Eilinė Gintarė Kliopmanaitė – viena iš trijų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono moterų karių, dalyvavusių didžiausiose šiais metais NATO pratybose „Tvirtas džiazas“ (angl. „Steadfast Jazz“), kurių lauko taktikos dalis vyko Lenkijoje Dravsko Pomorės poligone.
Pratybose karė vykdė ryšininkės pareigas viename iš būrių. Gintarė atviravo, į kariuomenę norėjusi įstoti jau seniai, vaikystėje dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos jaunųjų šaulių veikloje ir vėliau planavo tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose.
Tuomet ji galvojo, kad merginai pakliūti į profesinę karo tarnybą nebus įmanoma. Ji sėkmingai siekė karjeros civiliniame gyvenime: Vilniaus kolegijoje įgijo aukštąjį išsilavinimą, vadybos specialybę, po mokslų pradėjo dirbti vienoje draudimo įstaigų.
Iš nuobodoko darbo mergina išėjo po metų, sužinojusi apie kariuomenės organizuojamus bazinius karinius mokymus.
Paklausta, kodėl rinkosi būtent juos, atsakė, tai padariusi todėl, kad su karine tarnyba norėjo susisieti savo gyvenimą, o apie karjerą kariuomenėje svajojusi dar vaikystėje. Būdama jaunoji šaulė ji išmoko rikiuotės pagrindų, susipažino su ginklais, dalyvavo stovyklose, žygiuose, tačiau visą laiką norėjo pasiekti ir pamatyti daugiau, nei tai įmanoma Šaulių sąjungoje. Norėjo geriau išmanyti ginkluotę, kovinę techniką, paragauti pėstininko duonos.
Bazinį kario kursą Gintarė baigė 2012 metų žiemą. Po jų merginai buvo suteikta galimybė sudaryti profesinę karo tarnybos sutartį ir tapti eiline kare. Mergina pasirinko vieną iš teisingiausių ir sunkiausių vietų tarnybai pradėti – LDK Algirdo mechanizuotąjį pėstininkų batalioną. Antrus metus Rukloje pėstininke tarnaujanti mergina neslepia, ateityje, jei būtų pasiūlyta kita, lengvesnė tarnyba, pereitų tarnauti į kitą vietą, bet kol tokių galimybių nėra – net negalvoja apie pasitraukimą iš savo dalinio ar Lietuvos kariuomenės.
Paklausta kaip jaučiasi, NATO pratybose, būdama viena iš beveik pusantro šimto Lietuvos atstovų, dalyvaujančių lauko taktikos pratybose Dravsko poligone? – Gintarė atsako:
– Apima geras bendrumo jausmas, kai kartu su tavimi pratybose dalyvauja šimtai, netgi tūkstančiai karių iš įvairių šalių. Poligonas savo gamta ir aplinka mažai skiriasi nuo Lietuvos, todėl kartais apima keistas jausmas, kad jau esu čia buvusi, bet, matydama tokį didelį skaičių NATO ir valstybių partnerių karių, suprantu, kad déjà vu jausmas yra apgaulingas.
Apskritai, Dravsko poligonas yra labai didelis, turintis šimtametę istoriją, apimantis kelis karinius miestelius, ilgainiui virtusius gyvenvietėmis. Čia gyvena jau kelintos kartos Lenkijos armijos kariškių šeimos, yra parduotuvė, koplyčia.
Milžiniškuose tankodromuose vykstančiose pratybose gali dalyvauti dideli mechanizuoti vienetai su tankais ar šarvuočiais. Čia užtenka vietos išsiskleisti, nes tai yra didžiausias poligonas NATO šalyse Europoje.
Šiuose mokymuose norėjau savo akimis pamatyti, kaip drauge veikia NATO greitojo reagavimo pajėgų daugianacionalinio bataliono padaliniai. Visas greitojo reagavimo pajėgų batalionas yra didelė jėga, pasirengusi bet kada būti perdislokuota į krizes regioną, kuriame gali prireikti NATO pagalbos.
Dar niekada neteko matyti, kaip realiose lauko pratybose gali veikti jungtinis NATO valstybių vienetas. Šiose pratybose pamačiau viską, ką tikėjausi, ir didžiuojuosi, kad galėjau dalyvavau jose kaip pėstininkė. Dažnai per lietų, pažliugusiuose laukuose, menamos krizės regione teko veikti kartu su kitų valstybių kariais, dalyvauti koviniuose šaudymuose ir kitose operacijose. Ir kaip manote – esu gyva ir motyvuota. Kariuomenėje išmokau daug ko, bet iki dabar dar tebesimokau teisingai planuoti laiką ir nustatinėti prioritetus. Ir manau, kad tobulėju kaip karys ir kaip žmogus.
Puiku, daugiau tokių motyvuotų jaunų žmonių – ir Lietuva taptų civilizuotesnė. Gaila tik, kad kariuomenė prastai finansuojama, o statomi betoniniai “Valdovų” rūmai ar kiti pseudoistoriniai muliažai.
Žudyti lengviau negu gimdyti ir užauginti Žmogų.
Kariauti nereiškia žudyti. Deja, dažnai karo veiksmais ginama laisvė, kaip kovojo mūsų partizanai, atkovojama užgrobta valstybė, kaip kariavo Lietuvos savanoriai… Karas nėra siekiamybė, tikslas, bet kartais – neišvengiama būtinybė ginti tautą, vertybes, savo motinas, senelius, vaikus. Niekas nežino, ar šitai merginai teks dalyvauti realiuose karo veiksmuose, bet ji pasirinko moralinę poziciją, vertą pagarbos. Gyvename pasaulio agresorės Rusijos kaimynystėje, paskandinusioje kraujuose daugybės tautų laisvę. Šį rudenį vykę neregėto masto manevrai Lietuvos pasienyje nėra vien gąsdinimo spektaklis. NATO pratybos „Tvirtas džiazas“ buvo atsakas Putinui, kad Baltijos valstybės ir Lenkija užpuolimo atveju neliks vienos, kad yra galinga jėga, sugebanti duoti atsaką. Mes ne šveicarai, apsupti taikių ir kultūringų šalių, kad teturėtume gvardiją popiežiui saugoti. Narystė NATO yra vienas svarbiausių nepriklausomos Lietuvos pasiekimų, gaila, dalis visuomenės to pripažinti nesugeba.
O kariškei moteriai neuždrausta nei gimdyti, nei auginti vaikus. Kaip likimas susiklostys…
Kariauti – nereiškia žudyti?? O ką? Sambą šokti? Kokią smegenų plovimo mokyklą baigėte? Dar parašykite, kad karas yra taika – tada jau visai tiksliai pataikysite į “naujojo pasaulio” žodyną, kuriame visų žodžių reikšmės išverstos į kitą pusę.
Oi ,oi amazonės. Gal jūs ir geros kariūnės- (nes kareivės nekaip skamba)- , bet geras kareivis niekada negali būti geras žmogus, o tuo labiau mergina. Geras kareivis turi būti tik žiaurus , bebaimis žudikas. Jeigu jis nors akimirkai sudvejos – jis miręs.
Neikim žydų valstybės keliu. Kemblys tiesą sako . Moterys , geriau gimdykit lietuviukus.