Švento Jono vilijo eidavo ieškoti paparties žiedo. Reikdavo paimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę, nueiti į mišką, vieną paklodę pasikloti, su kita pačiam užsidengti, su šermukšnine apsigriežti ratą, kad niekas neprieitų.
Vieną kartą berniukas užsimanė rasti paparties žiedą, nes turiantis žiedą žinodavęs viso svieto mandrybę. Pasiėmęs drobules, žvakę, šermukšninę ir knygą, nuėjęs į mišką, apsibrėžė su šermukšnine, pasiklojo drobę, užsidegė žvakę ir pradėjo skaityti knygą. Apė pusiaunaktį kad pradėjo skambėti, šnypšti, jog berniukui net plaukai pasistatė ant galvos. Norėtų bėgt – bijo, reik kentėt, o žiūrėt negalima, nes gal palikt nebyliu. Berniukas skaitė knygą be žiūrėjimo, o šmėklos svylijos pariškadyti, kad pasižiūrėtų: tai šnypštė, tai kaip žmonys šnekėjos. Bet berniukas ištūrėjo. Po pusiaunakties gaidžiai užgiedojo, ir baidyklės pranyko. Bet berniukas vis sėdėjo ir skaitė knygą. Diena praaušo, prėš saulės tekėjimą sušniokštė vėjas, ir nuskambėjo ant drobulės pilkas žiedelis. Berniukas pasėmė ir, atbielijęs rankos skūrą, įdėjo žiedą, užrišo ranką. Kaip užgijo, stojos žinovu visko ant svieto.
Užrašė Pranas Narvydas apie 1902-1903 m. Iš „Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos“ [surinko Mato Slančiausko bendradarbiai], parengė N.Vėlius Vilnius, 1985 m.
***
Saulė Dausų aukštume, Paparčio žiedo ieškojimas – mūsų sąmonės kelio į šviesą provaizdžiai. Išminties paieškos priklauso nuo gebėjimo atsiriboti ir atsispirti tamsos viešpatijos siunčiamiems – tinguliui, nuovargiui, baimei. Kai priartėjame prie dieviškojo pažinimo žiedo – dėmesio akiratis pradeda staugti ir klaikiai bauginti. Tik nepabūgę ir ištvėrę šią tamsos apsiaustį – laimime dieviškos šviesos žiedą ir išsipildymą mūsų žemiškų galių šaknims.
Man labai patinka ALKO skelbiamos sakmės.O šitoji -apie PAPARTIES žiedą, sudomino ir šio žodžio senąja forma…matyt, buvo kažkada trečiosios – nykstančios- linksniuotės…įdomu.
Regina J., paskaitykite, kas ant „Birutės“ mineralinio vandens butelies užrašydinta. Ten viena svarbi Vaižganto pastaba:
„Birutės“ šaltinis seniai jau vartojamas kaip geriausias vanduo, labai gero SKONIES“ – taip 1924 m. apie „Birutės“ šaltinio mineralinį vandenį rašė J. Tumas Vaišgantas.
Įdomu – ir pati žodžio “papartis” reikšmė, kuri su žolynu paparčiu pagal sakmės turinį kaip ir nesietina, nes pasakyta, kad berniukas nuėjo ne į papartyną, o sakoma – į mišką. Paklodė pasiklojama irgi ne papartyne, o tik miške. Tad gali būti, kad šiuo atveju užrašymo metu sakmėje naudotas žods “papartis” yra lotyniškas vertimas kažkada sakmėje buvusio lietuviško žodžio “dalis” – lot. “partis”, ar panašaus į jį – liet. žodžio “dalia”.
Tokiu atveju galima daryti prielaidą, kad tai yra mitinių laikų sakmė apie dalios ar “padalios” žiedo ieškojimą. Taigi gali būti, kad deivė Dalia, skirianti dalias, tarmėse buvo vadinama ir Padalios vardu. Juk dainose sakoma, kad … mėnuo tėvelis dalelę skyrė. Be to, ir pats Mėnulis yra savo dalis rodantis, nuo jo fazės priklauso ką kada sėti, sodinti ir pan.
Matyt, kad dėl tos pačios priežasties – vardo sulotyninimo- gali būti sakmėje vietoje kažkokio su skaitymo reikšme susijusio lietuviško žodžio yra atsiradęs ir palyginti nesenas žodis “knyga”. Galbūt, berniukui buvo privalu, nekreipiant dėmesio į gądinančias baisenybes, skaičiuoti, “skaityti žvaigždes” ant dangaus ar kokį audimų raštą. Tokiam manymui atlieptų ir apsibrėžimas su šermukšnine (beje, taip pat – paslaptingas vardas), kas gali būti laikytina maginiu “viso svieto” vyksmo (dėjimosi, dalių) “mandrybių” žinojimo veiksmu.
Žodžiu labai įdomi sakmė.
Jei taip santa klausiškai (suprask – šventai klausiant) (san)kryžiuotai lotynini (pa)”part’į” – (lot. “dalį”), tai atsiranda dar vienas prolotyniškas klausas, ar sulietuvintas “spirito samtis” – nebus krikščionių pamėtėta lietuviams kiaulystė ?
—
Kyla santaklausas, kodėl krikščioniškoje (san)pratoje vardan gėrio visada reikia kažkaip atkentėti, kodėl, vadinkim, gėris – nesa savaime esamas ?
Spėju, dėl to: nes krikščioniškoje teologijoje besmaguriaujantiems, anot pasakmės, pasąmoningai tik šmėklos svylijasi .
Norint “santa klausiškai” atsakyti į paties klausimą dėl “spirito samtis” (manau, kad tai apie “spiritus sanctus”) tam ištirti prireiktų monografijos. Galiu tik pasakyti, kad ir pagoniškoje sampratoje viskas ypač gyvajame pasaulyje egzistuoja kūniškame ir dvasiniame pavidale, taigi vargu, kad “spirito samtis” galėtų būti krikščionių išmislas. Dėl to filosofai ginčijosi dar toli iki krikščionybės. Krikščionybė yra tik viena iš religijos reiškimosi praktikų.
———
“Visada atkentėti” reikia todėl, kad toks yra gyvojo pasaulio dėsnis – mainų, keitimųsi dėsnis, yra pradžia turi būti ir pabaiga. Yra gimimo kančios yra mirties kančios. Tarp vienos ir kitos būsenos yra ribos. Jų įveikimas be vidinių stiprybių panaudojimo, jų išmainymo į kitokio pavidalo atsiradimą nevyksta, vienu metu būti žiemai ir vasarai arba būti tik vienai iš jų neišeina.
Tai tiek trumpai.
Iškeliant prielaidą apie neva lotynišką pa-Partis kilmę, derėtų ją bent truputį pagrįsti: t. y. nurodyti galimas tokio kalbinio virsmo priežastis. Kitu atveju toks pasamprotavimas tėra perdimas į vandenį vonioje.
Menu, kažkurioje A. Žarskaus paskaitoje buvo pateiktas klausimas: ar „nokti – nykti“ dėsnį galima būtų pritaikyti žodžiui „šokti“?
Manau, kad “nevoninkams” pasamprotavimo dėl pateiktos prielaidos dėl žodžio pa-Partis lotyniškumo prasminiu ir mitologiniu atžvilgiu, kaip internete, pakako.
Žinoma pagrįstesnėms priežastims dėl galimos lotyniškos pa-Partis kilmės pateikti be abejonės būtų reikalingi gilesni istoriniai, mitologiniai, sakmės užrašymo aplinkybių ir kitokie su tuo susiję tyrinėjimai.
Nors gerai žinoma, kad bendri su lotynų kalba žodžiai Lietuvoje seniai mokslui nėra jokia naujiena. Gal to pasakymo ir pakaktų. Na, bet…
Nekyla abejonių, kad tokiu pačiu keliu, kaip atsirado lietuvių kalboje žodis parceliuoti “dalinti, padalinti”, be abejonės pasidarytas iš lot.pars, partis, atsirasti (tikėtina aukštuomenėje) galėjo ir žodis pa-partis. Pagal reikšmę jis galėtų būti giminiuotinas ir su liet. žodžiu pora, poruotis, suvesti į porą.
Kaip iš apeigų žinome, Rasų esmė yra rasti paparčio žiedą. Tad labai tikėtina, kad pats Rasų pavadinimas yra iš “rasti, suRasti, susiRasti” porą, esant įsitikinus, kad to sėkmę ją švenčiant Rasas lemia, dalina dievybė. Žodžiu, visas Rasų turinys rodytų prasmiškai galimą liet. “pa-parčio” pavadinimo lotyniškumą (lot.partis “dalis” : parceliuoti “dalinti”) arba net jo bendrumą su lotynų kalba. Kada ir kur tas bendrumas vyko jau atskiras klausimas.
Akivaizdu, jog Rasų apeigų turinys yra susijęs su vienokios ar kitokios dalios dievybės suteikimu, skyrimu.
Pagal liet. mitologiją dalios dalintoja (skyrėja, parceliuotoja) buvo dievybė Dalia. Sprendžiant iš šios dievybės paskirties, yra galimas daiktas, kad ta pati dievybė Dalia baltuose galėjo būti vadinama ir sinonimišku Partis (paPartis) vardu, o per laiką Dalios, kaip tos pačios dievybės pa-Partis senesnis, abstraktesnis ar pan., vardas galėjo būti primirštas.
Kaip jau minėjau, liet. dainose “dalelės skyrimo”(dalinimo) galios priskiriamos Mėnuliui, tokiu atveju būtų pagrindo dievybės Dalios vardą gretinti su Mėnulio fazės pavadinimu – Delčia. Tokiu atveju galėjo būti, kad Rasų šventimo laikas priklausė ne tik nuo Saulės padėties, bet kartu ir nuo Mėnulio delčios fazės, t.y. kasmet buvo švenčiama kiek kitu laiku.
Taigi galimai sakmėje turime labai senus baltų pasaulėžiūros klodus.
‘sn’ 🙂
patiko tavo juokai.
Nesimokykite, nedirbkit, nemąstykit, ieškokite paparčio žiedo arba loterijos bilieto, gausit viską iš karto.
Įtikėjusieji šia sakme galėtų pasistatyti namą ovalo formos ir jį apsodinti šermukšniais, o namo centre – bičių vaško žvakelė…
Kaip sakau: Baltų religija visada gali šauniai tapti Gyvenimo būdu.
Visada taip būdavo kad gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę patiria kurie sugeba psichologiškai išsivaduoti iš tamsių jėgų pagundų. Šiais laikais jaunimui reik vaduotis iš priklausomybių alkoholiui, cheminiam bei psichologimiam kvaišinimui. Jokia išimtis informacinis kvaišinimas, už kurį kažkas gauna pelnus, o kažkas sujauktus gyvenimus bei beprąsmiškai sugaištą laiką. Bet: “durnius ir bažnyčiose muša”.
Tačiau belieka esminis klausimas – ar durniai bažnyčiose protingėja ?
Durnumas nuo religijos nelabai priklauso. Čia mano nuomonė tokia.
O mėginimas iškelti savo religijos privalumus, žeminant kitą religiją – žemos kultūros požymis, ir jis niekur neveda, deja…
Nuoširdžiai linkiu Romuvai ir Prigimtiniam Baltų Tikėjimui gyvuoti tiek, kiek Jau yra išgyvenusi krikščionybė. O tai padaryti tėra įmanoma tikt vienu būdu: kuriant pozityvą, o ne ieškant negatyvo.
O gal juos todėl ir muša, kad pats dievulis prisakė kitą žandą atsukti? Argi nepatogi filosofija durnelius tramdyti?
brangute, kito žando atsukimas – tai pagrindinis atleidimo principas. Kerštas tik įsuka į amžinus karus. O ir kokia prasmė keršyti, pavyzdžiui, nesubrendusio proto vaikui ar suaugusiam tamsuoliui? Verčiau jį palaiminti, kad šviesa jam galvelę apšviestų. O ir Dievas Senajam testamente sako – nekeršyk, palik kerštą man. Tačiau ir jis nekeršyja tiesiogiai. Tam yra Jo sukurti dvasiniai dėsniai. Pavyzdžiui – priežasties/pasekmės (ką duodi tą gauni). Kuris tvirtai tiki, žino, kad niekas jam realiai pakenkti negali. Jėzaus nukryžiavimas tą įrodė – Dievo sūnus nenugalimas, nemirtingas. Ir tu esi Dievo sūnus, bet to nežinai. O kol nežinai, tol gauni pagal savo dabartinį tikėjimą.:)
Doktrinieriškai klūpėdama vis GAUNI ir gauni?
Turėk saiką, brangute!
CHA
Marta, nuolat matomas nukryžiuotojo vaizdas ugdo nežmonišką krikščionių žiaurumą, tad krikščionys ‘atsuka’ kitą žandą tik tada, kai negali žudyti. Beje, pastarieji žudymui kuria beprotiškos galios ginklus ir nesivaržo jų išbandyti.
Matai, tarp jų irgi būna įvairių. Vieni gamina branduolinius ginklus, kiti – rožančius. Ir tai tikrai tarpusavyje kažkaip giliai siejasi, ne tik kryžiais.
Aiškinkis, kurie iš jų ką gamina.
Man tie Kristaus pasekėjai vienodi – žmonės be tautybės, be kalbos, be savo Žemės.