E. Mirončikienė. Ar leisime mūsų vaikus paversti prekėmis?

Pranešimas perskaitytas 2013 10 07 d. Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Ar Prienuose pasikartos Klonio gatvės tragedija? Ar leisime valstybei grobti mūsų vaikus?“

2012 gegužės 17 d., Garliavoje, Klonio gatvėje prieš mažą bejėgę mergaitę ir taikius žmones buvo panaudota grubi prievarta. Vaikas, kaip bedvasis daiktas buvo išplėštas iš vienų rankų ir permestas į kitas. Operacijoje dalyvavusios  institucijos su pasididžiavimu pademonstravo savo raumenis, kovinius veiksmus ir specpriemones prieš paprastus beginklius piliečius.

Kai vyksta bet koks smurtas gyvenime –  šeimoje, artimoje aplinkoje ar bet kitur, tai yra smurtautojo asmeninių problemų, jo silpnumo, bejėgiškumo, nesugebėjimo rasti išeitį pasekmė.

Garliavoje šimtai iki dantų ginkluotų pareigūnų, vaiko teisių apsaugos tarnyba ir antstolė pademonstravo tokį patį silpnumą, nesugebėjimą išspręsti vienos konkrečios problemos civilizuotu būdu.

Garliavos pamokos neišmoktos, išvados nepadarytos, brutalaus smurto prieš vaiką ir taikius gyventojus kaltininkai nenubausti. Todėl akivaizdu, kad bet kada ir bet kur visa tai gali pasikartoti.

Toks pats teisėsaugos institucijų ir vaiko teisių apsaugos tarnybų neįgalumas, toks pats požiūris į vaiką kaip į kilnojamąjį daiktą, kurio norų visai nebūtina net išklausyti, pasikartoja ir Prienų raj. mergaitės istorijoje.

Suprantamas Balbieriškio ir aplinkinių kaimų gyventojų noras apginti ir neatiduoti mergaitės, nepaisant teismo sprendimų. Juk vaikas yra ne tik šeimos, giminės, bet ir bendruomenės narys. Paprasti kaimo žmonės suvokia, kad vaikas turi pirmenybinę teisę gyventi gimtajame kaime, savo tėvų ir senelių bendruomenėje, savo tėvų žemėje, kalbėti jų kalba, palaikyti giminystės ryšius.  JT vaiko teisių konvencijoje tai  įvardijama kaip vaiko teisė į identiškumą.  Tačiau mūsų įstatymuose nenumatyta pirmenybė globoti ar įvaikinti vaiką bendruomenės nariams, asmenims, su kuriais jį sieja artimas emocinis ryšys.

Pribloškia valdininkų ir teismo motyvai, kuriais remiantis mergaitė iš Prienų raj. turi būti perduota jai nepažįstamiems giminaičiams. Jie jaunesni, turi daugiau pajamų ir yra labiau išsilavinę. Įsiklausykime, kokia žinia siunčiama visuomenei, mums visiems: jei jūs dirbate paprastą darbą, esate žemdirbys ar paprastas darbininkas, jau vien dėl to esate blogesnis  tėvas už tuos, kurie baltomis apykaklėmis dirba stikliniuose biuruose, yra jauni, gražūs ir gauna didesnes pajamas.

Pinigų ir jaunystės kultas užvaldė ne tik žiniasklaidą, bet ir dalies valdininkų ir teisėjų protus. Jau užmiršome, kad dauguma iškiliausių Lietuvos kultūros ir visuomenės šviesuolių gimė ne ištaiginguose didikų rūmuose, o neturtingose daugiavaikėse paprastų žemdirbių šeimose.

Ką gali duoti vaikui paprasta kaimo moteris, galima atsakyti Vinco Kudirkos žodžiais: „Mano motina davė man, ką apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dargi daugiau, nes pati daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė“.

Tėvų, įtėvių, globėjų meilė, rūpestis ir supratimas – tai didžiausias turtas, kurį jie gali duoti vaikams.

Mūsų teisėsaugos sistema niekaip nesugeba suvokti paprasčiausio dalyko, kad vaiko paėmimas iš šeimos yra didžiausias sukrėtimas jo gyvenime. Atskyrimą jie išgyvena kaip prievartą, o žmonesprieš jų valią paėmusius juos iš tėvų, laiko prievartautojais. Vaikai patiria didžiulį šoką, vėliau išgyvena skausmingą adaptacijos periodą, kuris gali trukti iki metų. Išgyvenimai kaupiasi, skatina gynybines reakcijas, gali sukelti elgesio sutrikimus ir net kūno negalavimus, ligas.

Europos Tarybos Ministrų komiteto gairėse „Dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo“ nurodyta: „Šeimos bylose, susijusiose su vaikais, tik blogiausiu atveju turėtų būti imamasi priverstinai vykdyti nuosprendžius“.

Ar abiejų mergaičių ramus gyvenimas globėjų namuose, yra tie blogiausi atvejai, kai šimtų pareigūnų pagalba būtina griautis į  namus ir klykiančius vaikus išsinešti lyg iš degančio namo?

Tai nėra du išskirtiniai atvejai. Kasmet iš šeimų yra paimama beveik 2 tūkst. vaikų. Matant tik šiuos du pavyzdžius galime tik spėlioti, kiek dar tokių vaikų yra Lietuvoje – keliolika, kelios dešimtys, ar šimtai.

Vaiko teisių viršenybės principas, kurio esmė – imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų atsižvelgi į tai, kas geriausia konkrečiam vaikui tapo bet kokio neteisėto veiksmo pateisinimo įrankiu.

Pasipylė įstatymų iniciatyvos įgalinančios biurokratus brautis į normalią šeimą, ir suteikti teisę jiems spręsti, kas geriausia mūsų vaikams. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paruošė naują Vaiko teisų apsaugos pagrindų įstatymą, kurį labiau tiktų pavadinti Vaikų paėmimo iš šeimos įstatymu.

Jis visą atsakomybę už vaiko apsaugą užkraus tik tėvams. Vaikų teisės bus užtikrinamos ne padedant sunkumų turinčiai šeimai, o be teismo, biurokratų sprendimu išplėšiant jį ir perkeliant į tinkamas sąlygas. Smurtu norima pavadinti bet kokį veiksmą ar neveikimą, galintį sukelti žalą. Bet kokia bausmė, pastaba ar reikalavimas gali virsti prievarta ir pagrindu paimti vaiką iš šeimos.

Magiškas vaiko interesų viršenybės principas įgalina jo vardu daryti viską, visiškai paminant tėvų teises. Vaikas tampa kilnojamu daiktu, pinigų krepšeliu, į kurį rankas tiesia naujas pataisas stumiančios NVO. Vaikas tampa vertinga preke, iš kurios galima gerai pasipelnyti organizuojant įvaikinimą.

Tai turėtų sukrėsti kiekvieną dorą pilietį ir priversti susimąstyti, ką jis gali padaryti vardan mūsų vaikų.

Ką galime padaryti kiekvienas dabar? Kiekvienas galime bent pasirašyti už referendumą tam, kad turėtume bent jau galimybę patys nuspręsti, kas geriausia mūsų šaliai, jos piliečiams, didžiausiam mūsų turtui – vaikams.

Autorė yra psichologė, visuomeninkė