Arklys, pakol buvo jaunas, visiem prisidavė, ale kaip paseno, gaspadorius norėjo užmušt. Tada arklys pasakė:
– Geras gaspadoriau! Už tai, ką aš tau slūžinau viernai, duok pakaustyt mane plieno patkavom.
Ir kaip norėjo, teip stojosi. Paskui padėkavojo savo geradėjui ir nuėjo in pagirį, kur kaip galėdamas žyvijosi.
Tam karte vaikštinėjo levas tuo pagiriu. Labai apsirūstino, kad šyvis neklaupė prieš jį, ir pasiklausė:
– Kas do vienas esi?
Atsakė arklys, kad vadinasi Arklevičia (Arklewiczia). Čia levas mandraudamas pasiklausė, ką jis moka, ir nedavė nė žodžio tart arkliui, paėmė akmenį, katras gulėjo netoli jo, in savo lopas, suspaudė teip, net pradėjo vanduo sunktis iš akmeno. Tai matant, arklys pasakė:
– Tai viskas niekai. Mesk tik akmenį an žemės.
Levas išpildė jo norą. Paskui arklys grybštelėjo akmeną su koja – tuojaus nusirito kibirkštys. Žiūrint ant to, levas nusidūmojo ir labai malonėjo teip padaryt, kaip arklys. Pradėjo spardyt akmeną, ale nepasirodė anė kibirkščiukė. Tada pasakė:
– Kaip ma[n] žiūrint, tau geriau išpuola būt karalium žvėrių.
Paskui nutimpino leviščias in girią. Tuo čėsu susitiko vilko, kuris spacyravodamas ieškojo laimikio sau. Ir atsiklaupė prieš levą kaipo prieš karalių.
– Neklaupk, neklaupk, ba ne aš jau karalius.
–Tai prašau jūs mylistos pasakyt: kas yra karalium?
Levas pasakė, kad Arklevičia.
– Tu, jį pamatęs, labai nusigąsi.
Ka tik levas ištarė tuos žodžius, pasakė vilkas:
– Oi, jūs mylista, aš tokius arklevičius ne tik mačiau, ale ir valgiau.
– Nagi tu, laidoke, da ginčijiesi su manim!
Paskui paėmė vilką in lopas, iškėlė jį in viršų, kad pamatytų naują karalių, ba arklys buvo netoli an pievos už kalnelio. Levas suspaudė vilką nemielaširdingai, net to žarnos pradėjo verstis.
– Matai, icliau, tik pamatei jį – jau pradėjai stipt!
Paskui užpykęs metė in kelmą ir sutrupino jo kaulus.
An galo levas ėjo nuleidęs galvą toliau ir užsistojo an ežio, katras gulėjo po samanom, ir susibadė koją.
– Kas per velnias! – tarė levas, išrisdamas aną iš po samanų. Pradėjo klausinėt, kokius jis darbus moka. Tas atsakė, kad labai greitas. Paėmė noras levą eit su juo lenktyn, o ežys susitiko an to.
– Jūs mylista stokite pirma, kaipo kolieka, o aš, kaipo greitas, stosiu paskui.
Čia levas atsitūpė an paskutinių kojų, laižydamas skaudamą koją. Tada ežys įsikorė levui in uodegą, ir levas, nejusdamas, ka su savim neša ežį, bėgo smarkiai. Kaip jau buvo pusiaukelė savo cieliaus, atsigrįžo, ar toli jo prietelius. Tąsyk ežys nusprūdo no uodegos ir pasakė:
– Nežiūrėk, nežiūrėk, ba aš jau už tavęs.
Čia levas kaip nušutytas pradėjo graudžiai rėkt ir tarė:
– Kam aš savo čia šlovę žudinu? Visi durniai mane pereina ir tąso už nosies! Tuščia jų, mesiu lenkų karalystę.
Paskui ir apleido mūs žemę.
Sakmė užrašyta Lazdijų ir Ukmergės apylinkėse, XIX a. – XX a. Užrašė Mikalojus Akelaitis (1829-1887). [Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės, parengė Br. Kerbelytė, Vilnius, 1981]
***
Galima laimėti žalgirio mūšius, iškapoti švitriuoju kalaviju visus priešus savo kelyje, užvaldyti žemes nuo jūros iki jūros, išsunkti iš akmens vandenį, ir čia pat vietoje – tapti gyvu lavonu, kurį pirmai progai pasitaikius gudrumu ir klasta įveikia bet koks paliegęs Arklevičia.
Ar ne taip nuolat nutinka mums – kai netenkame galių būti lietuviais – lengvai pavirstame Arklevičiais pasiruošusiais gudrumu ir klasta pakovoti su savo buvusia tauta ir su jos levais karaliais…
Bet dar yra senų vilkų nepamiršusių kas iš tiesų yra tie arklevičiai. Bet padėties nebevaldantis Levas jau apie tai nė girdėti nenori. Argi norės išgirsti, kad jį – palenkė seniai nudvėsti turėjęs kuinelis, aplenkė tarp kojų pasipainiojęs drabnas ježelis…
Tad belieka tą įkyriai liežuvio už dantų nelaikantį tie-sos žinovą blokšti į kelmą… Žinos kaip aitrinti istorines žaizdas ir gadinti gerus santykius su „strateginiu partneriu“. Istoriją palikime istorikams. Moralė ir drąsa ne šio pasaulio dimensijos. Mums reikia gyventi…
Tačiau netekęs šlovės ir praradęs sąžinę pralaimi savo karalystę, o atsisakydamas jos apleidžia – mūsų žemę.
Nelabai supratau.:(
Tam ir sakmė. Aš supratau tik po nakties – kitą dieną. Gili išmintis- nesukramtytas maistas. Ech, mokėjo mūsų protėviai koduoti esmes.
Tikrai geras 🙂 Man patiko, seniai neskaiciau tokiu taikliu passtebejimu. Pagarba autoriui, kuris kazkodel nepasirase.
Puiki sakmė, giliai (gan skaudžiai) skaitosi. Tik štai nepalieka mintis, kad lietuviuose gudravimas, gudrumas siejamas kažkodėl su išmintimi. Gal tai “Mažiuko” yda, ar būtinoji gintis ?
Autorius, musiau, M. Slančiauskas – a, Jonai?
Jei čia kalbama apie Lietuvą, tai gink viešpatį, Lietuvai nereikia tapapatysčių su karalyste (ar čia pasakėčioje tik pasakos motyvas?) Mat vyr. tapatinui būtų dedama karūna, ant kurios, žiūrėk, būtų, pokšt, ir uždėtas iš Vatikano kryželis.
—
“Susireikšminimo” siekyje panašiai pasielgė šiandieniniai žemaičiai – ant paskutinės laidos herbo – kur lokiui uždėjo grandinę, o virš galvos, pokšt, žiūrėk, ir vatikaninę karūną ! Istoriškai kalbant, išvis kyla klausimas, kada gi Žemaitija ar bebuvo karūnuota?
Gerai sakai – durnių išmįslas.
durnių išmislai ,o ne žemaičių herbas .Žemaičių herbas lokys be jokių bažnytinių nesamonių, ar lotynų užrašų . Čia parsidavėliai pripaišė , norėdami brangiau parsiduoti . O gavosi nesamonė .
O kaip dabar? Kam služyja mūsų vilkas? Daboja savo girią mūsų vilkai ar tik šunimis patapo pas levų giminę? Taip ir gaunasi mūsų šauniesiems vilkams vykdytį paliepimus levų -sugaut teroristus, mokesčių nemokančias bobutes ir bobutes pribuvėjas vaikų pardavėjas organams ar dar kam. Levas pasakė ir vykdo šunytis jo ukazus, kad ir koks debiliškas būtų, o pas ką prabunda vilko dvasia, tai tą patys šunys užpjauna! Kur mūsų tikrieji vilkai? Nejau tik beliko geležinis stabas, tempiamas link metalo supirktuvės?
Kai kas jaučia nostalgija levų giminei ir jos tiesai. Ko trokštat šunys? Būt vilkais ir su lokiais valdyti žalgiriųvaldas ar būt šunimis pas savo karalių Leva Trokiškį? Levas pridergęs, nustekenes žemę, visą gyvatą ir kai lieka vien nukaršę kuinai su geležine mėsa ir neikandami ežiai, tai visada levai šunis trenkia į kaladę, spjauna ir dumia lauk.
Šneki kaip kytors dimitors, kad net suprasti neįmanoma. 🙂
Atsakė arklys, kad vadinasi Arklevičia (Arklewiczia).
Čia gera vieta: su visa pagarba žmogaus (arklio) „neatimamai nuosavybei“ skliausteliuose parašyta pavardė „originalo“ kalba… :))