Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta baltų proistorės tyrinėtojos, Venesueloje gyvenančios lietuvės Jūratės Statkutės de Rosales naujausia knyga „Europos šaknys ir mes, lietuviai“.
Penktojoje papildytoje knygos laidoje pirmą kartą skelbiama priešpaskutinė 2-oji „Europos šaknų“ dalis (7–12 skyriai), kurioje aprašomas laikotarpis nuo baltų pajudėjimo iš baltiškų žemių pietų link pirmaisiais mūsų eros amžiais iki Romos paėmimo 410 m. Knygoje taip pat skelbiami žymių Lietuvos ir užsienio mokslininkų autorės darbų ir atradimų vertinimai, trumpa gyvenimo ir kūrybos apžvalga.
Susitikimas su Jūrate Statkute de Rosales – baltų proistorės tyrinėtoja, siekiančia savo darbais įrodyti, kad lietuviai yra didi tauta, o baltų gentys kadaise darė didelę įtaką Europos istorijos raidai buvo pradėtas filmo „Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai” premjera. Filmo autorius ir operatorius Stasys Petkus pasidalijo mintimis apie filmo atsiradimo idėją, kūrybinį procesą.
Pasaulyje plačiai žinomos lietuvės darbai – ne vien kaip didžiausio Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros opozicinio savaitinio žurnalo „Zeta“ vyriausiosios redaktorės, ar baltų proistorės studijų „Baltų kalbų bruožai Iberų pasaulyje“, „Los Godos“, „Goths and Balts“, „Didžiosios apgavystės“, „Senasis aisčių giminės metraštis“ autorės. Knygos išleistos ispanų, anglų ir lietuvių kalbomis. Ji yra gavusi aukščiausius Venesuelos bei Karakaso miesto ordinus, apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1996). P. De Rosales suteiktas Lietuvos edukologijos universiteto garbės daktarės (Honores causa) vardas.
Pagal aprašymą, tai ji kaip istorikė nėra pripažinta, bet ji įdomi klausimų kėlimo, t.y. metodologine prasme, kas, beje, labai nepatinka kai kuriems Lietuvos mokslininkams.
Gal tai – iš pavydo?:)
Skaitau jos knygą ir mąstau, kad germanai gotai mums daug artimesni, nei iki šiol manyta.
Dar slavų nebuvo nei su žiburiu, o mes jau po germanų vėliavom Europą maišėm.
Tik deja, jokio autentiško-baltiško pėdsako ten nepalikome. Nei baltiškų runų, nei baltiškų ženklų, nei baltiškos ginkluotės, nei papuošalų – niekur, išskyrus etnines baltų žemes, nerandama. Rytų germanų kalboje buvo apie 50 proc. žodžių, kurie turi bendrumą su baltų kalbomis. Taigi gal būt esame PUSIAU germanai – tik vėliau atitrūkę nuo motinos NERTOS ir tėvo VODANO bei nubaltėje gūdžiose Lietuvos giriose.
Mes nuo nieko neatitrukome ir nesame jokie “pusiau germanai”.
na nesugebi tamsta mastyti ir tiek… skaityk dar karta placiau atsimerkes, atmetes susidariusias nuomones, gal ka ir suprasi..