.Dagio mama, Viktorijos promočiutė, buvo žolininkė. Savo sūnų, būsimą profesorių, paėmusi už rankos vesdavosi į pievas, nes norėjo, kad perimtų jos žinias. O jis nesispyriojo: buvo labai įdomu rinkti vaistažoles, džiovinti, žinoti jų poveikį organizmui. To paties jis linkėjo ir savo vaikaitei: paimdavo mergaitės ranką, glostydavo ir sakydavo: „Tai, vaikeli, stosi į biologiją“. „Ne, seneli, – atsakydavo ji, – tai, kad biologiją trejetui temoku.“ Ir Viktorija nestojo. Tikino niekuomet apie tai negalvojusi. Nuo mažų dienų užsiimdavo visokiais rankdarbiais, lėlytes siūdavo. O kai baigė mokyklą suprato, kad nėra kitos išeities, kaip tik Dailės akademija: jos galva priimdavo tik estetinius vaizdus. Senelis, žinoma, nuliūdo, bet nespaudė.

Mažas pasaulio simbolis

Viktorija stojo studijuoti keramikos: ji buvo arčiausiai skulptūros – tobulo formų meno.

Dabar sako, kad skulptūras kurti galima iš daug ko: molio, stiklo, vaško, šokolado, ledo, o ji pasirinko žoles: „Tai – Dievo kūrinys. Paimu dalį to, kas kažkada buvo kupinas gyvybės. Žolė kaip medis – mūsų pasaulio simbolis – tik mažas“, – atviravo ji. Ir pridūrė, kad niekada neįstengtų sukurti tokios tobulos formos, kokios yra gilės kepurėlė: nepriekaištingai išlenkta, kitoje pusėje – įdubimai, o jau faktūra! Todėl ji tą grožį tik sudeda į vainiką, ratą ir taip sukuria savitą grožį.

Kartą jos žygių į gamtą bičiulė papasakojo apie savo močiutę, kuri per kelias minutes iš meldų supindavo antį – žaislą vaikams, susukdavo pilvuką, kakliuką, galvytę ir paleisdavo plaukti. Viktorija pamanė, kad ir ji galėtų pabandyti padaryti paukštį: penki žolės stiebeliai horizontaliai, penki – vertikaliai, padarai snapą, pridedi kitų žolelių – išeina uodega. Juk anksčiau žmonės panašius žaisliukus darydavo iš skudurėlių, pagaliukų. Supratusi, kad gražu, išdrįso pasirodyti Kaziuko mugėje. Tais laikais Dailės instituto studentai ten bandydavo parduoti savo darbus.

„Žolės tapo mano meditacija ir savirealizacija. Man patiko liesti, čiupinėti, įžvelgti faktūras, spalvas kaip tapyboje. Žolynai turi tiek spalvų – šviesiai žalias liepos žiedelis, geltonas avižos stiebelis, auksinės linų galvenos, pilkšvos aguonų dėžutės ir gilių kepurėlės. Po truputį atsirinkau medžiagas, kurios dirbant nesutrupėdavo, nelūždavo, derėjo“, – pasakojo menininkė. Užtat raudonos uogos – šermukšniai, erškėtuogės – stulbina spalvų sodrumu, o dar įvairiausių atspalvių ruda, pilka, samaninė… galima paveikslus dėlioti.

Gamta mums nepagailėjo ne tik spalvų. Ežerinis meldas – storas kaip svogūnas, viduje pilnas kempinės, bet labai patogus pinti. Sudžiovini, po to išmirkai – tampa tvirtas ir elastingas kaip odos dirželis. Kai sudžiūsta, išlaiko formą. Archeologai mano, kad akmens amžiaus žmonės iš jų net demblius darydavo.

Kaip du žmonės manyje gyvena

Nors Viktorijos darbai labai archajiški, nepripažįstami paveldo dalimi. Žolės greitai sunyksta – supelija, sutrūnija. Juk lietuviai vyžas pynė, visokius krepšius, žaisliukus vaikams, sodus. Gal galėjo ir skuptūras daryti? Be to, per rugiapjūtės pabaigtuves iš paskutinio pėdo darydavo gausos, pilnatvės dievybę, panašią į žmogų, jos prašydavo kitąmet vėl užauginti derlių. Punske iki šiol yra išlikusi tradicija derliaus šventėje iš žolių, javų daryti altorėlį su Marijos skulptūra.

Viktorija tikino, kad nemetė ir keramikos, tik ji labiau susijusi su kasdiene duona, nors jos angelai labai meniški ir jautrūs, o žolės – sielai. Užtat viską išdalija, viskas išeina iš namų. Lieka tik nuotraukos. „Kaip du žmonės manyje gyvena: vienas daro keramiką, kitas – iš žolių, o trečias dar ir lėlytes siuva“, – tikino menininkė.

Ignalinos nacionaliniame parke, prie Kirdeikių miestelio su medine bažnyčia, draugų sodyboje visa Viktorijos šeima renka žoles. Ežere rauna meldus, šalia vandens auga duona, ganosi ožkos, visai kaip pirmųjų krikščionių gyvenvietėje. Prirauna glėbius žolynų, viską išdžiovina ir per žiemą laiko daugiabučio namo rūsyje.

Kai Viktorija dirba, šeima turi pakęsti didžiulę netvarką, nes visur prikreikta žolių. Bet, rodos, kūrybinį procesą supranta net šuo, jis mielai įsitaiso ant žolynų. O vaikams – dvylikamečiui Mykolui, dešimties Aušrinei ir šešiamečiui Pranukui – įdomiausia pradžia, kai mama atsineša žoles, išsidėlioja, merkia jas į vandenį, ten jos ištarpsta, atgauna spalvas. Gal jiems tas procesas yra toks pats magiškas, kaip Viktorijai vaikystėje senelio herbariumai?

Viktorijos vyras Vidas Stankevičius – jos bendražygis. Nors pagal profesiją jis labai toli nuo meno, bet visur ir visada būna šalia Viktorijos: palaiko, kai ji kuria, brenda į šaltą upę rauti meldų. Jo darbščios rankos sukalė lentynas, kur žolynai džiūsta. „Be jo palaikymo ir meilės nieko nebūtų buvę…“ – įsitikinusi menininkė. Viktorijai šiek tiek apmaudu, kad žolių skulptūros nėra tokios ilgaamžės kaip akmeninės ar medinės. „Žolės – kaip žmogu: jis į senatvę pražyla, o žolės nugelsta, – atsiduso menininkė. – Žinoma, galima restauruoti, iš naujo padaryti, bet jau nebe tas.“