Sukanka penkeri metai nuo Rusijos-Gruzijos karo. Algirdas Patackas buvo prie Cchinvalio (ცხინვალი), likus iki karo trims paroms. Štai jo įspūdžiai.
Simboliška, kad gruzinų tautos ir valstybės pranokėją vadino Dovydu. Karalius Dovydas (Car David) – tai tarsi lietuvių karalius Mindaugas. Nuo jo prasideda tautos augà, gausà ir galia. Tačiau tai, kas dabar vyksta senajame Kavkasioni, yra atkartojimas anos mitinės kovos tarp Dovydo ir Galijoto; mažo ir milžino; silpno, bet subtilaus – ir stipraus, bet šiurkštaus; pagaliau teisaus ir neteisaus. Mūsų akyse kartojasi šis apokaliptinis mūšis, kurio šešėlis grėsmingai krenta ir ant Lietuvos ateities…
*
Konstantinas Gamsachurdija (žuvusio Gruzijos prezidento Zviado Gamsachurdijos tėvas), gruzinų literatūros klasikas, apysakoje Hogais MINDIJA aprašo lemtingą Kaukazo tautų nelaimę, jų likiminį prakeiksmą – tarpusavio vaidus. Tai dėl to Kaukazas pakliuvo į nagus dvigalviui ereliui, Eurazijos mutantui – juk dvi galvos yra apsigimimo ženklas.
„…virš ledyno kabojo mėnulis. Tyloje stūksojo Archato tvirtovės bokštas, lyg paniręs į senovės apmąstymus. Raudantis vėjas ginė debesis į ledines viršūnes… Gūdžiai garmėjo kalnų upeliai. Ant aštriabriaunės keteros niūksojo vilkė, pratisai kaukdama. Krauju almėjo kalnų šermukšnis – brolžudiškų vaidų pranašas…
Hogais Mindija, chevsurų (gruzinų gentis) karžygys, patyrė regėjimą, kurio poveikyje suvokė pražūtingas vaidų pasekmes. Tačiau jo, tapusio išminčiumi, gentainiai neklausė.
„…aplink avilius kilo sumaištis. Nauja bičių vada užpuolė namelius. Pakilę į orą besiginančių ir bepuolančių spiečiai užstojo saulę. Užvirė įniršingas mūšis. Tarsi sniego dribsniai ant žemės krito bitės, persmeigtos mirtį nešančio geluonies…“
Rodydami į šį vaizdą, gentainiai puolė Mindiją: „…gyvūnai, vabzdžiai, ropliai ir žmonės – visi kovoja už gyvybę, o tu ką čia paistai?“
Mindija kviečia taikai: „…tai kas, kad bitės žudo viena kitą. Argi jos turi proto dovaną? Žmonės turi suvokti, kas yra gėris ir blogis…“ Tačiau šis kvietimas nebuvo išgirstas, Kaino instinktas buvo stipresnis – Mindija, įtrauktas per prievartą į kovos sūkurį, apsuptas priešų, randa tik vieną išeitį:
„… atsisukęs į kautynių vietą, Mindija žvilgsniu sugavo savo šešėlį, išsitraukė kinžalą ir suvarė jį iki rankenos į savo krūtinę, dešiniau…
Ir dabar, praėjus jau daugiau kaip šimtui metų, chevsurai garbina giesmėmis Hogaisą Mindiją, nešiojusį savo širdyje svajonę apie brolybę. Ir prasideda ši giesmė taip, kaip baigiasi pasakojimas
kraujavo saulė, rūstavo
Mindijai kariui mirštant
žvaigždėms į žemę krintant
blyškiajam mėnui tekant…
*
Karo išvakarės. Biblinis senas sodas kalno atšlaitėje, ištirpęs vidurdienio saulėkaitos ramybėje. Šimtametės obelys, persikai, čirpia žiogai. Bet kas tai – aukštoje žolėje kas keli žingsniai keistos duobutės. Pakrapščius ant piršto išrasoja kraujo lašas – ten skeveldros, aštrus metalas. Jomis nusėtas visas sodas. Šaudyta iš ten, anapus, iš šiaurinių aukštumų. Šaudyta akipločiu, į nieką netaikant, šiaip sau – kad neliktų niekur žemėje ramybės, netgi čia, iberiškame Alyvų sode, kur, atrodo, aukštoje žolėje dar šlama Viešpaties žingsniai. Kad nebūtų atvangos sielai ir protui, nebesuvokiančiam, kas čia su mumis vyksta…
*
Cchinvalis – dabar tai skamba kaip pro šalį prašvilpusios skeveldros, atsimušusios į akmenį, žvangtelėjimas. Prieš mane balto popieriaus lapas. Ant jo – geležinės skeveldros, surinktos gruzinų kaime, greta kambario, kuriame nakvota (miegama prie aklinos, belangės šiaurinės sienos – tos, kuri atsukta į Osetiją). Tai – RPG-9 („reaktyvnaja protivotankovaja granata“, beje, draudžiama naudoti etninių konfliktų zonose). Savotiškai tobulas žmogaus proto ir rankų kūrinys – dailūs sparneliai, kiekvienas kruopščiai pritvirtintas varžteliu, kiekvienas varžtelis būtinai užkniedytas, kad neatsisuktų (to nepamatysi buitiniuose prietaisuose). Ir visa tai skirta sprogti į smulkius gabalus, žaloti žmogaus kūną, žeisti visa, kas gyva. Iš esmės – tai ta pati akmens amžiaus Kaino kuoka, kuria jis užmušė Abelį. Tik lekianti toliau ir labiau žalojanti…
*
Senutė, sėdinti palei sieną, šešėlyje. Raukšlėtos įdegusios rankos mikliai dirba įprastą darbą, kažką lukštena. O veide užguito žvėrelio žvilgsnis – jūs, ponai, atvažiavote ir išvažiuosite, o tada ateis naktis – kaip nesibaigiantis košmaras … virpantis mažiausios anūkės kūnelis, besiglaudžiantis…
Kur jūs, Ergneti, Nikozi, Nuli, Avnevi kaimų žmonės? Ar liko kas gyvas? Ar išvis nebėra nei jūsų, nei jūsų kaimelių, jūsų tūkstantmečius skaičiavusių būtovių? Tas viskas taip tikra, gyva, praėjo tik savaitė, ir viso to – nebėra?
*
Du panoraminiai vaizdai. Pirmasis – senovinė graviūra iš praeities, iš XIX amžiaus Kaukazo karų. Tarpeklio serpentinu šliaužia, vingiuoja rusų kariuomenės voros, blizga pėstininkų durtuvai, žirgai, barzdoti kazokai kailinėm kepurėm, gurguolės – netvarkinga, marga, įžūli kavalkada šliaužia, vingiuoja kalnų keliais, iš anapus kalnagūbrio, iš Šiaurės, lyg grėsminga apokaliptinė gyvatė… Ir šiuolaikinė fotonuotrauka – tais pačiais tarpekliais, kalnų serpentinais šiuolaikinė gurguolė – kariniai sunkvežimiai, BMP (bojevaja mašina pechoty), GRAD (Kruša), ta pati netvarkinga, įžūli, razviaznaja eisena, tais pačiais keliais, po ta pačia saule, ta pačia kryptimi, nenumaldomai…
*
Šalia eurazijinio choro (da, skify my / s raskosymi i žadnymi glazami – „taip, skitai mes / įkypai rėžtomis, godžiomis akimis“ – Aleksandras Blokas). Jau pasigirsta ir pamirštas Moskva – eto tretii Rim… Paskubomis ištarus, kad karas – tai blogis, pradedamos išsamios reliacijos „pravoslavų oikumenos“ tema, kur Maskvai skirtas pagrindinis (steržnevoi) vaidmuo – tapti bizantiškojo pasaulio jungimosi centru. Įtartinai supanašėjusi yra Generalinio štabo strategų ir Maskvos patriarchato teologų leksika. Maskva – tai „Trečiosios Romos“ katechon‘as, ramstis, turintis priedermę varžyti antikristinių Vakarų plėtrą. Garsiai neištariama, bet pasąmonėje glūdinti išvada – kad vienas šio tikslo įgyvendinimo būdas gali būti karas.
… ir tarp maskviškės liberaliosios inteligentijos jau girdėti balsų, kad „pirmą kartą, po Vengrijos, Čekoslovakijos, Afganistano, Čečėnijos – man negėda dėl to, ką mūsų kariuomenė padarė Gruzijoje…“
Kaip čia neprisiminti jauno poeto ir demokrato Lermontovo, poručiko puošniais ūseliais, dejavusio – ką aš darysiu su šita skarmaluota gauja… (jaunajam karininkui teko vadovauti 200 „karių“ būriui Kaukazo kare). Tas nesutrukdė rusiškosios demokratijos žvaigždei pasmerkti 1831 m. sukilimą Lenkijoj ir Lietuvoj (opiatj, narodnyje vitiji / za delo padšee Litvy / na slavu gorduju rossiji opiatj šumia vosstali vy… ir t.t.).
Dėl Rusijos mes kaltiname Rusijos valdžią. Gal reikėtų peržiūrėti šią nuostatą apie geraširdę tautą ir blogą jos valdžią? Jei yra blogų žmonių, ar negali būti tautų, nešiojančių giliai savyje ontologinį auglį, kurio metastazės kartkartėmiso žudo ne tik ją, bet ir aplinkinius. Nešioja, negydo, nes nedrįsta patys sau šito prisipažinti. Patys sau. Visų pirma.
*
Iberijos senovinės bažnyčios. Žili akmenys, paprastos iki tobulumo proporcijos, Bizantijos perlai. Viduje – tamsa, seno aukso švytėjimas. Tačiau tai ne ispaniškasis auksas, patamsėjęs nuo indėnų kraujo. Ši tamsa minkšta, lyg katakombose, netgi jauki. Saugós jausmas – nuo pasaulio negandų, žmogiškų aistrų ir audrų, tarsi Dievo Tėvo saujoje. Palyginti su katalikų šventovėmis, jose daugiau rūsio (priešprieša rūsys – varpinė). Šią rūsio ertmę praskaidrina senovinių iberų religinių giesmių tauriai rūstus melosas.
*
Tbilisio šv. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo katalikų bažnyčia (jų dvi – kita šv. Petro ir Povilo, kur Mišios laikomos rusų ir anglų kalbomis. Beje, apaštališkosios nunciatūros Gruzijoje sekretoriumi dirba lietuvis kunigas dr. Rolandas Makrickas, kuris ir aukoja Mišias anglų kalba – turbūt diplomatiniam korpusui). Čia gi Mišios gruziniškai. Keistas jausmas – nesupranti nei žodžio, išskyrus „Jėzus“ ir „Marija“, tačiau jautiesi kaip namuose, savas, nes Mišių eiga – įprasta nuo vaikystės, amžina ir nesikeičianti. Kaip vis dėlto gera būti kataliku, vienu iš beveik dviejų milijardų; kad ir kur būtum – Kuboj ar Filipinuose, Patagonijoj ar Kanadoj, ar čia, Tbilisyje, jautiesi tarp savų, savas…
*
Savas. Kas ta paslaptinga jungtis, jungianti tautas apskritai? Jungianti, pavyzdžiui, baltus su iberais? Ar vien likimas, istorinės nuoskaudos? Bendras priešas?
Senos, reliktinės tautos turi slaptus, pasąmoninius, giluminius ar požeminius ryšius per šaknis, šaknis iš Rojaus laikų. Kas gali būti priešingiau nei kalnai ir lygumų girios, sengirės? Nebent tai, kad abi oikumenos – pirmapradės, rojinės. Rojus kaip sodas, Dievo giria. Kartu Rojus yra aukštai pas Dievą, tarsi kalne. Gal šitai?
Vienaip ar kitaip, padavę vieni kitiems ranką, esame dabar kartu ir todėl stipresni.
Ačiū karui už tai?
Gruzijos nelaimė-šlipsų valgytojas, išprovokavęs karą su Rusija. Gruzija tėra JAV įrankis griaunant Rusiją.
Įrankį panaudos ir išmes, o gruzinams teks susimokėti už svetimas sąskaitas.
Autorius nesubrendęs būti seimo nariu, jo įžeidžiantis išvedžiojimas Rusijos herbo atžvilgiu, primena Lecho sirgalių
išpuolį per vakarykštes futbolo rungtines. Ar tai kas tinka futbolo chuliganui, dera seimo nariui?
Ne viskas taip paprasta, Antanai. O kas išprovokavo lietuvius trauktis į mišką ir žudyti civilius? Taip ir ten. Dideli pinigai ir „interesai“ visada veda į pražūtį…. O Patackas yra sunkiai sergantis žmogus – šizofrenikas. Tai jis užpuola lietuvius, kurie nepatenkinti valdžios veiksmais, jam svetimas juodaodis yra 100 kart didesnis Lietuvos patriotas, nei lietuvis, kuris nekenčia homoseksualinės Lietuvos. Tai paskui pats tvirtina, kad jam nereikia „tokios“ Lietuvos, kur kunigams rodo …, o Seimo narius guldo ant žemės .. ir t.t. Bet čia ligonis ir jam atleidžiama. Jam užeina priepuolis ir jis jaučiasi laimingas: „Keistas jausmas – nesupranti nei žodžio, išskyrus „Jėzus“ ir „Marija“, tačiau jautiesi kaip namuose, savas, nes Mišių eiga – įprasta nuo vaikystės, amžina ir nesikeičianti. Kaip vis dėlto gera būti kataliku, vienu iš beveik dviejų milijardų; kad ir kur būtum – Kuboj ar Filipinuose, Patagonijoj ar Kanadoj, ar čia, Tbilisyje, jautiesi tarp savų, savas…“, tai yra pasaulio žmogus, kuris visur jaučiasi „tarp savų, savas“. Toks idiotiškai savas tarp visų…
Pasibaisėjau Nepolitiku ir jo etiketėmis….pasigrožėjau rašinio poezija.
“Pasibaisėjau Nepolitiku ir jo etiketėmis…” – Atvirai, esu nustebęs, kad tik dabar… 🙂 Aš to veikėjo komentarų tiesiog neskaitau, ir tiek tos bėdos – nei baisėtis, nei šlykštėtis nebereikia 😉
Ačiū….
Teko daug kartų būti Gruzijoje, pervažiuoti autobusu visą šalį,
svečiuotis gruzinų šeimoje. Tarybiniu periodu, tai buvo Stalino
išpopintas kraštas, su feodaline-autoritarine santvarka, kraštas, kuriame tarybinės valdžios praktiškai nebuvo. Dėdulė
Stalinas Gruzijoje už nuopelnus savo kraštui buvo dievinamas, ypač Gori mieste, jo gimtinėje. Stalino nuopelnas, kad Pietų Osetija būtų prijungta prie Gruzijos, todėl Patacko “krokodilo ašaros” neturi ištorinio pagrindo.
Dėdulė Stalinas Gruzijoje už nuopelnus savo kraštui buvo dievinamas, ypač Gori mieste, jo gimtinėje.
O mano seneliai iš Sibiro grįžinėjo su gruzinais.Senelis suglumęs buvo,kad ir gruzinus Stalinas trėmė.O gruzinas,su ašaromis akyse atsiduso,-geriau jau jis(Stalinas) būtų buvęs rusu!
Vidury baltos dienos okupuot dalį teritorijos ir nieko. “Demokratai”, kuriems taip rūpi demokratija visame (arabų) pasaulyje ar Afrikoje tylėjo. Bet gal Gruzija neturi naftos?
Pirmiausia Gruzija bandė okupuoti Pietų Osetiją. O Rusija tik neleido to padaryti. Teisa, gruzinai gavo ko nusiplenė – Pietų Osetijos kontroliuojama teritorija nuo to tik padidėjo.
Taigi, prieš rašinėdamas pasidomėkit nesena istorija bei Vakarų Europos šalių (Vokietijos, Prancūzijos) pozicija šio karo klausimu.
Gerb Patackai!
Abchazija ir Pietų Osetija turi tokią pat teisę į Nepriklausomybę, kikią turi ir kol kas Rusijos okupuota Čečėnija, Kinijos okupuotas Tibetas, nepriklausomų tapęs Kosovas ir daugiau vis dar okupuotų, bet laisvės siekiančių ar jau laisvų, tačiau vis dar veidmainiškos pasaulio bendruomenės nepripažintų šalių.
Todėl, apart gynęs nusikalstamą Gruzijos Sąąkašvilio rėžimą, paremtumėte Abchazijos ir P. Osetijos laisvę.
Na, bet Jumis nusivyliau jau tada, kai susidėjote su ta fioletinių patvorinių partija…
Abchazija gal ir taip – ji savo valstybę turėjo dar prieš kokius 2500m., bet P. Osetija yra gruzinų teritorija, kažkuriuo istorijos laiku apleista osetinais, todėl ta teritorija negali būti atimta.
Esi rasiejinis šnipas ir mums neįdomios vokiečių, prancūzų ar kitų rasiejinių imperialistų šiknabirbių sapalionės:
http://www.tiesiaisviesiai.lt/pasaulyje/julija-latynina-200-kilometru-tanku-apie-rusijos-%E2%80%93-gruzijos-kara-iv
Tai “tuteišiai” irgi turi teisę į nepriklausomybę,o lietuviai gyvena svetimoje žemėje? 🙂 Ir kodėl nestebina,kad “v” ir “f” raides painiojantis komentatorius nekenčia “patvorinių”? Gal bent tamstelė pasakytų,ką “Cchinval” reiškia osetinų kalba,o “Wilno”-lenkų?
ką Jūs rašote:nusivylėte,kad Patackas elgėsi kaip jo sąžinė liepė?
Kad jis visada klauso savo sąžinės balso,bet anksčiau nenusivylėt?Kažkur logika pasimetė?
Matau, tavarišč “Romuvis iš Vilniaus” mažumą paklydo – tam veikėjui reikia į komtiesą ar delfius. Ten tas 30 rublių už komentarą gal ir atsipirks, bet čia, bijau, ne tas adresas… 🙂 Pinigai į balą, tskant… 🙂
Ir apie Šiaurės Osetijos nepriklausomybę jis apdairiai nutyli.Kaip ir vietovardžių klausimas jam itin nepatogus. 🙂
O Cchinvali gruziniška reikšmė-jovarų kraštas,slėnis.Osetinų kalboje to žodžio reikšmė panaši į “Wilno” reikšmę lenkų kalboje-t.y nieko nereiškia! 🙂 “Po prostu” osetinai Cchinvalį dar vadina Čreba. 🙂
‘Romuvis iš Vilniaus’ yra tovariščių agentas pasiųstas į Alką. Jis tikisi, kad pavyks mulkinti Alko skaitytojus – bergždžias darbas. Osetinų kalba priskiriama indoeuropiečių grupei ir jie gyveno Šiauriniame Kaukaze, t.y. už Kaukazo kalnagūbrio. Pietų Osetija yra Gruzijos teritorija nuo seniausių laikų, todėl miestas Cchinvali yra gruziniškas žodis, o garsas ‘Cch’ yra dažnas gruzinų kalboje, kaip nurodo ‘Na jo’.
Čia primenu analogiškus absurdus su vadinamais lenkiškais žodžiais: ‘chamas/ kocham ir ponas – pan.
Tačiau noriu pastebėti, kad su savo plakatu ‘išlindo yla iš maišo’: ‘chamas’ yra lenkiškas žodis kilęs iš hunų, Azijos klajoklių, kurie ištirpo dabartinėje Lenkijos teritorijoje, o žodis ‘ponas’ yra kilęs iš baltų kalbų (išaiškinęs Č. Gedgaudas ir kt.). Tą patvirtina ir kitas lenkiškas žodis ‘kocham’ – myliu, taip pat kilęs iš hunų kalbos, kurio pirminė reikšmė ne ‘mylėti’, bet kūniškai santykiauti – pistis. Tai štai iš kur lenkų šovinistų prigimtis ir mentalitetas.
1. Kalbotyra nesidomiu, tad į žodžių prasmes nesigilinu.
2. Nesu niekieno agentas (nebent – savo sąžinės “agentas”). Rusiją kritikuoju lygiai taip pat, kaip ir Gruziją. Iš tiesų – dažniausiai komentarus rašau DELFI ir Lietuvos ryte. Tai – puikūs ir populiarūs demokratiški portalai. Noriu, kad ir “Alkas” tokiu taptų. Alkas turi tam tikrų privalumų – daug dėmesio skiriama pozityviąjam tautiškumui, baltiškai pasaulėžiūrai. tačiau, deja, yra tas “riebus deguto šaukštas” tai antiblatiškas (sakyčiau – folosofine prasme daugiau slaviškas ar pietų Europietiškas) kolektyvistinis “tautinis” mentaltetas, kurį aktyviausiai atstovauja tautininkai, Smetonos grabintojai, fioletavi patvoriniai ir kitokio plaukos pseudokultūros puoselėtojai. Va prieš juos čia ir “susitelkiau”. Būtų puiku, kad tradicinė sakrali baltiškoji pasaulėjauta nebūtų painiojama su tuo rytietišku slavistiniu mentalitetu, kurį iš esmės atstovauja tautininkai. Jau rašiau, kad baltų mentalitetas – liberalus individualistinis.
P.s. Kituose portaluose mane paprastai vadina ne Rusijos, o JAV agentu 🙂 Mat rėmiau NATO operacijas Irake, Afganistane, tikrai paremčiau ir Sirijoje, Š. Korėjoje. Esu proamerikietiškų pažiūrų. laisvos rinkos gerbėjas.
Na, o dėl Kaukazo reikalų. Tai dėl Abchazijos mano pozicija tvirta – šalis turi teisę į nepriklausomybę (Ar žinote apie abchazų tautos unikalumą (priklauso net atskirai nuo gruzinų nedidelei kalbų šeimai), apie tai, kad net kelioliką procentų jos gyventojų vis dar išpažįsta senuosius tradiciunius abchazų tikėjimus, o islamas bei stačiatkybė – nėra giliai įsitvirtinę).
Na, dėl indoeuropiečių osetinų (alanų) apgyventos Pietų Osetijos – galėčiau ir nusileisti. Gal jie ir nėra autochtonai Gruzijos teritorijoje. Bet gal jie jais jau tapo? Juk ten jie gyvena jau šimtmečiais. Iš tiesų būtų geriausia, kad ir Rusijai vis dar priklausanti Šiaurės Osetija taptų Nepriklausoma. dar geriau – susijungtų su P. Osetija į vieną nepriklausomą šalį.
tai va, jūs “agentai” :)))
Š.Osetijos sujungimas su P. Osetija būtų toks pat kaip prie Lenkijos prijungti Vilniją.
Vis tik esi šnipas.:)
“Iš tiesų –
dažniausiai komentarus
rašau DELFI ir Lietuvos ryte.
Tai – puikūs ir populiarūs
demokratiški portalai.
Noriu, kad ir “Alkas” tokiu
taptų.” Po sito ir nebeskaiciau toliau tavo skiedalu. Tai ir mauk i savo pydardelfi, komuniaga toleraste. Alkas nera tolerastiskas puslapis, ir tokiu niekada netaps, neturek tusciu vilciu, pederaste.
Tik neapsitriesk iš pykčio 🙂
Kaip triesiu, tai aptriesiu ir tave, studencioke. Bet tau juk triedalai yra ne naujiena, daznai po juos stumdai savo mikimauza, ane?
1984m. atidarytas Rokio tunelis.Tada ir plūstelėjo osetinai į laisvesnę ir ekonomiškai stipresnę Gruzijos SSR.O 1989m.,byrant SSRS,jau atsirado separatistai,taip vadinamoje,P.Osetijoje.Per 5 metus suspėjo tapti autochtonais,gyvendami svetimų vietovardžių ir kultūros paminklų apsuptyje.net kojų nespėję apšilti? 🙂
Daug didesnė osetinų bendruomenė gyvena pietryčių Gruzijoje ir pačiame Tbilisyje,bet jie save laiko Gruzijos dalimi ir apie jokius separatizmus net minčių neturi.
Abchazijos klausimas yra kiek keblesnis,bet abchazai ir meilę Rusijai visiškai netrykšta.Keista Bagapšo mirtis gali būti to meilės trūkumo priežastis.Man atrodo,jie ten išsipyks ir abchazai sugrįš į Gruzijos federaciją.Dėl to ir stato sau ramiausiai naujus miestus netoli Abchazijos gruzinai,nes federacijos sostinė neturėtų būti Tbilisis ar Suchumis.Praktiškai Abchazija,nenorėdama tapti Rusijos užkaboriu,be tarptautinio pripažinimo,ir neturi kitos išeities,kaip tik grįžti į Gruziją.
Tarybiniais laikais, visus, kurie reikšdavo savo nuomonę, neatitinkančią kremliaus poziciją, vadindavo imperializmo,
JAV, vakarų agentais. Nepriklausomoje Lietuvoje, visose valdžios pozicijose įsitvirtino buvę kompartijos ir komjaunimo aktyvistai(grybauskaitės, kubiliai, kirkilai, linkevičiai, aušrinės), išvertę kailį ir pakeitę orientaciją (ne tik politinę, bet dažnai ir lytinę) todėl nestebina, kad ir vėl, jei žmogus reiškia savo nuomonę, jis apšaukiamas kažkieno agentu.
Rusijos taikdariai vykdė SNO mandatą, vykdė jiems pavestą misiją. Beprotis “šlipsų valgytojas” išprovokavo karinį konfliktą, gavo į kailį. O kaip kitaip galėjo nutikti? Ar ir vėl, jei žmogus operuoja faktais, turi ausis, akis ir smegenis, jis būtinai yra kažkieno agentas? Ar Lietuvoje jau nebeliko protaujančių žmonių, išskirus “agentus”?
Ar galiu paklausti? Kodėl jis – šlipsų valgytojas?
O kad Saakašvilis, kaip ir jo Gruzija, ne geresnė už Putiną ir jo Rusiją – tai faktas, tam tikrai pritariu. Abchazija turi būti laisva
Tai, kad Gruzija negalėjo atsikratyti to “SNO mandato”, nes kuriam galui tie “taikdariai” suverenios valstybės teritorijoje?
Nebent tik tam, kad okupuoti šalies dalį, kas galiausiai ir įvyko.
Žinoma, galima sakyti, kad Gruzijos vadas nesuprato, jog Rusijos vis tiek nepergalės, todėl turėjo TIK GINTIS, bet karas susideda iš dviejų dalių: puolimo ir gynybos, o ką kokiu momentu pasirinkti yra labai sunku nuspręsti – dažniausiai tai gali pasakyti tik po to.
“Žinoma, galima sakyti, kad Gruzijos vadas nesuprato, jog Rusijos vis tiek nepergalės, ” ??? O nuo kuo prasidėjo Pirmas Pasaulinis karas? Gal pagalvok…..
gal neapkaltins Lietuvos išdavimu,jei pasiūlysiu paklausyti Ž.Bičevskajos dainą “Pokajanije”.
Patackas, klausydamasis žydreligines mišias rusų ir anglų kalbomis, prisideda prie religinės neapykantos kurstymo.
prisideda prie religinės neapykantos kurstymo.
————–
Bet tai būtų netgi gerai – senas metodas: skaldyk ir valdyk. 🙂
Kam Lietuvai berazumiai, t.y. tikintieji tuo ko niekada nematė ir nepamatys? 😉
“Kam Lietuvai berazumiai, t.y. tikintieji tuo ko niekada nematė ir nepamatys?” – o tai jau “fašizmas”….
Tai ne kažkoks fašizmas ar žydreliginių bendraminčių ieškojimas, o užslėptas paprasčiausias religinės neapykantos kurstymas tarptautiniu mastu.
Arba Žanos Bičevskajos daina “Nostalgičeskaja”(yra internete).Ten yra tikroji Rusija.Visai kita Rusija.Sušaudyta Rusija.Mes galime šiek tiek jai padėti.Tai kitai Rusijai.
Važiok ir padėk, reklameris.
Nepolitikui!Tą ką matai ir gali liesti nereikia tikėti, tai galima tyrinėti ir suprasti. Tikėjimas priklauso dvasinėms kategorijoms, žmogaus siela turi ypatybę tikėti, o kai netiki, nepatenkini šios savybės, žmogui darosi sunku. Tikėti galima tik į tai ko nežinai. Visi santykiai tarp žmonių daug kur pagrįsti tikėjimu.
Tikėti = Tikėtis.
——————-
Nejau patackas tikisi iš mūsų Dievų ir Protėvių negauti pasmerkimo ir prakeikimo amžiname atpilde ?
Tamsta Patackas nelabai gerai išmano simboliką – bet ko norėti iš žmogaus aklai varančio vienos pusės "tiesą".
Taigi, lopom Patacko išsilavinimo spragas:
1 – dvigalvis erelis – Bizantijos imperijos herbas.
2 – krikštijant Rusija bizantiškąja žydkrikščionybės versija, žydkrikščionių okupuotam kraštui buvo primesta jo pavergėjų simbolika – taip Rusijos heraldikoje atsirado iki tol nematytas padaras: dvigalvis erelis.
3 – lygiai toks pat dvigalvis erelis mutantas buvo Vokietijos imperijos (arba Vokiečių sąjungos) herbas.
4 – dvigalvis erelis taip pat buvo ir Austrijos karalystės (1804–1867) herbas.
Plačiau apie dvigalvius erelius heraldikoje skaitykite čia: http://de.wikipedia.org/wiki/Doppeladler
Vertinant patį straipsnį labai šlykščiai atrodo kai autoriaus demonstruojama "teksto poezija" bandoma maskuoti akivaizdų nenorą įvardinti tragediją ir kaltuosius dėl virš 800 žuvusių žmonių (neoficialiai, žuvo virš 1200 žmonių).
Ką padarysi, jeigu faktai negailestingai rodo, kad tu esi neteisus ir tavo palaikoma pusė yra elementarūs žudikai, tuomet telieka pradėti seiliotis ir pabėgti nuo faktų lyginimo į emocinės poezijos lankas.
Galiausiai, kalbant apie "tautų teisę į laisvą apsisprendimą" – Lietuva buvo lygiai tokia pati Rsusijos imperijos dalimi, kaip ir Osetija, Abchazija, Gruzija, Čečėnija ir dar daugybė kitų tautų, tautelių ir dabartinių "laisvų ir nepadležnų" jaunųjų "demokratijų".
Kaip mes kadaise galėjome "išeiti" iš Rusijos imperijos sudėties, nes mūsų tautelė taip nusprendė, taip pat analogiškai ir Osetija, ir Abchazija nusprendė, kad su gruzinais jiems nepakeliui, ir pasiuntė Gruzinų šovinistus ir rasistus tolyn ir ilgam. Na, nebent jūs dabar imsitės kvestionuoti Pietų Osetijoje ir Abchazijoje vykusius referendumus dėl nepriklausomybės paskelbimo (kurie visiškai niekuo nesiskyrė nuo Latvijos, Lietuvos ir Estijos referendumų).
Galų gale, atsiverskite bet kurią enciklopediją ir pasidomėkite iš kur, kaip ir kokiu būdu atsirado valstybėlė, save vadinanti "Georginais" ir praeis noras kliedėti apie "istorines Gruzijos teises" į "istorines Gruzijos žemes": http://lt.wikipedia.org/wiki/Gruzijos_istorija
Ir jau vsai pabaigai: 2008 rugpjūčio 8-ą, kai Gruzijos pajėgos įsiveržė į Pietų Osetiją (ką pripažino net ir rusofobiška ES komisija), 86% Pietų Osetijos gyventojų turėjo Rusijos Federacijos pilietybę. Taip kad Rusijos valstybė visų pirma gynė savo piliečius, jų Tėvynėje nuo užsienio šalies agresijos.
Būtų tobula,jei valstybei vadovautų poetas.Kuris pasitrauktų,kai atsirastų dar geresnis poetas.
Kodėl Drąsos Kelias neatvyksta į teismus palaikyti neteisingai trypiamų Garliavos Deimantės gynėjų?Ar tai ne išdavystė?