P.Gylys. D.Grybauskaitė – stiprus žmogus, silpna prezidentė

Manau, kad neblogai pažįstu mūsų šalies vadovę kaip žmogų ir kaip viešąjį asmenį.  Kažkada priėmiau ją į diplomatinę tarybą, keletą metų dirbome toje pačioje Užsienio reikalų ministerijoje. Žmogus paprastai labiausiai atsiskleidžia šeimoje, draugų rate ir savo darbinėje veikloje. Man geriau žinomos jos darbinės savybės, kurios, manau, per tuos keliolika metų, praėjusių po D. Grybauskaitės atėjimo į URM-ą, esmingai nepasikeitė. Antra vertus, darbo santykiai neegzistuoja  vakuume. Dirbant kartu bent dalinai atsiskleidžia ir kitos asmeninės bendradarbio savybės.

Kaip ir tikino man ją rekomendavę žmonės, naujai paskirta URM-o Ekonomikos departamento vadovė užsirekomendavo kaip pareiginga, organizuota, gerai situacijas skaitanti, „netempianti gumos“, operatyviai sprendimus priimanti ministerijos vadovybės narė. Tačiau gana greitai paaiškėjo ir kitas jos asmeninių savybių rinkinys – siekimas dominuoti ir iš to kylantis negalėjimas dirbti komandoje ieškant geriausių šaliai ar šalies diplomatinei tarnybai sprendimų, nepriklausomai nuo to, kas – ministras, viceministras, departamento direktorius ar jaunas atašė – pasiūlo geriausią sprendimo variantą. Departamento direktorė, manau, instinktyviai, buvo labai linkusi iškelti savąjį „aš“.

Vadybos moksluose tokie vadovai vadinami autokratais: lietuviškai – patvaldžiais.   „Pats valdau, nes niekas kitas geriau už mane to padaryti negali“ – toks ir yra svarbiausias autokratinio vadovavimo stiliaus požymis. Demokratinio stiliaus vadovai yra kitokie. Jie stengiasi lyderiauti taip, kad atsiskleistų  pavaldinių gebėjimai ir tokiu būdu būtų gaunamas geresnis bendro veikimo rezultatas. Tuo metu URM-e buvo išpažįstami komandinio darbo principai. Todėl prie komandos D. Grybauskaitė nepritapo ir nemaža dalimi dėl to išvyko dirbti į Lietuvos ambasadą Vašingtone.

Po kurio laiko, 1996 metų pabaigoje, mūsų darbiniai santykiai nutrūko – perėjau į opoziciją, o dar po kelerių metų apskritai pasitraukiau iš politikos.

Tačiau kaip nuolatinis viešojo gyvenimo stebėtojas, vertintojas bei gana aktyvus jo, to gyvenimo, dalyvis sekiau tolesnę D. Grybauskaitės veiklą. Mačiau kaip įgijusi socialdemokratų lyderio A. Brazausko pasitikėjimą, ji tapo pradžioje finansų ministre, o vėliau Europos Sąjungos komisijos komisare. A.Brazauskas matė joje stiprią asmenybę, žmogų, turintį savo tvirtą nuomonę, mokantį siekti tikslo. Tokie žmonės jį imponavo. Kartu jis tokių žmonių privengė. Todėl jie, psichologiškai tvirti žmonės, jam galėjo daryti įtaką. Nebūtinai teigiamą.

Iš  „socialdemokratinės“ D. Grybauskaitės biografijos dalies išskirčiau du paradoksalius dalykus. Pirma – socialdemokratų dominuojamos vyriausybės finansų ministrė Lietuvos viešuosius finansus pavertė vienais liberaliausių, t. y., ekonomine prasme vienais  dešiniausių Europos Sąjungoje. Ji pati ne kartą, socialdemokratų lyderiams girdint, tai yra   pabrėžusi – liberaliausia. Socialdemokratų paskirta finansų ministrė – dešiniausia ES!?

Brandžioje demokratinėje sistemoje tai būtų neįmanoma. Spauda, politologai, ekonomikos ekspertai užbadytų pirštais. Tačiau apkiautusioje, apatiškoje potarybinėje visuomenėje tai visai įmanoma.

Antras paradoksas susijęs su Europos komisarės laikysena prieš 2008 metų  Seimo rinkimus. Pamiršusi visus moralinius skrupulus, ji pradėjo atvirai kritikuoti socialdemokratų vyriausybę ir palaikyti konservatorius.  Trepsiai tie socdemai, buvo už ką juos kritikuoti, tačiau ciniškas perbėgimas į kitą politinių barikadų pusę turėjo būti mūsų žurnalistų, politologų ir pan. pastebėtas ir tinkamai įvertintas. Tačiau nei nežinantys, kas jie tokie, socdemai, nei likusi naujosios nomenklatūros dalis šio fakto neužfiksavo.

Bet jeigu tokie moralinio  nenuoseklumo faktai lieka nepastebėti, nelieka prasmės rypauti  apie politinės etikos nuosmukius ir pripažinti – moralė nėra ne tik, kaip sakė Lietuvos  banko vadovas Vitas Vasiliauskas,  bankininkystės, bet ir politinės tikrovės dimensija. Pagal šią logiką politika negali būti švari iš principo.  Nors viešai deklaruojama, jog moralė mūsų diduomenei svarbi, nebyliai pripažįstama, taikstomasi su amoralia politine tikrove. Mazochistiškai nusiteikusi mūsų visuomenės  viršūnėlė, žiniasklaida pati  diegia tokį negatyvų ir, drįstu teigti, netikslų požiūrį  į politiką. Veikiant  savipildės pranašystės režimams mūsų politika ir  yra tokia purvina. Jei tikima, kad politika negali būti švari, ji ir nėra švari.

Net jei moralinius vertinimus atidėtume į šalį, lieka dar vienas, taip pat labai svarbus D. Grybauskaitės biografijos zigzagas. Ji per rinkimus, paremdama dešiniuosius, o po rinkimų – A. Kubiliaus inicijuotas ekonomines perturbacijas, jau oficialiai tapo neoliberalios, ortodoksalios  ekonominės stovyklos nare.

Įdomios metamarfozės:  ortodoksalios marksistinės  doktrinos aukštojoje partinėje mokykloje  pasekėja – socialdemokratų vyriausybės narė – kraštutinių neoliberalių ekonominių pažiūrų politikė . Iš vieno kraštutinumo į kitą. Tarpinė stadija – dalyvavimas vertybinę orientaciją praradusioje socialdemokratų  vyriausybėje. Tapusi valstybės vadove, D.Grybauskaitė tvirtai laikėsi po reinkarnacijos priimto ekonominio tikėjimo.

Po didžiosios  revoliucijos potarybinėje erdvėje, daugelis žmonių, taip pat  ir šių eilučių autorius, patyrė tam tikras vertybines  ir koncepcines transformacijas. Tačiau vieni tai darė atsargiai, lėtai, apgalvotai perkratydami savo pažintinį bei vertybinį bagažą, kiti – akimirksniu, visiškai pamiršdami tai,  kuo  iki tol buvo, ir perimdami naujus ideologinius užkeikimus, naujus šūkius, naują frazeologiją bei retoriką. D. Grybauskaitė priklauso antrajai žmonių kategorijai.

Bėda ne ta, kad žmogus keičia savo požiūrį į visuomeninį gyvenimą. Kaip  sakoma, tik kvailiai ir numirėliai nereaguoja  į aplinką. Nuogąstavimą kelia tai, kad tokios ortodoksalios, neoliberalios nuostatos yra rinkos fundamentalizmo  apraiška. Ir jeigu rinkos fundamentalizmo principais vadovaujasi į dominavimą linkusi valstybės vadovė, tai atneša didelę viešąją žalą šaliai. Mat rinkos  fundamentalistai  nesuvokia viešųjų poreikių, bendrojo gėrio svarbos, vadinasi, ir pačios valstybės svarbos. Jie privatų interesą yra  linkę iškelti virš viešojo. Bet  politikos  priedermė yra  atstovauti viešą- nacionalinį ar bendruomeninį- interesą. Priešingu  atveju ji tampa  antipolitika – kenkimu respublikai, t.y., viešiesiems reikalams.

Pora pavyzdžių. Kai Lietuvą apėmė  krizė ir  gamyba  krito nuo skardžio, reikėjo žūt būt palaikyti  visuminę paklausą. Kadangi ir G.Kirkilas, ir A.Kubilius pridarė klaidų ir  bendras vidaus produktas drastiškai (15% vien 2009 m.) sumažėjo, nebuvo galima  apsieiti be skolinimosi. Ką tada  pareiškė prezidentė? Pirma, mes turime mažinti vartojimą ir, antra, – mes nedemonstruosime pasauliui savo ekonominės impotencijos ir nesiskolinsime iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) – sakė ji. Bet pasaulio spauda  rašė ir  visi žinojo , kad  Baltijos  šalis ištiko gili  krizė. Taigi slėpti nebuvo ko. Antra vertus, Lietuva vis tiek  skolinosi. Negalėjo nesiskolinti. Tačiau skolinosi  ne iš TVF, kaip latviai, bet iš komercinių bankų. Didele dalimi iš Lietuvoje veikiančių užsienio bankų. Latvija mokėjo apytikriai 3% palūkanų, o mes kartais trigubai daugiau. Kodėl prezidentė palaikė tokį  brangų skolinimąsi, dėl kurio biudžetas prarado dešimtis, jei ne šimtus milijonų litų? Nei žurnalistai, nei analitikai iki šiol rimtai nekelia šio klausimo. Tas  praradimas, beje, didino  mūsų skolą ir tos skolos  aptarnavimo išlaidas. Taigi, ydingas skolinimosi ratas pradėjo suktis  greičiau nei normalios reakcijos į situaciją  atveju.  Ar Jūs, mielas Skaitytojau, manote, kad šioje istorijoje  prezidentė gynė viešąjį interesą kovodama už viešųjų finansų tvarumą? O gal ji padėjo komerciniams  bankams? Juk pastariesiems žymiai naudingiau ir saugiau skolinti valstybei nei krizės pakirstam verslui ar paliegusiam namų  ūkiui…

Kitas  pavyzdys – Snoro banko bankrotas. Jis šaliai atnešė keletą milijardų litų žalos. Šioje  istorijoje prezidentė kaip ekonomistė ir kovotoja už skaidrią ekonomiką  taip pat,   švelniai tariant, nesublizgėjo. Primenu, kad bankų sferoje  prezidentė turi  daugiau galių nei viešuosiuose finansuose – pastarojoje  sferoje didžiausią formalią atsakomybę turi vyriausybė. Prezidentės teikimu skiriamas  centrinio banko  vadovas, kurio pareiga ginti viešąjį interesą bankininkystėje,  dalyvauti palaikant  makroekonominį efektyvumą  šalyje.

Šalies  vadovė labai  rizikavo į šį postą paskirdama ne tvirtą  ekonomistą, o savo žmogų – jos rinkimų štabui vadovavusį teisininką Vitą Vasiliauską. Tiesa, pastarasis  buvo dirbęs Finansų ministerijoje, tačiau ką nors  nutuokiančiam  apie valstybės ekonomiką akivaizdu, kad biudžetas ir  bankininkystė yra skirtingos ekonomikos  sritys, reikalaujančios  specifinių žinių ir  patyrimo. Moralinės  LB vadovo savybės  taip pat  labai svarbios- juk jis gindamas nacionalinį interesą turi nepasiduoti galingų komercinių bankų bei kitų privačių interesų grupių, o taip pat  politinių jėgų įtakoms. Bet moralė, kaip netyčia, bet nuoširdžiai išsidavė LB vadovas,  nėra finansų pasaulio dimensija… Snoro epopėjos metu ypač greitai paaiškėjo, kad žinių, patyrimo ir moralinio potencialo  stygius centrinėje  bankininkystėje yra didelis viešasis blogis, atnešantis milžinišką žalą  šaliai.

Snoro bankrotas  į Lietuvos  istoriją įeis kaip vienas  tamsiausių epizodų ne tik ekonomine,  bet ir teisine bei moraline prasme. Ir šiandien lieka neaiškios politinės, ekonominės ir teisinės skaudaus bankroto  aplinkybės. Ir šioje situacijoje – tai tapo dėsningumu – prezidentė elgiasi lyg būtų „ne prie ko“. O juk iš tikrųjų ji yra prie to – ji skyrė Lietuvos  banko vadovą. Be to, daug kas taip mano, ji pati dalyvavo aptariamo banko likvidavimo epopėjoje.

Žmonės  D.Grybauskaitę į prezidentes rinko ne tik dėl jos tvirto  būdo, ne tik todėl, kad ji buvo iš Briuselio, bet ir dėl to , kad ji  buvo laikoma  gera  ekonomiste. Deja, ji kaip ekonomistė, naujaisiais  laikais  sistemiškai nepersimokė ir  lengvai komunistinę pasaulėžiūrą bei retoriką  iškeitė  į  liberalią. Didelė  dalis žinomų tarybinio laikotarpio veikėjų, čia ypač išskirčiau komjaunuolišką  aktyvą,  atliko  tokį ideologinį salto. D.Grybauskaitė  būtų geras vadovėlinis vertybinio persivertimo, persikrikštijimo pavyzdys.

Lietuvos  prezidentas neturi didelių konstitucinių galių lemti šalies ekonominės  raidos  kryptį ir pobūdį. Tačiau, būdama valdinga, ji tas savo galias yra praplėtusi parlamentinės respublikos  sąskaita. Vadinasi, ji  tautos ūkį,  dažniausiai iš užkulisių, įtakoja daugiau nei  Lietuvoje konstituciškai leista. Tai įvyko iš dalies  dėl to, kad daugelio partijų lyderiai yra psichologiškai ir vertybiniu požiūriu  silpni. Kiti taikstosi su  situacija, nes jų ir  prezidentės  ekonominių problemų suvokimas yra panašus ar net identiškas.

Jeigu Lietuva turėtų vadovę, kurios ekonominės  pažiūros ir asmenybė būtų labiau subalansuotos,   ji savo racionaliais veiksmais bei protinga ekonomine retorika galėtų nemažai prisidėti prie tvarios, subalansuotos, efektyvios bei teisingos ekonominės  plėtros. Deja, dėl savo pažiūrų ir politinio elgesio defektų, ji atlieka  greičiau neigiamo nei teigiamo ekonominio  aktoriaus  vaidmenį, prisideda prie  antiekonomikos, viešųjų ir privačių blogybių   vešėjimo.  Prezidentė  turi prisiimti bent jau dalį  atsakomybės už  masinę  emigraciją, periferijos ekonominį nykimą, vis dar didelį nedarbą, deformuotą darbo rinką,  neteisingą turto paskirstymą  tarp darbo ir  kapitalo, tarp viešojo ir  privataus  sektorių ir t.t.

Apibendrinant galima teigti – D.Grybauskaitė gamtos ir auklėjimo užprogramuota kaip stipri asmenybė. Deja, kaip individualistinės mąstysenos atstovė, autokratė ir  bendrąjį gėrį, viešuosius reikalus – respubliką  nuvertinanti politikė, ji prastai atlieka valstybės vadovės funkcijas.