Neatmenu, kokioj karalystėj buvo vienas karalius. Jis, mirtinai apsirgęs, šaukė garsingiausius gydytojus kas jį išgydys, atiduos tam pusę savo karalystės. Susirinko visoki garsingiausi galvočiai – po apžiūrėjimui karaliaus pasakė, kad negali jo išgydyt. Ale viens atsirado galvočius – sako:
– Būtų galima karalių išgydyt, ale reiktų rastie karalystėj laimingą žmogų o no jo nuvilkt marškinius ir apvilkt karalių, tai pasveiks.
Kaip tik karalius išgirdo tokią rodą, tuojaus pasiuntinius išsiuntė in karalystę ieškot laimingą žmogų. Bet negalėjo tokį niekur rastie laimingo an visko: katras turtingas, tai serga, katras sveikas, tai pavargęs, katras turtingas ir sveikas, tai pati niekai, pas ką viskas būtų gerai, tai vaikai neklauso… Ir nė jokį žmogų nerado, kad jau jam viskas būtų gerai, – kuom noris vis bėdavoja.
Vieną sykį ėjo karaliaus sūnus vėlai vakare pro vieną stubelę. Klauso – ką tai stubelėj kalba:
– Dabar, Dievui dėkui, per dieną prisidirbau gana, pasivalgiau vakarienės ir aisu gultie. Jokios bėdos neturiu – o ko man daugiau reikia?..
Nusiuntė karaliaus sūnus pasiuntinius, kad, nuvėję pas tą žmogų, nuvilktų no jo marškinius o duotų jam pinigų, kiek jis nori.
– O tuos marškinius atneškit karaliui.
Pasiuntiniai nuvėjo pas laimingą žmogų – tas žmogus teip pavargęs, kad an jo nebuvo marškinių. Ir tokiu būdu turėjo karalius mirtie.
(Užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1904m. Iš „Ožkabalių pasakos ir sakmės“ [surinko Jonas Basanavičius] 8 tomas, Vilnius, 2001 m.)
***
Regis sena tiesa – laimingas esi, kai džiaugiesi tuo ką turi ir nuo nieko nepriklausai. Ar galime būti laimingi dabar – paskelbę nepriklausomybę, bet iš tiesų įtraukti labiau negu bet kada nepasotinamo troškulio turėti, vartoti, naudotis vis daugiau ir daugiau. Tačiau net ir užkopę į karališkus sostus, deja, ir pasiekę pasakiškų turtų – laimės ir sveikatos daugiau neįgyjame.
O mūsų „karalystėje“ ar yra laimingų žmonių? Jei ir yra, tai jų marškiniai ar suveržti diržai laimės kitiems neatneš, nes ji ne ten slypi. Tačiau turtų prikaupę „karaliai“ to nesupranta ir vis dar taikosi numauti nuo mūsų paskutinius marškinius.
