Spalio 24 d. Kauno miesto taryba bendru sutarimu pritarė sprendimui rengti Kauno pilies atkūrimo trečiąjį etapą. Planuojama, kad šie darbai bus apmokėti iš ES lėšų.
Kauno piliavietėje yra įvykdyti pirmojo ir antrojo pilies atkūrimo etapo darbai. Po šio Kauno miesto tarybos sprendimo bus rengiami projektavimo ir tyrinėjimo darbai, siekiant gauti paramą iš vadinamos 2014-2020 m. ES finansinės perspektyvos.
Nors konkretūs architektūriniai sprendiniai bus detalizuoti rengiant techninį projektą, jau dabar sutarta, kad trečiojo pilies tvarkymo etapo metu bus atkuriamas pietvakarinis bokštas ir gynybinė siena. Kitas svarbus darbas – Kauno pilies bastėjos patalpų atkūrimas. Šiuo metu bastėjoje yra naudojama apie 50 kv. m ploto patalpų, tačiau trečiojo pilies tvarkymo etapo metu galima būtų atkurti dar kokius 500 kv. m. ploto. Šiai nuomonei pritarė, spalio 23 d. Kauno miesto savivaldybėje vykusioje diskusijoje „Kokiu keliu eiti restauruojant miesto simbolį?“, dalyvavę visuomenės atstovai, architektai ir istorikai.
„Neseniai vykusioje diskusijoje dėl istorinės Kauno pilies ateities buvo sutarta organizuoti bendrą mokslinę konferenciją, pasikviečiant daug žymių istorikų, tarp kurių – ir specialistų iš Vokietijos, kur, tikėtina, nemažai išlikusios archyvinės medžiagos apie Kauno pilį“, – sakė A. Kupčinskas.
Diskusijos dalyviai taip pat aptarė, kokius darbus turėtų apimti tolimesnis Kauno pilies tvarkymo etapas bei kokia restauravimo metodika reikėtų vadovautis atkuriant pietvakarinį pilies bokštą bei gynybinę sieną.
Pranešėjai pateikė įvairių siūlymų bei scenarijų, kaip galėtų atrodyti, kaip galėtų būti panaudota ir kokią naudą miestui galėtų duoti restauruota Kauno pilis. Dauguma sutarė, jog į istorinę Kauno piliavietę derėtų žiūrėti ne kaip į atskirą objektą, o kaip į tiesiogiai ir tampriai su miesto istorija susijusią visumą.
„2018 metų vasario 16 d. Lietuva švęs valstybės atkūrimo šimtmetį. Kauno miestui būtų prasminga iki tos datos atkurti Kauno pilį arba bent jau įvykdyti trečiąjį restauracijos etapą“, – sakė Kauno vadovas A.Kupčinskas.
Vicemero Vytauto Vasilenko teigimu, Lietuvoje likusios vos kelios mūrinės pilys, todėl reikėtų labai atsargiai eksperimentuoti ir prieš priimant svarbius sprendimus įsiklausyti į ekspertų pastabas.
Gal būt šį kartą savivaldybės politikai ir valdininkai bus atsargesni ir beatodairiškai nelaimins modernistinių pilies atkūrimo projektų, kaip tai nutiko vykdant pirmojo etapo darbus?
Tą kartą Kauno miesto savivaldybė „Kauno pilies atkūrimu ir pritaikymu visuomenės poreikiams“ projekto darbus nors oficialiai ir įvardijo „pilies pietrytinio bokšto ir gynybinės sienos restauravimu ir atkūrimu“, tačiau nepaisant daugkartinių visuomenės protestų ir net teismų, beatodairiškai buvo vykdomi, o galu gale, ir buvo įvykdyti – ne pilies restauracijos, o modernizacijos darbai.
Pasibaigus vadinamojo pirmojo etapo darbams „atkurtos“ vienos seniausių lietuvių mūrinės pilies sienos net iš tolo neprimena tikros pilies sienų. Virš išlikusių senovinių mūrų ir sovietmečiu atkurtų pilies fragmentų iškilo korėtas pseudo-statinys. Penkios eilės ištisinio raudonų klinkerio plytų mūro, virš jo – trys eilės mūro iš stulpelių su žiojėjančiomis kiaurymėmis tarp jų, ir taip iki pat bokšto viršaus. Viena iš išlikusių pilies gynybinių sienų buvo paversta prekybos centro eskalatorių primenančiu betoninių laiptų pamatu. Pastaruoju metu nuspręsta šiuos laiptus labiau užmaskuoti juos apmūrijant.
Tikėkimės, kad Lietuvos paveldui neabejingi visuomenininkai šį kartą taip pat akylai seks ir stebės projektavimo ir pilies rekonstrukcijos darbus ir dar garsiau skambins pavojaus varpais, jeigu vėl bus sumanyta pilį toliau modernizuoti, rodant pirštu į kokius nors kitų Europos šalių paveldo modernaus perstatymo pavyzdžius.
Žinia, kad modernaus „atstatymo“ pilių pavyzdžių Europoje pasižvalgius galima rast, tačiau nereikia pamiršti, kad modernizuoti išdrįstama tik tose šalyse, kuriose pilių ir pilelių gausu. O Lietuvoje teturime išlikusias vos kelias mūrines pilis, todėl reikėtų ne, „labai atsargiai eksperimentuoti“ kaip prasitarė vicemeras V.Vasilenko, o būtent, užuot eksperimentavus, atkurti, atstatyti tai, kas yra buvę pagal išlikusią medžiagą arba bent tai, kas galėjo būti pagal analogijas.
Kaip kad kalbėjau ir diskusijoje, rekonstrukcija turėtų būti orientuota į senų laikų kultūros dvasią, kurią padėtų atskleisti buvę Kauno Kunigaikščių rūmai, taip pat buvusi šventykla, atspindėję ne tik karines, bet iškilias ano pasaulietinio ir religinio gyvenimo valdymo struktūras, kadangi jos gebėjo duoti deramą atkirtį kitų kultūrų invazijoms.
Čia derėtų imti pavyzdį iš vilniečių: pilį, savo Valdovų rūmus baigia atstatyti ir turi pasiūlymą šventimvietės, buvusios Šventaragio slėnyje, funkciniam atkūrimui. Dvasioje būkime ir dabar dideli.