Būtent taip nutiko bičiuliui, kuris mugėje užtiko vienintelį meistrą, prekiaujantį savo pintais pušiniais balanų krepšiais. Amatininkai, meistrai, rankadarbių kūrėjai! Būkite vieninteliai, originalūs, nepakartojami, tada kasmet pateksite „Kaziuko laikraščio“ akiratin ir į jo puslapius. Iš nuostabos, kad tarp daugiau nei tūkstančio mugės prekiautojų pardavinėjami tik vieno meistro krepšiai, kilo didžiulis noras apsilankyti Anykščiuose, kur gyvena ir dirba pušinių balanų krepšių meistras Jonas Šerėnas.
Sekmadienio vidurdienį pervažiuojame ištuštėjusį Anykščių centrą, keli posūkiai – ir esame miesto pakraštyje. Prie savo namų durų mus pasitinka J.Šerėnas, kilęs iš Stripeikių kaimo, kuriame dabar įsikūręs Bitininkystės muziejus. Praeina keletas minučių, kol ausys pripranta prie gražios aukštaitiškos tarmės. Ir vėliau, ramiai šnekučiuojantis, teks ne kartą perklausti tai vieno, tai kito žodžio – juk nėra langva suprasti tarmišką šneką.
Į mugę – su 400 krepšių
Jonas Šerėnas – tipiškas Kaziuko meistras-prekeivis. Ruoštis mugei pradeda spalio pabaigoje, o „vasarą nėr kadū žaisti“. Juolab kad dar dirba Anykščių miškų urėdijoje, o vasaros metu su žmona Aldona dviem laiveliais išplaukia žvejoti į Rubikių ežerą. Peržengęs namų slenkstį iškart supranti, kad pakliuvai į patį darbų įkarštį: virtuvėje ant grindų – vien balanos, pradėti pinti krepšiai; kambario kampe – jei kampu laikysime kone pusę kambario – neseniai nupintų krepšių kalnas. „Pats darbymetis prasideda sausį, po visų švenčių, o susitvarkome tik pavasarį, po Kaziuko“, – pasakoja Aldona, tuo pat metu prašydama nenusiauti batų.
Šerėnai į mugę važinėja jau apie 20 metų. Iš pradžių pasižvalgė tik Kalvarijų turguje vykusiame Kaziuke, o pirmą kartą prekybą pradėjo Rūdninkų skvere. Dabar džiaugiasi, kad nebereikia budėti naktimis, kol sulauki eilės įsigyti leidimo prekiauti. Būdavo ir tokių metų, kai laukdavo tiesiog automobilyje, kol koks prekeivis paliks savo vietą, o tada Šerėnai su savo krepšiais galės stoti į ano vietą.
Meistras Jonas prisipažino, kad pastaraisiais metais pina vis mažiau ir tik Kaziuko mugei, ir tik savo malonumui. Vidutiniškai į šventę atsiveža apie 300–400 krepšių, kuriuos beveik visus parduoda. Aldona įsiterpia kaip tikra vadybininkė: jei labai nepaisytų kainos – nė vieno dirbinio neliktų, bet „mes vertinam savo darbą“. Jonas jai pritaria ir priduria, kad turgus yra turgus, ir nereikia užmiršti derybų. Betgi „prieina koks ponas daktaras ir iškart prašo nuleisti kainą. Kuo turtingesnis, tuo skūpesnis“. Na, belieka tik pasakyti, kad turtingi todėl ir yra turtingi, kad skaičiuoja kiekvieną skatiką.
Kuo senesnis – tuo tvirtesnis
Visi Jono krepšiai skirtingi – juk balanos plėšomos rankomis, jokių staklių, kuo gryniausias rankų darbas. Vieni krepšiai didoki – tinkami ir grybauti, ir malkų parsinešti, su kitais smagu uogauti. „Blogai, kai tiek įvairių nupinu. Renkasi, renkasi žmonės ir lieka tuščiomis. Bet skirtingų ir reikia. Žiūrėk, kitam koks kreivesnis, šleivesnis reikalingas“, – apie prekybos įdomybes pasakoja pušinių balanų krepšių pynėjas. Pasak jo, krepšius naudoti galima viskam – ne tik šienui nešioti ar kitaip pritaikyti kaimo ūkyje. Aukštesniuose krepšiuose be rankenų laikomi skalbiniai, o tėveliai dažnai specialiai didesnius įsigyja, kad į juos galėtų sukrauti vaikų žaislus. „Svarbu, kad į krepšį tilptų duona, vaisiai ir koks vyno butelis, didesnis“, – apie pritaikymą linksmai pasakoja meistras.
Patys Šerėnai savo krepšius naudoja ir per bulviakasį, ir malkų kūrenimui parsineša. „Malkų dar daugiau prisikraučiau, bet svoris ir taip kaip reikiant jau rankas ištraukia“, – sako Jonas. Jeigu krepšyje bus nešiojami sunkesni svoriai, vietoj balaninės rankenos reikia tvirtinti virvinę, nes kitaip medinė rankena ištrūksta iš krepšio. Meistras papasakojo, kaip sykį bitininkas į vidutinio dydžio krepšį prisikrovė 50 kilogramų medaus, va tada balaninė rankena ir neatlaikė. Tačiau ją pakeitus virvine, krepšį galima naudoti dar ilgai. Ir kuo jis senesnis, tuo tvirtesnis. Svarbu tinkamai prižiūrėti, neleisti jam per daug ir per dažnai sušlapti, tarkime, per lietų.
„Reiks kaimynui jau naują dovanoti, net gėda – 10 metų su tuo pačiu krepšiu malkas nešioja“, – prasitarė meistras. Aldona parodė balanų krepšį, pintą beveik prieš dešimtmetį. Tiesą sakant, jis tikrai tvirtesnis, nei ką tik nupintas. Skiriasi ir spalva. Senesni krepšiai nuo laiko smarkiai pageltę – šviesiai šviesiai gelsvos spalvos naujus krepšius laikas nudažo sodria geltona, it ilgai stovėjusio medaus, spalva.
Nykstantis amatas
Nuo vaikystės balanas plėšantis ir krepšius pinantis Jonas mokinių neturi. Sako, bandė tai vienas, tai kitas, bet vis ar kantrybės pritrūkdavo, ar noro. „Ukvačiaus (norinčiojo) neturiu, svarbu, kad rūpėtų, kad bent koks pašaukimas būtų“, – sakė meistras.
Balanų plėšymas – nykstantis amatas, dabar dažniausiai demonstruojamas tik per įvairius amatų festivalius. O senesniais laikais kiekviename kaime būdavo bent po kelis pynėjus iš balanų. Tiesa, tie krepšiai nebūdavo tokie dailūs kaip Jono Šerėno, anuomet svarbiau buvo funkcionalumas. (Beje, itin dažnai balanų plėšymas, krepšių pynimas demonstruojamas Dzūkijos nacionaliniame parke, kur šį amatininko darbą demonstruoja pynėjas, drevinės bitininkystės žinovas, ilgametis „Kaziuko laikraščio“ bendradarbis Romas Norkūnas.)
Kaip skeliamos ir plėšomos balanos
Išpuvęs rąstas – dovana
Pušinių balanų krepšiai tikriausiai yra ekologiškiausias produktas, koks tik gali būti namuose. Juos darant nenaudojami nei klijai, nei dažai, nei lakas. Vienintelis organinis svetimkūnis – metalinė kilputė rankenai pritvirtinti. Visa kita – natūrali, niekuo neapdirbta pušies mediena.
„Kai nervas ima, nieko nepadarysi. Nesiseka nei plėšti, nei skaldyti. Turi būti ramus. Nupinti – kiekvienas nupins, anoks čia mokslas, svarbiausia yra pasiruošimas: išsirinkti tinkamą medieną, pasiruošti pliauskas ir – sunkiausias etapas – išplėšti balanas“, – krepšių atsiradimo paslaptis atskleidžia balaninių krepšių meistras J. Šerėnas.
Pirmas etapas – susirasti tinkamą pušį. Pasak Jono, medžio kamieno žievė turi būti kuo tamsesnė, juodesnė ir smulki. O jei pavyksta rasti viduje išpuvusį rąstą, tada skelti dar lengviau. „Būna, rodos, parsiveži idealų rąstuką, pasiruoši pliauską, bandai skelti ir – nė krust iš vietos. O jei dar pušies kamieno mediena būna persisukusi, tada vargu ar pavyks išplėšti balanas“, – pasakoja Jonas. Tinka tik žalias medis ir tik pušis, nes iš kitos medienos balanų neišplėši.
Nėra skirtumo, ar pušis bus nupjauta, ar rasi išvirtusį medį. Svarbu, kad būsimos pliauskos būtų be šakų (plėšiama balana gali „nueiti į šoną“, be to, ji bus skylėta), netinka ir medžio kamienas, esantis bent per metrą nuo žemės. Rąstai supjaustomi į 1,35 m ilgio (gali būti ir ilgesnės, priklauso nuo ketinamo pinti krepšio dydžio) kalades, iš kurių paruošiamos 5 cm pločio pliauskos, jos vėliau skeliamos ir plėšomos balanos. Norint nupinti didesnį krepšį, ruošiamos ilgesnės ir platesnės pliauskos. Jonas juokauja, kad didesnių nelabai ir daro, nes „mūsų durys tik aštuoniasdešimties centimetrų pločio, tai paskui nebus kaip krepšių išnešti, nebent per lungų“.
Vieni medžio metai – viena balana
Paruoštos pliauskos šonai lygiai nuobliuojami. „Pradžioje tik kirvuku aptašydavau, vėliau – rankiniu obliumi, o dabar – elektriniu“, – sakė Jonas. Va, tos elektrinės staklės ir yra paskutinis didesnis įrankis gaminant krepšius. Paskui – tik peilis, pirštai ir… nagai, bet apie juos – šiek tiek vėliau.
Pliauskoje peiliu padaroma gilesnė įpjova ir lygiai pagal kamieno metines rieves jau plėšiama balana. Šį veiksmą reikia atlikti itin kruopščiai ir atidžiai – per stipriai traukiant balaną, ji gali tuoj pat nulūžti arba nelygiai atplyšti. Pabandžiau. Pasak Jono, dar porą metų, ir prakusčiau…
Plėšiant balaną, storesnė pliauskos dalis laikoma tiesiai ir tvirtai po pažastimi, o balana pradedama traukti iš toli, vengiant ją riesti arti pliauskos, o kad lengviau plyštų tarp pliauskos ir balanos galima braukti pirštu. Ar plėšiamos ir storesnės, ne metinių rievių balanos? „Gal ir pavyktų kokią vieną kitą tinkamai išplėšti, bet tai jau itin sunku. Be to, vėliau, jau pinant, tokia stora balana lūžtų“, – kalbėjo meistras. Paruoštas balanas reikia tą pačią dieną supinti, nes jos greitai džiūsta, pasidaro trapios ir, jei susivėlinsi, pinant krepšius pradės lūžinėti.
Profesinė liga – nagų trapumas
Dažniausiai Jonas pasiruošia balanų trims–penkiems krepšiams, kad pindamas galėtų pasirinkti – iš plonesnių balanų pinamas krepšio vidurys, storesnės tinkamos dugnui, viršutiniam apvadui, kurį darant, viena ant kitos supinamos trys balanos.
Nupinti vidutinio dydžio krepšį trunka apie tris valandas. Na, o kokiam didesniam, jau ir pusdienio reikia. Pinant, kaip minėta, labiausiai kenčia nagai. Nes tik su jais gali gerai tarpusavyje suspausti balanas, kad kuo mažesni tarpeliai tarp jų liktų. „Be nagų – ne darbas. Reikia, juos turėti. Būna, kad jie ir lūžinėti pradeda. Trapūs jie tampa ir nuo balanose esančių dervų“, – apie profesinę ligą pasakoja Jonas.
Reikia luktelėti apie tirs dienas, kol šviežiai nupintas krepšys išdžius, tada balanos dar labiau sustumiamos viena prie kitos ir pritvirtinama rankena.
Ji daroma iš balanos su keliomis metinėmis rievėmis, kad būtų storesnė ir tvirtesnė. Kai krepšys stovi ką tik nupintas ir balanos dar neišdžiūvusios, rankenos niekaip neįkiši tarp krepšio sienelių, o kai apdžiūna, jos atsilaisvina, tada belieka rankeną įkišti ir viršuje sutvirtinti metalinėmis kilpelėmis. Dar pora dienų praeina, kol apdžiūna rankena. Kad būtų malonesnė rankai ir kokia rakštis neįlįstų, ji nušveičiama švitriniu popieriumi, ir vuala: krepšys – jūsų paslaugoms.
Balanas plėšė Ernestas Vinickas
