D. Stancikas. Ar žemės pardavimas taps rinkimų klausimu?

Niekas rimtai nežiūrėjo į parašų rinkėjus dėl referendumo šaukimo – 300 tūkst. privalomų parašų skaičius su visom tom kvailai perteklinėm biurokratinėm normom (be asmens kodo, dar reikia nurodyti savo tikslų adresą, būtinai savo ranka ir pan.) yra akivaizdžiai per didelis 3 milijonų valstybei. Todėl taip ir atrodė – šis sumanymas beviltiškai žlugs, kaip ir tie iki šiol buvę n-niolika senesnių bandymų.

Vytautas Landsbergis primena,  kad, rodos, 1995 metais buvo surinkti parašai referendumui dėl žuvusių banko indėlių atkūrimo. Tačiau tuomet Europos Sąjungos sienos Lietuvai dar buvo užvertos, reikėjo vizų, todėl ne statistiškai, o realiai Lietuvoje gyveno bent puse milijono daugiau.

Ir svarbiausia – aną referendumą organizavo vienas iš dviejų politinių banginių – Tėvynės sąjunga, kuri buvo perėmusi Sąjūdžio struktūras ir 1996 m. Seimo rinkimuose gavo daugiau nei 400 tūkst. balsų (jų šiandieniniai bendrapartiečiai krikščionys demokratai surinko dar veik pusantro šimto tūkstančių). Neįtikėtini skaičiai, kuriuos gali tik sapnuoti šių dienų partijų lyderiai, – pernai Seimo rinkimų pirmojo turo nugalėtoja Darbo partija gavo tik 270 tūkstančių.

Todėl drąsiai galima teigti – surinkti referendumui privalomus 300 tūkst. parašų šiandien būtų be galo sunku bet kuriai didžiajai parlamentinei partijai. O dabar tiek surinko entuziastai iš apačių, didžiosioms konservatorių ir socialdemokratų partijoms demonstratyviai boikotuojant! Tai tikrai nerealus politinis vyksmas, kurį būtina apsvarstyti net nelaukiant, ar oficialiai tie parašai bus patvirtinti, ar bus paskelbtas referendumas, siekiantis uždrausti parduoti žemę užsieniečiams ir sumažinti būtiną referendumui parašų skaičių iki 100 tūkst. Šiuosyk užtenka vien to, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas pripažino, jog absoliuti dauguma parašų yra nepadirbti ir galiojantys.

Taigi pirmoji išvada būtų tokia: žemės klausimas lietuviams, vis dar vadinamiems žemdirbių tauta, iki šiol liko gyvybiškai svarbus. Tai logiška – visais laikais karai vyko ir tebevyksta pirmiausia dėl žemės. Be žemės nėra teritorijos, nėra ir valstybės.

Antra išvada: Lietuvoje yra ne mažiau kaip 300 tūkst. tikrai konservatyvių rinkėjų ir jų dauguma – ne konservatorių partijos elektoratas, tad juos apvienijusi politinė jėga laimėtų tiek Seimo, tiek Europos Parlamento rinkimus.

Trečia išvada: mažiausiai 300 tūkst. Lietuvos piliečių (o tai sudarytų apie 22–25 nuošimčius paprastai dalyvaujančių rinkimuose) yra Europos federalizacijos priešininkai. Tai apytiksliai atitiktų ir vyraujančias tendencijas Europoje – prognozuojama, kad prancūzų ir olandų iniciatyva įkurtas tarptautinis euroskeptikų aljansas per kitų metų Europarlamento rinkimus gali gauti apie trečdalį vietų.

Galima ginčytis, ar referendumui pasirašę lietuviai kaip nors giliau suvokia Europos federalizmo sampratą, tačiau viena akivaizdu: dabar kuriamos Europos Sąjungos, kaip federacinės valstybės, pamatinis principas yra bendra rinka ir neišvengiamai – bendra žemė, todėl bandymas stabdyti Lietuvos žemės pardavimą yra tolygus priešinimuisi dabartinės Europos Sąjungos vizijai.

Iš čia ir pagrindinių (vienintelių realiai valdžiusių) Lietuvos partijų socialdemokratų (LDDP) ir konservatorių (TS) gąsdinimai, kad jei Lietuva neleis parduoti užsieniečiams žemės, ji bus išmesta iš Europos Sąjungos, jai bus atimtos milijardinės dotacijos, kad šis referendumas – tai Rusijos sąmokslas prieš Lietuvą ir pan. Kadangi referendumas dėl žemės pardavimo dar nepaskelbtas ir dėl milžiniško politinio spaudimo iš jau minėtų partijų pusės gali ir neįvykti, suradus kelis šimtus neva netinkamų parašų, kol kas nėra prasmės išsamiau veltis į šią diskusiją.

Užtektų paminėti tik kelis svarbius akcentus: Lietuva nėra Europoje pirmeivė šiuo klausimu – naujojoje Vengrijos Konstitucijoje aiškiai sakoma: užsienio fiziniai ar juridiniai asmenys nuosavybės teisių į žemės ūkio paskirties žemę įgyti negali, išskyrus išimtis, numatytas straipsnio antroje dalyje. Antroje dalyje rašoma, kad ES piliečiams galioja tos pačios taisyklės, kaip ir Vengrijos gyventojams, jei šie ne trumpiau nei 3 metus nuolat ir teisėtai gyvena bei užsiima žemės ūkio veikla Vengrijoje.

Žinia, ES biurokratinės viršūnės bandė psichologiškai spausti Vengriją dėl šios naujos Konstitucijos, tačiau Vengrija kažkokių realiai apčiuopiamų nuobaudų dėl to nepatyrė. Maža to – Vengrijos pavyzdys pasirodė užkrečiamas ne vienai vėliau įstojusiai ES narei ir senųjų narių euroskeptikams, kurių vis daugėja, – ar tikrai neatėjo laikas peržiūrėti pamatinių Europos jungimosi tikslų ir krypčių?

Kita vertus, būtų gerai, kad visi, referendumo organizatorius vadinantys Rusijos tikslų įgyvendintojais, įsiklausytų į buvusio JAV prezidento patarėjo, vieno garsiausių amerikiečių politologo Zbignevo Bžežinskio (Zbignew Brzezinski) įžvalgas, kad Ukraina neišvengiamai taps Europos Sąjungos nare, o po jos ten įsiverš ir Rusija. Nuo savęs pridėčiau tik tiek – stojimas į ES būtų pats gudriausias V. Putino žingsnis, siekiant ne ginklu, o per laisvąją rinką (taip pat ir superkant žemes) taikiai okupuoti Europą. Todėl įžvalgus Lietuvos politikas turėtų privalomai svarstyti ir tokią labai realią versiją – ką darysime, jei politinės tendencijos Europoje nepakis ir už gero dešimtmečio Rusija vienokiu ar kitokiu statusu taps ES narė? Blogėjanti Rusijos ekonominė padėtis leidžia viltis, kad tuomet jai jau vadovaus ne totalitarinių pažiūrų vadovas. Tačiau bet kuri didelė valstybė, net ir būdama pati demokratiškiausia, savo prigimtimi vis tiek bando kitoms primesti savo valią: pasaulio mastu tai daro JAV, Azijoje – Rusija ir Kinija, Europoje – Vokietija ir t. t. Todėl labai natūralu, kad dėl šimtmečiais besivysčiusio savisaugos instinkto šiandieninė Lenkija taip pat kuria įvairiausius įstatyminius saugiklius, kad apsaugotų savo paribio žemes nuo galimo vokiečių supirkimo, o Vilniaus krašto lietuviai bijosi lenkų invazijos.

Tačiau kol referendumas nepaskelbtas, mums svarbiausias klausimas yra šis: kas kitą pavasarį Europarlamento ir prezidento rinkimuose politiškai sutelks ir atstovaus jau pasirašusiems trims šimtams tūkstančių piliečių, kurie, be konkrečių vienijančių tikslų, jau suformavo ir labai energingas struktūras, pajėgsiančias per mėnesį ne tik surinkti 20 tūkst. parašų, būtinų tapti kandidatu į prezidentus, bet ir suorganizuoti neblogą rinkimų kampaniją?

Ne paslaptis, kad parašų rinkimuose aktyviai dalyvavo mažiausiai dviejų partijų – Valstiečių ir Tautininkų – struktūros, o pačiam tikslui pritarė „Lietuvos sąrašas“ ir Seimo „Drąsos kelio“ frakcija. Vis dėlto už šias partijas balsavusių rinkėjų aritmetinė suma tesiekia tik kiek daugiau nei pusantro šimto tūkstančių. O tai reiškia, kad net ir formaliai susijungusioms į bendrą koaliciją joms reikėtų nemažai pastangų, kad sutelktų visus likusius rinkėjus. Ypač prezidento rinkimuose, kur lemia asmenybės žavesys.

Ne paslaptis ir tai, kad jau dabar matome dvi kandidatūras, pasiryžusias prezidento rinkimuose atstovauti šiam eurofederalizmo skeptikų blokui, – tai Valstiečių partijos amžinasis meras Ignalinos rajone Bronius Ropė ir aktyvus sąjūdininkas, signataras, buvęs vicepremjeras Zigmas Vaišvila.

Žinant lietuviškas tradicijas sunku patikėti, kad šios labai skirtingos politinės jėgos ir labai skirtingi jų lyderiai pajėgtų susitarti dėl vieno kandidato ir bendro sąrašo, nors kaip tik tai ir atitiktų aritmetinių 300 tūkst. rinkėjų lūkesčius, – bent jau laikina koalicija dėl jau minėtų dviejų tikslų ir būtų tas vienintelis kelias šioms partijoms solidžiai dalyvauti pavasario rinkimuose ir deramai iškelti žemės pardavimo bei piliečių vaidmens valstybės valdyme klausimus kaip skiriamuosius šių rinkimų bruožus.

Jei tai pavyktų, Europos Parlamento ir prezidento rinkimų kampanijos įgautų ne partinį, o vertybinį, sakyčiau, europinį, dėmenį, – pagaliau ir apačiose būtų pradėta plačiai disukutuoti, kokios Europos mes norime ir ką joje galime bei kaip mūsų norus atspindi mūsų atstovai Europos Parlamente.

Ir tai jau būtų visų didelė pergalė – tiek bręstant Lietuvai, kaip pilietinei bendruomenei, tiek vystantis partijoms, beviltiškai nutolusioms nuo rinkėjų, savo pavadinimų ir ideologijų.