V. Balkus. Lietuva be gamybos – Lietuva be ateities

Mus tiek dažnai bandė ir bando įtikinti, kad galima gyventi nieko negaminant, neauginant, nekuriant, kad nėra jokia naujiena susidurti su bendrapiliečiais, kurie ne tik tuo įtikėjo, bet ir įnirtingai gina šį mitą.

„Pažiūrėk,  sako vienas jų, – štai, Šveicarija iš bankų gyvena, ir gerai gyvena“. Ir pabandyk išaiškinti, kad tai tėra vienas iš paplitusių stereotipų – toks, kaip meškos, vaikščiojančios Rusijos gatvėmis, ar vokiečiai, kurie vis taikosi sustoti į kolonas, ar frigidiškos anglės. Gerai, kad šveicarų gamintojų prekių ženklai yra plačia žinomi ir, išvardinus bent penkis jų, pašnekovo akyse jau praplaukia pirmasis abejonės debesėlis. Jaučiuosi meteorologu, žinančiu, kad tuoj atslinks dideli debesys, uždengiantys dangų, o pašnekovas vis dar nejaučia, kad jam vis šviečianti nežinojimo saulė pradings.

Sakysite, nevykęs palyginimas? Nesutiksiu, nes mitologija diegiama nuolatos, begėdiškai ir įžūliai degina it dykumos saulė, ir vargas tam, kas nebandys rasti užuovėjos ir nutars gyventi jos „šviesoje“ . Štai islandai visai nesenai taip ir padarė. Nutarė, kad senasis ūkininkavimas yra pernelyg sudėtingas ir galima tiesiog gaminti pinigus iš pinigų. Ir kai viskas griuvo, tai tik stipri, sakyčiau, net ir geležinė, piliečių valia neleido islandams būti „išgelbėtiems“. O juk jau tiesėsi gelbėtojų rankos. Ir fondai buvo pasiruošę gelbėti, ir ES „padėtų“ … Vieniems tereikėjo, kad islandai pripažintų svetimas skolas, o kitiems – pačios Islandijos naujosios imperijos sudėtyje.

Štai, graikai priėmė „pagalbą“, ir dabar juos dabos dar kelis dešimtmečius, kaip ir portugalus, kurie priklausomi nuo didžiųjų finansinių struktūrų it gatvės narkomanai nuo heroino prekeivio. Jei nežinote, yra toks gatvės verslo modelis. Duok narkotikus dykai, nes vis tiek viską, ką narkomanas užsidirbs ar pavogs, tau vėliau atneš.

Bet šiandien aš visai nenoriu prisiminti nei islandų, kurių laimėjimą prieš bankus „kukliai“ nutyli medijos, nei iš skolų besikapanojančius, o tiksliau – į neapmokėtinas skolas grimztančius vis giliau graikus. Pakalbėkime, kas vyksta mūsų pačių kieme, o tiksliau, kas nebevyksta.

Ruošdamas vieną pranešimą aš atkreipiau dėmesį į labai iškalbingus skaičius 2000 m., t.y. praėjus 2 metams po Rusijos krizės (kuri tuomet turėjo ne ką mažiau įtakos Lietuvai nei 2008-jų pasaulinė) nedarbas siekė apie 14 proc. 2010 m. šis rodiklis buvo 17 proc. Atrodytų, nieko čia tokio, jei tik neprisimintume, kad 2000 m. Lietuvoje gyveno per 3,5 mln. gyventojų, o jau po dešimtmečio, net ir oficialia statistika vadovaujantis, – 400 tūkst. mažiau. Be abejo, mes visi puikiai žinome, kad realus gyventojų skaičius buvo dar kuklesnis nei 3 mln. Taigi, ką turime? Išmetus iš šalies per pusę milijono gyventojų, vis tiek mes susiduriame ne su darbo jėgos trūkumu, o su pertekliumi. Ir tai kuo puikiausiai parodo, kad ūkis drastiškai traukiasi.

Kažkada teko diskutuoti su vienu jaunu ir karštu liberalu, kuris atvirumo akimirką išklojo, jo manymu, geriausią Lietuvai ateities scenarijų. Traukime kuo daugiau finansinių, draudimo ir kitokių negaminančių įmonių, kad užtikrintume aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimą, likusieji, kiek jų reikės, galės aptarnauti šį elitą, o jei pritrūks žmonių, tai atverkime kuo plačiau sienas. O lietuvių Lietuvoje gali iš viso nereikėti, nes čia ir socialines garantijas jiems reikia užtikrinti, ir atlygio prašo didesnio nei tie, kurie atvyks, tad optimalus Lietuvos piliečių skaičius Lietuvoje būtų iki 1,5 milijono, nes taip esą nereikėtų „išlaikyti“ tingių ir kaprizingų lietuvių.

Baisiausia, kad ši kraštutinių laisvarinkininkų doktrina įvairiose variacijose įgarsinama nuolatos. Ir ne tik įgarsinama, bet jos laikomasi. O galiausiai ir blogybės parodomos kaip pasiekimai. Štai paprasčiausias pavyzdys. Atidaromas eilinis prekybos centras, kuris, pasak viešai skelbiamo pranešimo, „sukurs“ darbo vietas, tačiau nevalia prisiminti, kad 1 darbo vieta tokiame centre tiesiogiai naikina 5-6 vietas smulkiajame, o įsigalėję monopoliai sunaikina jau ne vien smulkų prekybos sektorių, o ir gamybą, nes mažesni gamintojai arba tampa stambių tinklų įkaitais, arba bankrutuoja, netekę galimybių savo produkciją parduoti.

Tačiau užuot, esant žudančiam monopoliui, iš peties būtų imtasi darbo ir būtų uždėtas apynasris monopolininkams, vis skėsčiojama rankomis, apeliuojant į tariamai šventą rinką. Kažkodėl vokiečiams ir tiems patiems šveicarams jokia laisvoji rinka netrukdo elgtis griežtai, vos tik iškyla grėsmės smulkiems ir vietiniams verslams. Ir patys piliečiai pasirodė esą sąmoningi, kuomet Šveicarijoje buvo bandoma pratęsti prekybos centrų darbo laiką (beje, tam prireikė referendumo) – siūlymas buvo atmestas.

Beje, ar mūsų piliečiai sugebėtų besirenkant tarp galimybės vakare nusipirkti dešrą dideliame prekybos centre ir supratimo, kad monopolijos – tai blogis, padaryti tinkamą sprendimą? Tikiuosi, kad taip.

Paklausite, kodėl aš straipsnį pradėjau nuo gamybos, o vis gvildenu prekybos sritį? Pirmiausia vien dėl to, kad vidaus rinka, ant kurios turi augti savi pramonės ar žemės ūkio produkcijos gamintojai, turi leisti tai daryti. Mes po įstojimo į ES galutinai netekome teisės tiesiogiai užkirsti kelią net ir nesąžiningos konkurencijos būdu stumiamai iš užsienio produkcijai, ir jeigu dar ir nenaudosime netiesioginių apsaugos priemonių, tai esame mirę, ir likimas mūsų – amžina importo teritorija, ir dar prie viso to – amžinai dotacinis regionas, panašiai kaip Portugalija.

Tad vėl sugrįžkime į Vokietiją, kur rinkos apsaugai naudojamos visos įmanomos priemonės – nuo krūvos visiškai teisėtų vietinių apribojimų (pvz., kuomet savivaldos tiesiog masiškai draudžia didelių kiniškų sandėlių statybą ) iki precizinio standartų taikymo prekėms, kurių įvežimą norima apriboti. Ar jūs įsivaizduojate Lietuvos valdininkus, stabdančius eilinę „investiciją“, nors ir akivaizdžiai žalingą? Aš neįsivaizduoju. Tačiau puikiai žinau, kaip veikia valstybinė priežiūros mašina, smaugianti būtent savo įmones.

Kas nežinote, informuoju – nėra Lietuvoje nė vienos gamybinės įmonės, kurios negalima būtų nubausti tūkstantinėmis baudomis. Ir ne dėl to, kad verslininkai blogi (nors visokių būna), o dėl to, kad įstatymai biurokratiškai bukaprotiški, prieštaraujantys vienas kitam ir dar taikomi visiems „urmu“ . Prisimenu vieno prekybos centro vadybininko įžūlią šypsenėlę, kai jis visiškai atvirai sakė: „Na ir kas, kad bauda bus, mums pigiau ją sumokėti, nei reikalavimo laikytis – 10 tūkstančių mums ne pinigai“. O tuo pat metu kažkas dėl to paties skundė smulkiuosius ir jie, gavę tūkstantines baudas, išeidavo iš verslo. Ir žinok tuomet, žmogau, kad, jei vargšas esi, tai ir laikykis visų įmanomų teisės aktų, bet vis tiek kaltas liksi.

Dar vieni nauji vėjai informacinėje padangėje – tai siekis parodyti visus, kas vis dar nori matyti Lietuvą gaminančia ir kuriančia šalimi, savotiškais „nemoderniais“ atsilikėliais. Esą bendroje Europos „šeimoje“ nevalia apskritai minėti, kad yra kitokie nei bendri interesai. „Šeimos“, tiesa, drįstu priminti, irgi būna skirtingos. Galiausiai Henriko Daktaro draugija irgi save šeima vadino, tad kartais vertėtu pagalvoti, ar reikia visuomet būti šeimoje, ar vis tik geriau likti „našlaičiu“.

Tereikia apsidairyti ir suprasti, kad mes vis dar turime galimybes ne tik sutvarkyti tinkamai savo šiandieną, bet ir užtikrinti rytdieną. Turime puikią geografinę padėtį, kurios dėka bet kas, atvežęs gamybą, galės lengvai pasiekti ir Vakarų Europą, ir Skandinaviją. Kol kas vis dar turime galinčių tinkamai organizuoti kvalifikuotų darbuotojų paruošimą. Juk perspektyvūs dirbantieji – tai ne vadybininkai ar juristai, o pirmiausiai tie, kas gali kurti realią vertę, – nuo paprato šaltkalvio iki inžinieriaus, nuo mėsininko iki technologo, nuo žemės ūkio darbininko iki agronomo (beje, pastarųjų Lietuvoje ypač trūksta).

Valstybė vis dar randa pinigų ruošti diplomuotus Darbo Biržos klientus? Ar ne laikas liautis? Yra Lietuvoje gabių mokslininkų ir šiaip talentingų savamokslių, galinčių pradėti visiškai naujus verslus. Tik, štai, vos tik pradėjus, ant galvos gali nukristi biurokratas, pribaigsiantis bet kokį sveiką pradą cirkuliarais ir formuliarais. Su skausmu žiūriu į buvusius kolegas (pats ne vienerius metus irgi dirbau gamybinėse įmonėse ir man malonu prisiminti šiuos metus), kurie po bandymų savarankiškai dirbti Lietuvoje pasirenka emigraciją. Ne, aš dėl jų nuoširdžiai džiaugiuosi, nes jau keli po metų kitų samdomo darbo užsienyje atidaro savo nedideles įmones. Man skauda, kad jei mano vaikai išaugę nutartų pasirinkti kelią kuriančiame sektoriuje, jie tiesiog neturės kur dirbti čia, Lietuvoje, jei ir toliau pasirinkimas tebus MAXIMA kasa, vadybininko diplomas ar valdiška tarnyba (jei atsiras, kas padės ten prasmukti).