Meilė gimtajam kraštui gimsta nuo jo pažinimo

Šią vasarą, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pakvietus, teko apsilankyti ne viename Lietuvos nacionaliniame parke, rezervate ar draustinyje. Džiugu buvo matyti, kiek daug daroma, siekiant išsaugoti gražiausius mūsų šalies kampelius! Ir visur palaikomi itin glaudūs ryšiai su mokyklomis: jaunimas būna tarp pirmųjų, išbandančių parkuose naujai nutiestus pažintinius takus, traukiančių apžiūrėti lankytojams pritaikytų piliakalnių, apžvalgos bokštų ar atodangų.

Ir, žinoma, jauni žmonės – gausiausi saugojamose teritorijose veikiančių Lankytojų centrų dalyviai. O šiuos centrus galima drąsiai vadinti nedideliais muziejukais: juk juose sukaupti eksponatai rodo, kuo vienas kraštas skiriasi nuo kito, kas būdinga tik jam ir ko niekur kitur neaptiksi. Rasi čia ir gražiausiai pristatytas gamtos vertybes – kalvas, ežerus, upes, gyvūnus, augalus, ir senųjų bei dabartinių amatininkų dirbinius, ir modernios technikos pagalba apžiūrėsi visą saugojamą teritoriją iš paukščio skrydžio. Kiek išmonės, fantazijos, meistriškumo įdėta, šiuos centrus kuriant! Nei vienas iš jų nepanašus į kitą – juk ir regioniniai parkai skirtingi, kiekvienas turi savų unikumų, kuriais didžiuojasi.
Suprantama, apie visus juos papasakoti neįmanoma, bet apie kelis – tikrai verta.

Čia viskas dvelkia istorija

Panemunių regioninio parko vadovybė dirba labai įspūdingame senoviniame name, kuris aštuonioliktajame amžiuje buvo smukle. Nedaug belikę Lietuvoje tokių pastatų, ypač taip meistriškai atrestauruotų, kaip šis. Dvelkte dvelkiančiame senove statinyje veikia ir Lankytojų centras, kurio ekspozicija pavadinta labai tiksliai vietos gyventojų būtį nusakančiu pavadinimu – „Nemunas maitina, šildo ir rengia“. Žmonių gyvenimą čia, Nemuno pakrantėse, ilgus šimtmečius lėmė būtent upės buvimas. Didžiausioje Lietuvos vandens arterijoje žmonės prisigaudydavo žuvies, pavasarį parsiveždavo į namus upės vandens atplukdytų medžių, kuriuos išsidžiovinę kūrendavo, iš Nemune sugautų gyvūnų kailių siūdindavosi drabužius.

Ekspozicijoje meistriškai įamžinta šimtmečių senumo buitis. Išvystame čia gyvenusių žmonių naudotus žvejybos reikmenis: tinklus, plūdurus, inkarus, senovines žvejų valtis. Pačios ankstyviausios žinios apie laivybą Nemune mūsų dienas pasiekė iš senųjų kryžiuočių ordino metraščių, o kaip atrodė šia upe kažkada plaukioję laivai, galima pamatyti piešiniuose, išlikusiuose ant XVI amžiumi datuojamų „Carta Marina“ žemėlapių. Aukštupio kryptimi šios senovinės upių transporto priemonės plaukdavo, iškėlusios bures arba traukiamos krantu ėjusių vytininkų. Žemyn upe laivus plukdydavo srovė, tereikėdavo tik jai padėti, darbuojantis masyviais irklais. Šitaip krovininiai laivai plaukiojo iki XIX amžiaus vidurio, kol jų palaipsniui neišstūmė žymiai modernesnė vandens transporto priemonė – garlaiviai. Lankytojų centre esanti informacija pasakoja, jog pirmieji Nemunu ėmė plaukioti vokiečių garlaiviai, ir tai buvo 1854 metais. Neužilgo vokiškus garlaivius papildė lietuviški.

Nuo seniausių laikų Nemunu buvo plukdomi sieliai, ir tai buvo pagrindinis šio krašto vyrų verslas net iki XX amžiaus pabaigos. Kadangi dabartinis jaunimas apie sielininkystę mažai žino, Lankytojų centras siekia užpildyti šias žinių spragas. Nors šio senovinio verslo prie Nemuno jau nebėra, jauniems žmonėms reikia žinoti, kaip atrodo sielis, kaip jis surišamas, kaip plukdomas. „Ypač daug dėmesio sielininkystės amatui bus skiriama naujoje Lankytojų centro ekspozicijoje, kuri dabar rengiama, – mintimis dalijosi Panemunių regioninio parko kultūrologė Vaida Mozūraitienė.  – Vadinsis ji „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Informaciniai terminalai pateiks plačių žinių apie regioninio parko gamtines vertybes: augalus, gyvūnus, paukščius, žuvis, pasakos apie krašto tradicijas, šventes, papročius. Daugelį eksponatų bus galima liesti, išbandyti“.

Regioninio parko darbuotojai džiaugiasi, kad moksleiviai ir pedagogai yra aktyvūs parko organizuojamų šventinių renginių dalyviai. Pavyzdžiui, tradicinės Panemunių regiono gyventojų šventės – Žiobrinių – kultūrinė programa neįsivaizduojama be jaunųjų saviveiklininkų. Jaunimas aktyviai įsitraukia į Raudonės pilies aplinkoje vykstančią šventę „Panemunio žiedai“, į Veliuonoje organizuojamą tarptautinį festivalį „Veliuonos kadrilis“, į Gelgaudiškyje minimą Dvaro dieną. „Meilė savo kraštui gimsta per jo pažinimą, per gilesnį papročių ir tradicijų žinojimą, per stiprinimą tų šaknų, kurių dėka tvirtėja dvasia. Taigi, kiek galėdami, ir stengiamės dirbti ta linkme“, – sakė šią valstybės saugomą teritoriją puoselėjantys darbuotojai. Belieka tik padėkoti jiems, darbštuoliams.

 „Septyni keliai iš Varnių“

Būtent šitaip, remdamiesi profesoriaus Česlovo Kudabos knygos pavadinimu, įvardino savo Lankytojų centro ekspoziciją Varnių regioninio parko darbuotojai. Ir visą čia demonstruojamą medžiagą išdėstė, vadovaudamiesi šiuo puikiu garsiojo gamtininko kūriniu. Lankytojai iš Varnių tarsi patraukia septyniais keliais, susipažindami su šio įdomaus Žemaitijos krašto praeitimi ir dabartimi, unikaliu jo kraštovaizdžiu, išskirtiniais gamtos paminklais ir kultūros vertybėmis. Sutikime: ne kiekvienas parkas gali pasigirti turįs per 30 draustinių ir gamtinį rezervatą.

Šio regiono ypatumai iškart atsiskleidžia Lankytojų centro vidury įkurdintame reljefiniame makete. Pasakodama mums apie Varnius ir jų apylinkes, parko direktorė Irena Zimblienė irgi pasitelkė šią puikią vaizdinę medžiagą, mat į ją žvilgtelėjus, aiškiausiai matyti visa saugoma teritorija. Štai čia – Minijos, Ventos, Virvytės upių ištakos, čia – nuostabiosios Šatrijos, Medvėgalio, Girgždūtės, Sprūdės, Moteraičio kalvos, o čia – gražieji apylinkių ežerai. Dar parko vadovė pridūrė, jog lankytojų patogumui yra įrengti puikūs pažintiniai pėsčiųjų ir dviračių takai Aukštagirėje, Žąsūgalos pažintinė dviratininkų trasa, Jomantų miško pažintinis ir Debesnų botaninis takai, Lūksto gintaro takas. Apie pastarąjį, beje, išsyk pasipylė mūsų grupės narių klausimai – juk Lūksto ežeras unikalus tuo, kad jame randama gintaro. Šiai išskirtinei savybei pažymėti Lankytojų centre įrengta atskira ekspozicija su besipuikuojančiu gintaro gabalu vidury.

Lankytojų iš Žemaitijos širdį, žinoma, labai paglosto tai, kad čia rasi ekspozicijos aprašymų ir žemaičių kalba. Žemaitiškai prabyla rašytojo Motiejaus Valančiaus herojus iš „Palangos Juzės“, tereikia tik pakrutinti medines siuvėjo Juzės žirkles. Apskritai čia daug ką galima lytėti ir judinti, ir tai be galo patinka jauniesiems lankytojams. Sužinoti, kas auga regioniniame parke, padeda įdomūs pažintiniai žaidimai „Atspėk medį“ ir „Atspėk augalą“, o žaidimas „Kūlgrinda“ pamoko, kaip nepaskęsti pelkėje. O jau nuo „Paukščių balso paros laikrodžio“ vaikų tiesiog neįmanoma atitraukti. Juk šis įrenginys parodo, kuris sparnuotis kuriuo paros metu linkęs čiulbėti. Tereikia, pasižiūrėjus į nupiešto paukščio atvaizdą ant sienos, paspausti mygtuką, ir jis pragys sau būdingu balsu. Įdėmiai prisiklausę garsų, mokinukai jau žinos, kaip vėlyvą vakarą griežia griežlė, sugebės atskirti apuoko ir baublio balsą, gervės klyksmą ar pelėdos ūkavimą… Net varlių koncertu čia galima pasimėgauti. Ekspozicijoje gausu nuotraukų – gamtinių ir istorinių, pristatomas krašto archeologinis paveldas, Šatrijos kalno geologinis pjūvis. Modernūs infoterminalai sugeba taip pristatyti šio Žemaitijos krašto gamtos ir kultūros vertybes, kad lankytojui kiltų noras su jomis susipažinti žymiai plačiau ir nuodugniau, savomis kojomis išmatuoti šią žemę. Mane asmeniškai itin sudomino ekspozicijoje iškabinta Žynio kapo nuotrauka. Pasirodo, parko teritorijoje, Pabiržulio archeologiniame draustinyje, esama Donkalnio, kuriame aptikta senovės žmonių gyvenvietė su alkaviete ir kapinynu. Čia kapai išdėstyti aplink didžiulį Alko židinį, kuriame per ištisus šimtmečius aukotos aukos. Istorikai mano, kad čia būdavo laidojami tik išskirtiniai žmonės.

Ritualiniame Donkalnio komplekse, egzistavusiame apie du tūkstančius metų, ir buvo surastas unikaliausias dvigubas Žynio kapas. Vyro ir greta jo gulinčios moters (gali būti, kad specialiai nužudytos) palaikus puošė daugybė amuletų, jų prikimšti buvo visi organai, kuriais Žynys galėjo jausti pasaulį. Kūnai laidojant buvo gausiai apibarstyti raudona ochra; vyro galvą juosė 57 amuletai, pagaminti iš žvėrių dantų. Ekspozicijoje esantis užrašas skelbė, kad šiuos archeologinius radinius galima išvysti sostinėje esančiame Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Legendinėje Pilėnų žemėje

Pačiame Nemuno kilpų regioniniam parkui priklausančio Birštono lankytojų centro viduryje – didžiulis stendas su šioje saugojamoje teritorijoje vingiuojančio Nemuno schema. Žvilgtelėjęs į jį, susidarai vaizdą, kaip upė raitosi, suformuodama kilpas. Pačiame vidurupyje žilasis mūsų upių tėvas nepaprastai įspūdingas. Būtent šitoje jo atkarpoje, siekiančioje apie 60 km., ir įsikūręs minėtasis parkas. Ko tik jame nesama: ir miškų, ir draustinių, ir daug įdomių istorijos, kultūros, gamtos objektų. Apie visa tai lankytojams pasakoja, schemoje rodydami, kur kas yra, parko darbuotojai. Mums gide pabuvusi parko kultūrologė Ramutė Milušauskienė ypač atkreipė dėmesį į Punios šilą – labiausiai saugomą vietą parko teritorijoje. Dalis jo paskelbta gamtiniu rezervatu, kuriame draudžiamas bet koks įsikišimas į natūralią miško raidą, ir kur gamta tvarkosi pagal savo dėsnius. Tačiau po čia esančią Kunigaikščių alėją galima vaikščioti laisvai. Tai – gyvos istorijos pamokos, ypač moksleiviams. Ąžuolai mena Lietuvos kunigaikščių vardus, svarbiausių mūšių pavadinimus turi alėjoje augantys medžiai.

Ekskursijos vadovė parodė, kurioje schemos vietoje stūkso Punios piliakalnis, dar kitaip vadinamas Margirio kalnu. Kas gi nežino garsiosios legendos apie Pilėnų gynėjus, kurie, 1336 metais negalėdami atsilaikyti prieš žymiai stipresnius kryžiuočius, padegė pilį ir patys žuvo liepsnose, bet nepasidavė priešams. Ne vienas istorikas spėja, jog Pilėnų būta Punioje. Lankytojų centre galima apžiūrėti radinius, aptiktus kasinėjant Punios piliakalnį – ne tik glazūruotų puodų šukes ir koklius, bet ir karaliaus Kazimiero laikų (1648 – 1668 ) varinius šilingus, kaldintus Vilniaus, Varšuvos, Olivos (prie Gardino) ir kitose pinigų kalyklose.

Na, kur bebūtų buvusi ši legendinė vietovė, o į Punios piliakalnį po vaizdingo gidės pasakojimo tikrai užsigeidžia pakilti visi. Juk vaizdas nuo jo – tiesiog pasakiškas. Priešais ošia didingas Punios šilas, o apačioje upių tėvas plukdo savo didingus vandenis šiaurės pusėn. Tęsdama savo pasakojimą ir demonstruodama stende atvaizduotas Nemuno kilpas, Ramutė Milušauskienė paminėjo ir įžymiąsias Nemuno salas – paukščių rojų. Čia veisiasi mažosios žuvėdros – itin reti ir labai saugomi paukščiai, taip pat raudonkojai tulikai, upiniai kirlikai, krantiniai tilvikai, rudagalviai kirai ir daugybė kitų sparnuočių, kurių nuotraukos kabo ant sienų.

Lankytojų centro įrengėjai nepamiršo pateikti informacijos ir apie Nemune besiveisiančias žuvis, papasakoti, kaip juo plaukiodavo mūsų seneliai ir proseneliai, kokius žvejybos įrankius jie naudodavo. Visų dėmesį patraukia čia eksponuojamas iš medžio išskobtas senovinis luotas, vieno šio krašto gyventojo rastas ir padovanotas centrui.

Čionai užsukę keliautojai ne tik gauna informacijos apie visus regioniniame parke stūksančius piliakalnius (jų čia tikrai gausu), bet ir apie tokius gamtos paminklus, kaip Škėvonių ir Balbieriškio atodangos, Deksnės maumedynas, Žvėrinčiaus miškas su garsiuoju ąžuolu. Rūpestingai sudėtuose aplankuose gausu informacijos apie pilkapynus, bažnyčias, visus į Raudonąją knygą įtrauktus krašto augalus. Visos galimybės vykti įdomiausioms istorijos, biologijos, geografijos ir kitų dalykų pamokoms! Manytume, jog tuo pedagogai tikrai pasinaudoja.