V. Rubavičius. Referendumo baubas

Stebėtina, kaip greit visų partijų nomenklatūra, aukštoji valdininkija susivienija, pajutusi nors menkiausią grėsmę savo valdžiai, savo visagalybei. Jūs tik įsivaizduokite – ta „suveršinta“ tauta drįsta viešai svarstyti žemės pardavimo užsieniečiams klausimą. Ir ne tik tą klausimą – ima reikalauti realios referendumo teisės. O juk tauta turi žinoti savo vietą – švenčių progomis paploti „išrinktiems“ ir „nusipelniusiems geriau gyventi“, sugiedoti, kad ir nedarniai, „tautos giesmę“ ir iki valios išsidūkti stebėdama krepšinio varžybas.

Valstybės reikalai, taip pat ir tautos gyvybingumo klausimai – valdančiųjų rankose. Joks visuomenės kišimasis netoleruotinas. Juk jau nuspręsta, kad lietuvių tauta gali gyventi savo valstybėje ir kaip nuomininkė. Tarsi pasityčiojant aiškinama, esą žemės užsieniečiai neišvešią, jie geriau sutvarkysią apleistas žemes. O kas nuo tų žemių nuvarė vietinius žmones, kas iš Lietuvos varo jos gyventojus? Politinio nomenklatūrinio elito įtvirtintas skurdas ir beteisiškumas. Pridengiant tą beteisiškumą ir neviltį įvairiais pirmininkavimais, priėmimais Prezidentūroje ar Valdovų rūmuose, švelniu Čiurlionio muzikos čiurlenimu.

Lietuva stebėtinai pakartojo tą kelią, kurį nuėjo daugelis kolonijinį jungą nusimetusių šalių. Kad ir kokios jos skirtingos, visoms būdingas vienas esminis dalykas – nacionalinio išsivadavimo proveržin tautas pakėlę žmonės, vadai ir vadukai, paėmę valdžią į savo rankas, pasirodė esą nepaprastai godūs ir negailestingi išlaisvintųjų pavaldinių atžvilgiu. Lietuvos bėda ta, kad buvo perimtas sovietinio partinio nomenklatūrinio elito mentalitetas, kuris visomis savo grožybėmis reiškiasi ir šiuo metu. Visa valdžia – partinio nomenklatūrinio elito ir aukštosios valdininkijos rankose. Savo sugebėjimus tas elitas parodė nepaprastai sparčiai parceliuodamas Lietuvos laivyną, „Mažeikių naftos“ įmonę, dujų ūkį, uždarydamas atominę elektrinę. Tačiau sykiu – ir išmoningai atimdamas iš visuomenės visas politines galias, paversdamas ją bejėgiu elektoratu. Visuomenė partinei nomenklatūrai reikalinga tik kaip elektoratas, rinkimuose patvirtinantis jos valdžios teisėtumą. O jau kaip valdoma, kaip tvarkomasi su valstybe – ne visuomenės reikalas.

Kokių tik paniekinamų tiradų nesulaukia žmonės, drįstantys viešai pasvarstyti vieną ar kitą valdžios sprendimą. Ypač iš tą elitą aptarnaujančių žurnalistų, kurių nevaržo politinio įvaizdžio rėmeliai. Kuo tik nebuvo išvadinti suabejoję skalūnų dujų gavybos perspektyvomis žemaičiai. O juk visas licencijos išdavimo ir vadinamojo konkurso spektaklis buvo perdėm melagingas. Žmonės buvo teisūs įtarinėdami, kad kalbama ne apie žvalgybą, – koks kvailys investuos dešimtis milijonų vien į žvalgybą, – o apie gavybą. Nei politikai, nei vadinamieji ekspertai iš pradžių net negalėjo suvokti, kad numatytieji iki poros kilometrų gręžiniai – ne dujoms ieškoti, nes tokiame gylyje jos dar nesusidaro. Pasklidusi informacija apie Lenkijoje atliktus gręžimus jau iki keturių kilometrų tai ir patvirtino. Tačiau tie vienas ant kito lipdomi melai mūsų politinio elito visiškai nejaudino – jis išmokęs valdyti nekreipdamas dėmesio į visuomenės rūpesčius ar nuogąstavimus. O kokia demonstratyvi panieka sklinda iš Prezidentūros, kai užsimenama apie pačios valdžios surengto referendumo dėl atominės elektrinės statybos rezultatus. Tokios paniekos viešai rodyti nedrįstų jokios vakarietiškos ES šalies vadovas.

Žydai po tūkstantmečių sugrįžo į savo žemę. Neužmiršo jos visą tą laiką, meldėsi jai. Išparceliavę savąją, mes jau nesugrįšime, nes mūsų ir nebeliks. Nesame tokio stipraus tikėjimo, nesame Šventraščio kūrėjai, stokojame deramos, dabarties iššūkius atliepiančios nacionalinės savimonės, tautiško susipratimo. Sava žemė lietuvių tautai yra didžiulė dovana, kurią dera puoselėti ir jausti jai atsakomybę. Išsiparceliavę parodysime pasauliui, kad tos dovanos nevertinome, tad ir patys nesame jos verti. Nesame verti būti istorine valstybine tauta. Nesame verti ir savo istorijos, nes žemės nuomininkai istorijos nekuria. Jie tik prisideda prie žemės šeimininkų istorijos kūrimo. Tokia yra tikroji egzistencinė referendumo klausimo esmė.

Esama ir kitos – politinės. Egzistencinės svarbos referendumu norima pakelti žmones, kad jie imtųsi valstybės reikalų. Vadinasi, iš valdančiųjų atimtų dalį valdžios galių. Dėl to ir žvėriška neapykanta bei panieka. Tik įsivaizduokite – žmonės nori, kad referendumams rengti reikėtų rinkti ne 300, o 100 tūkst. parašų. Tada tai jau sodoma gomora – prasidėsiančios referendumų lenktynės maišuose. Sėkmingai „suveršinta“ tauta nieko nebeveiks, o tik rengs referendumus. Visa galva pulsianti į svaiginantį savo valdžios akivarą. Baisus valdantiesiems kylančios grėsmės paveikslas. Nepuls rengti. Svarbiausia yra patiems laisvintis iš mirtinų lietuviškosios partinės nomenklatūros gniaužtų. Referendumai patys savaime rodo tik visuomenės politinio įgalumo „laipsnį“. Referendumus reikia laimėti. Čia jau kitas klausimas. O laimėti gali tik gyvybiškai svarbius klausimus keliantys. Kitokie referendumai nepritrauks žmonių.

Dera visokeriopai palaikyti referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams rengėjų pastangas. Jos yra pati tikriausia tautinio ir valstybinio savisaugos instinkto apraiška. Sykiu tai kvietimas visuomenei laisvintis, stiprinti savo politinę savivoką bei galią ir kurti demokratinę Lietuvą. Nesileiskime galutinai „suveršinami“ tų, kurie jau gerus dvidešimtį nepriklausomybės metų veda Lietuvą savinaikos keliu, ragindami laužyti visus lietuvybės „stereotipus“ ir kuo greičiausiai įsividurkinti visuose globalizuotumo indeksuose.