Birštono sanatorija „Versmė“ sulaukė moksleivių velykinės dovanos (nuotraukos)

Kovo 27 d. Birštono sanatorijos „Versmė“ pirmojo korpuso langai sulaukė šventinės dovanos –milžiniškų velykinių margučių.

Šią priešvelykinę staigmeną sumanė šešios Birštono meno mokyklos moksleivės kartu su Dailės skyriaus mokytojomis Egle Janušaitiene ir Rasa Mekioniene. Išvakarėse, išklausę mokytojos E. Janušaitienės tautodailės pamokos apie šv. Velykų papročius bei simbolikius, moksleivės gilinosi į margučių tradicinių raštų spalvinius derinius, piešė margučių raštų eskizus ir ruošėsi kiaušinių milžinų tapymui.

Milžinais margučiais, nutapytais guašu ant kartono lakštų, moksleivės nutarė prieš Velykas papuošti Birštono sanatorijos „Versmė“ langus. Pirmasis sanatorijos korpusas buvo pasirinktas todėl, kad jame daugiausiai gydomi ligoniai po sunkių ligų ir stuburo operacijų, didžiųjų kaulų lūžimų ar traumų – sanatorijoje „Versmė“ jiems teikiama pooperacinė reabilitacija. Šiuo metu sanatorijoje gydomi 125 pacientai, kurie gydosi pagal reabilitacinius kelialapius, ir dalis jų šv. Velykų šventes praleis ne namuose. Todėl moksleivės savo ištapytais margučiais nusprendė papuošti pirmojo aukšto langus ir tokiu būdu pralinksminti sanatorijos pacientus bei darbuotojus.

Sanatorijos „Versmė“ direktorius Antanas Danys džiaugėsi, kad prieš šv. Velykų šventes pirmojo korpuso langai taip linksmai papuošti pirmą kartą. „Smagu, kad meno mokyklos moksleivės sugalvojo nupiešti didelius, linksmus margučius, – sakė A. Danys. – Procedūrų laukiantys pacientai ir sanatorijos darbuotojos iš karto juos pamatė, nes šis spalvingas merginų darbas sukelia teigiamus jausmus“.

Pirmiausiai tradiciniais margučių raštais buvo išpieštos atskiros margučių dalys – dvi grupės merginų kartu su mokytojomis jas piešė skirtingas, naudodamos vis kitokias guašo spalvas, pasirinkdamos jas pagal nuotaiką. Vienas margutis buvo tapomas pavasarinis, o kitas – vasarinis, ryškesnėmis, intensyvesnėmis spalvomis. Tam, kad nutapytų kitą didelių margučių pusę, merginos pieštus ornamentus džiovino plaukų džiovintuvais. Margučių dalis buvo nuspręsta į vieną formą suklijuoti ne mokykloje, o nunešus į sanatoriją. Kita margučių pusė buvo tapoma ryškiai, spalvingai ir nuotaikingai, nesilaikant tradicinio marginimo būdų, todėl merginos davė valią vaizduotei, potėpius tepdamos taip, kaip sugalvojo. E.Janušaitienė juokavo, kad toks kolektyvinis darbas ir mokytojoms, ir merginoms labai naudingas, nes ginčuose, kokiomis spalvomis marginti, o kokiomis – ne, gimė tiesa. Popierinių margučių tapymas guašu tapo tam tikra meditacija.

Išdžiovintos ir gerokai nuo dažų sluoksnio pasunkėjusios pieštų margučių dalys buvo iškilmingai nešamos nuo mokyklos iki sanatorijos „Versmė“, o dailės mokytojas Remigijus Janušaitis, fotografavęs dažymo eigą, nerimavo – ar nenukris nuo langų tokie sunkūs margučiai? Spalvingos pieštų margučių dalys buvo priklijuotos prie pirmojo sanatorijos „Versmė“ korpuso langų, sujungtos į du didelius kiaušinius ir šypsodamosi ėmė laukti šv. Velykų švenčių.