L.V. Medelis. Kokia etika, tokia ir estetika

Po keliolikos metų šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje dar bus prisimenami vienas kitas politikos ir visuomenės veikėjas, XX – XXI a. sandūroje daręs nemažą įtaką Lietuvos valstybės gyvenimo kryptims. Be abejo, tai bus  Zuokas, Paulauskas, Henytė, Tomaševskis, Uspaskichas,  dar keletas, jei kalbėtume apie dešimtuką. Tiesa, nereikia žmonių skirstyti kategorijomis.  Bet galima sakyti, jog vieni žmonės anais laikais kitus galėjo pirkti – už pinigus, už postą, už įvairias paslaugas; kiti galėjo parduoti – idėjas, savigarbą, patriotizmą, garbę… Dideliame valstybei ir tautai tuo metu  nusipelniusių žmonių būryje neįmanoma nepastebėti ir Alfredo Bumblausko figūros. Neįmanoma pamiršti jo atviros, kiek ironiškos šypsenos, subtiliai gergždančio balso ir murkiančios greitakalbės,  subtilaus humoro, plataus, kiek lietuviško veido, stebėtis jo erudicija ir greita reakcija į studentų atsakymus TV laidose.  Visi pamename, kai susižeidęs jis trumpam turėjo pasitraukti iš ekranų, visai žiniasklaidai tai buvo įvykis, nenusileidžiantis kitų šou žvaigždžių šokiams, dainoms, skyryboms, vedyboms ir net kokios Zinkės papukų padidinimui. Tai rodo tikrą tautos ir istorikų meilę bei pagarbą šiai asmenybei.

Nepamirštama, be abejo, kad XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje gerb. Bumblauskas  (toliau patogumo dėlei vardą trumpinsime – GB) buvo žinomas ir kaip aktyvus, principingas istorikas. Tai negalėjo neerzinti istorikų retrogradų.

1. Maironininkai ir šapokininkai puola gerb. Bumblauską

Kai 30 mokslininkų istorikų iš kelių universitetų Istorijos katedrų, mokslo institutų, akademijos narių 2012 metų pradžioje rinko geriausią dešimtmečio istoriką, populiariausias ir labiausiai visuomenei žinomas istorikas GB iš kolegų gavo tik vieną balsą. Akademikų vertinimu, jis yra puikus istorijos populiarintojas, tačiau mokslinė jo knygų ir straipsnių vertė neprilygsta… kitiems. Tiesą sakant, puikiausiam ir populiariausiam ir nėra jokio reikalo lygintis su nepopuliariu geriausiu – ne tie kalibrai.  Galima įžvelgti plaukuotą, piktą lemiančią ranką, tačiau GB ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Jo mėgstama frazė: „Jei žmogus energingas, jam nekyla problemų nei dėl etikos, nei dėl estetikos.“

Tad GB energingai ėmėsi kovos, ir tuo negalėjo nesukelti vadinamųjų istorikų reakcijos. Jo manymu lietuvių istoriografija vis dar priklausoma nuo Maironio ir Šapokos koncepcijos. Iš tiesų, idėjiniai priešininkai tikrai galingi. Maironis, mėgdavęs apsimesti poetu, matyt,  buvo slaptas istorikas, atėjęs dar iš devynioliktojo amžiaus, o Šapoka, – teigia GB lenkiškoje spaudoje, – iki šiol lietuviams yra dievas. Į to paties  lenkų savaitraščio žurnalisto klausimą (pokalbio atpasakojimas įdėtas delfi.pl), iš kur tas A.Šapokos antilenkiškumas, ir  idėja, jog Rusija išgelbėjo lietuvių kalbą nuo lenkų kalbos dominavimo, GB savo įkvepiančiame interviu atsakė: Šapokos tekstuose tokios idėjos nerasime tiesiogiai, bet gerai įsižiūrėjus (koks gilus pastebėjimas!) galima įžvelgti jo nuomonę, jog Lietuvą nuo sulenkinimo išgelbėjo tik Žečpospolitos padalijimai ir Katažina Didžioji. Tą antilenkiškumo politiką, pasak GB, toliau tęsė Muravjovas „Korikas“, o vėliau Leninas ir Stalinas: „Todėl aš sakau: jeigu taip, tai lietuvių tapatybė yra antilenkiška, prorusiška ir protarybinė“ (abu, tikriausiai, juokiasi – LVM). O kas dabar? „Pusė milijono europiečių iš Lietuvos išvyko, ir niekas nesirūpina jų sugrąžinimu. Liko tie, kurie myli Rusiją,“ –argi tai ne tikro patrioto balsas, aidintis „Tygodnik Powszechny“ puslapiuose?

Pašnekovai, suprantama, palietė ir Rytų Lietuvos reikalus. GB pabrėžė, kad dvikalbė Vilnija yra mūsų (Lietuvos? – LVM) turtas, nes nieko jam nėra gražiau, kaip išgirsti lietuviškus pavadinimus skambančius lenkų kalba: „Ile ciekawych rzeczy dzięki temu możemy się dowiedzieć – jak brzmiały nazwy miast litewskich po polsku, skąd pochodzi ta nazwa, a skąd tamta. Przecież nie ma niczego piękniejszego“ (šiuos puikius žodžius delfi.pl kažkodėl išbraukė).

Be abejo, Vilniaus okupacija taip pat yra lydima senų, maironiškai šapokiškų stereotipų. Gerbiamam GB okupacijos terminas nepatinka, ir šiuo atveju, kaip matome, jis yra itin principingas. Jis sako, jog pagal Polio Hymanso projektą, Lenkijos kariuomenė 1921 m. privalėjo iš Vilnijos pasitraukti. „Turėjo pasilikti tik vietos kariai. O, jeigu taip, tai kokia čia okupacija?“ – ir ne tiek svarbu, Lenkijos (Želigovskio) pulkai Vilniuje pasiliko, ar nepasiliko. O jeigu dar Lietuva būtų priėmusi tą  projektą (tiesa, yra istorikų, teigiančių jog ne Lietuva, o abi šalys – Lenkija tyliai, o Lietuva garsiai, jį atmetė), tai, matyt, gyventume lyg katė už pečiaus, ir,  kaip sakoma, „od morza do morza“.

Skaitant pokalbį, net netobulai suprantančiam lenkų kalbą, akivaizdu, jog tarp pašnekovų vyksta savotiška dvikova. Vienas jų aiškiai dominuoja, paskui dominavimą užleidžia kitam, ir ankstesnis tampa lyg šunelis, ant užpakalinių kojų laukiantis, kol jam numes argumentą ar klausimą.  Vis dėl to, pokalbis baigiasi taikiai ir  net linksma nata.  GB prisiminė vieno Plechavičiaus rinktinės veterano pasakojimą apie susidūrimą su Armija Krajova: pastaroji mūšį laimėjo, o lietuviai belaisviai buvo paleisti vienais apatiniais (abu, tikriausiai, juokiasi – LVM). Tai vienintelis GB, populiariausio mūsų istoriko, prisiminimas apie AK veiklą Vilnijoje.

Tačiau, jei Alfredo Bumblausko veiklą aukštintume toliau, turėtume prisiminti ne tik jo oralinius, bet ir rašto darbus, knygas. Iš tiesų, tokios energijos žmogui negalėjo kilti nei etikos, nei estetikos problemų.

Toliau naikinant A.Šapokos istorinius mitus (o Šapoka yra klastingas šapokininkas), tekdavo imtis adekvačių priemonių. Tarkim, moksliniame straipsnyje Lietuvos vardo tūkstantmečio temomis GB paskleidžia tezę: „Mindaugą net kai kurie istorikai laikė žudiku, – vadinasi įsivaizdavo, kad valstybė gali būti kuriama kitaip“ (Lietuvos istorijos studijos, 2009/23, p.127). Šapokininkai lyg ir norėtų kaukti: ajajai, visi valdovai taip darė, tryliktame amžiuje buvo tokia mada ir t.t. Tačiau, jiems net nespėjus plačiai išsižioti, kertama dar stipriau:  „Vasario 16-osios aktas taip pat galėjo būti kitoks, nes mažumos radikalios pozicijos – nesisaistyti jokiais ryšiais su kitomis valstybėmis– dauguma galėjo ir nepriimti“. Kitaip tariant, susieti su kokia kaimyne būtų buvę neprošal. Ir čia šapokininkai pasimeta, nes nebegali suprasti, ar čia toliau vystoma teorija „od morza do morza“, ar atvirkščiai.

2.  Maironininkai ir šapokininkai toliau puola gerb. Bumblauską

Pavyduoliai apie GB knygą „Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795“ atsiliepė taip: „A.Bumblauskas – bulvarinis istorikas, o jo knyga – bulvarinė Lietuvos istorija; prasimanymų gausa, vertinimų akibrokštai, tiesiog stulbina; galima prikišti ir melavimą; autorius tiesiog nesuvokia, ką rašo; protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pažangą; šiai knygai mokslinės etikos kriterijai netinka“, ir t.t., ir t.t., ir t.t. Tačiau kritikų argumentai lengvai subliūkšta: pavyzdžiui, GB rašo, kad XIV a. lietuviams kiaušiniai buvo pinigai. Ir už tai kritikuojamas. Tačiau pinigais jie išliko iki mūsų laikų: juk kaimo bobutės už lauko suarimą nuo amžių amžinųjų moka kiaušiniais arba degtinės buteliu…

Šis ilgametis GB darbas buvo pristatomas tik tris kartus – 2005 metais gegužės 2 dieną Prezidentūroje (sveikinimo kalbą pasakė Prezidentas gerb. Valdas Adamkus); gegužės 11 dieną Istorijos fakultete (atrodo, ten giedojo GB studentai); gegužės 18 dieną universiteto Auloje (ten sveikinimo kalbas sakė ne mažiau nusipelnę mokslininkai ir draugai). Visa istorijos mokslo  šventė kaip ir dera buvo aprašyta VU fakulteto leidinyje „Istorijos studijos“. Lietuvos istorijos instituto direktorius habil. dr. A. Nikžentaitis konstatavo, kad jo kolegos sintezės novacijos verčia ją svarstyti vakarietiškos istoriografijos kontekstuose ir kartu – prognozuoti, jog ši knyga ištisiems dešimtmečiams taps riboženkliu, signalizuojančiu lietuviškosios istoriografijos avangardą (gerb. GB kukliai užsiminė, kad knygą pageidautų matyti rusų, lenkų ir anglų kalbomis). Doc. R. Petrauskas pažymėjo, jog vizualinės Lietuvos istorijos sintezės koncepcija paradoksaliai atitinka ikimoderno žmonių, apie kuriuos ir kalbama šioje knygoje, pasaulėžiūrą ir kad anos epochos žmogus (priminsiu, tai 11- 18 amžius – LVM) su įdomumu paimtų knygą į rankas (ir dar kaip paimtų! – LVM). O štai prof. Z. Norkaus nuomone hipertekstinis (!) spausdinto žodžio organizavimo  principas(!) ir istorijos pasakojimas vaizdais, leidžia sureikšminti (!) šią knygą minėtu aspektu ir kartu – konstatuoti, jog šalia oralinės (!) bei gutenbergiškos (!) istorinės kultūros formų įsitvirtina dar viena – mcluhaniškoji (!). Štai!  Daugelis mano pažįstamų istorikų ir istorikių skaitydami tekstą verkė ekstazės pagauti (ne viską supratusiems, pasitelkęs žodyną, paaiškinsiu terminus: spausdinto žodžio organizavimas – žodžių sudėliojimas tam tikra logine seka kurioje nors vietoje; hipertekstinis – super tekstas; oralinis – pranc. oral – burna, biol. nukreiptas į burnos pusę, pvz., gyvūnų oralinis polius; gutenbergiškas – nuo spaudos preso išradėjo pavardės vok. Johannes Gensfleisch zur Laden zum Gutenberg,; mcluhaniškoji – paprasčiau, nei manėte: nuo pavardės lietuviškai Mak Lahanas, paskelbęs kažkokią GB-ui pritaikytą teoriją). Ši knyga – tai didybė, tai yra tikra sintetika!

Tiesa, prof. P.Repšys pareiškė, jog prof. A.Bumblausko parašyta Lietuvos istorija sveria lygiai du kilogramus ir kad dabar, turėdamas šią knygą, jis galės išmesti daug kitų. Tikrai, juk dėl tokios knygos būtų galima ir kokią biblioteką sudeginti!

Štai jums, pavyduoliai!

Deja, gerb. GB kritikai nesiliovė. Atsirado neištikimų GB mokinių, pareiškusių jog populiariausias Lietuvos istorikas teisėtai pavogė ir sumetė į knygą jų diplominių, kursinių ar kt. darbų ištraukas, pažeisdamas autorines teises. Išsišokėlius vos kiek apraminus, atsirado kitų vagintojų.

Į tai populiariausias ir žinomiausias Lietuvos istorikas atsakė interviu viename didžiausių šalies dienraščių, kurio pavadinimo nereikia minėti be ypatingo reikalo. Pokalbio pradžia:  „Belsti į provincijos kiemu tampančios Lietuvos langus jau darosi pavojinga – gali būti apšauktas nusikaltėliu. Taip teigia istorikas Alfredas Bumblauskas, šią savaitę (pokalbis vyko 2010 m. pavasarį – LVM) pristatysiantis interneto svetainę „Virtualus istorinis Vilnius“. Kuo ši svetainė unikali ir kodėl ji taip įsiutino valstybėje vėl madas diktuojančius tautininkus, – pokalbis su profesorium A.Bumblausku“.

…Ir pabaiga: – Ką pasakysite apie viešus įtarimus, kad pasisavinote daugiau nei pusę milijono (kiti šaltiniai teigia, jog tai Lietuvos URM davė apie pusę, o Kultūros pridėjo dar pusę – LVM), skirtą šiam projektui? – Jie sklinda iš tos pačios „tautininkiškos“ stovyklos, kurios ideologiją kritikuoju aš ir mano bendraminčiai. Kaip matome, tai stovyklai jau nebeužtenka pasakyti, kad esame Lietuvos išdavikai. Pasirodo, esame dar ir vagys. Vienintelis šių kaltinimų pagrindas – tai, kad dėl techninių kliūčių projektas nestartavo numatytu laiku. O kokie yra kiti šių veikėjų argumentai, jie galės paaiškinti teisėsaugai, į kurią ruošiamės kreiptis“.

O dabar, skaitytojau,  paspauskite nuorodą ir įsitikinsite patys – svetainė yra. Veikia, nė kiek neapsunkindama skaitytojo nei oraliniais hipertekstais, nei vaizdais, nei informacija… pagaliau, kiek gi galima apie ją kalbėti?

3. Nusibodo. Bet blogiečiai puola iš kitos pusės

Nepaisant visko, GB parašo arba yra dar dviejų įspūdingų leidinių bendraautorius.

2010 m. pavasarį Užsienio reikalų ministerijoje balandžio 15 dieną pristatyta į lietuvių kalbą išversta knyga „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569“, supažindinanti su mažai tyrinėtu LDK Kunigaikštystės paveldu Ukrainoje. Susirinkusius sveikinęs užsienio reikalų viceministras E.Ignatavičius padėkojo knygos sudarytojams ir pasidžiaugė, kad 2009 metais ji pripažinta geriausia knyga istorine tema Ukrainoje (ukrainiečių kalba).

O jau 2011 m. pabaigoje pasirodė dar viena nuostabi knyga, išversta iš ukrainiečių kalbos „1621 m. Chotyno mūšis – mūšis dėl Vidurio Europos“. Dera pastebėti, kad abiejų knygų leidyba rūpinosi viešoji įstaiga „Istorinės atminties akademija“. Vieni jos steigėjų (2008 m.) – Vilniaus universiteto profesoriai Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavičius, direktorė G.Kirkienė.

O, Ukraina! Mūsų kunigaikštystės sunkios dalios bendražygė. Geras, šiltos simpatijos jausmas abipusis. Pasak šias knygas išleidusios leidyklos „Baltija Druk“ vyriausiojo redaktorius Virginijaus Strolios, Ukrainoje 15 proc. pasitikėjimo įgyji vien dėl to, kad esi lietuvis.

Tačiau, kaip griaustinis iš giedro dangaus atidundėjo iš Kijevo dar vienas gal ne tokio šaipokiško (klaida, turėtų būti „šapokiško“ – LVM) stiliaus užsipuolimas.

Pasirenkite, skaitytojau, turime galimybę patys įbristi į tą purvą kuriuo tykšta  gerb. GB aplinka.

Moksliniame „Ukrainos istorijos žurnale“ („Украинскй историческй журнал“, 2012/4) pasirodė Ukrainos istoriko Petro Saso (Сас) – ką, gi, tenka vadinti tikru vardu – skundas. Savo rašliavoje mokslų daktaras P. Sasas, atseit, net 200 mokslinių publikacijų autorius (kuo neįmanoma patikėti, nes netgi prof. A. Bumblauskas įvairiais duomenimis tokių tėra parašęs nuo 1 iki 10), taigi, Petras Sasas pasakoja apie nuostabias istorijas, susijusias su dalyvavimu leidybos projekte, skirtame Chotyno mūšiui. Kai kurias jo „mintis“ čia ir atpasakosime.

Ukrainoje mūšio 390-osios metinės buvo minimos valstybiniu lygmeniu, todėl minėtam leidiniui buvo skirta 25 tūkst. dolerių. Lygiagrečiai į projekto finansavimą įsijungė Lietuvos URM, matyt, nė neįtardama kitų dosnių finansuotojų, ir dabar nustatyti, kiek buvo išleista Lietuvos lėšų nėra galimybės. Kaip ten bebūtų, „Baltija Druk“ knygą išspausdino 2011 metais. Ši knyga, kaip ir kiti Istorinės minties akademijos leidiniai fatališkai išskiria iš kitų tuo, jog nei ant viršelio, nei tituliniame lape nėra autorių pavardžių. Net atrodo, jog leidykla specialiai stengiasi „nuasmeninti“ autorystę. Tokia taktika jau atrodė įtartina leidžiant „Ukraina: Lietuvos epocha. 1320 – 1569“ ukrainiečių kalba. Šešių autorių pavardės buvo išspausdintos 176 puslapyje, nenurodant, kokį indėlį įnešė kiekvienas.

Kažkas panašaus atsitiko ir su „Chotyno mūšiu“. Autoriai nurodyti titulinio lapo antroje pusėje: Petras Sasas, Genutė Kirkienė ir Alfredas Bumblauskas. Pastarasis nurodytas kaip trijų puslapių baigiamojo žodžio autorius. Niekas nebūtų sužinojęs, G. Kirkienės indėlio, jeigu Sasas apdairiai nebūtų nurodęs savojo įnašo. Taigi, užsiėmus aritmetika: GB indėlis 3 psl., Kirkienės – kiek daugiau nei 30 psl., Saso – per 180 psl., įskaitant plačią bibliografiją, surinktą Lenkijos, Rusijos Ukrainos ir Prancūzijos archyvuose.

„Ukrainos istorijos žurnale“ rašydamas apie GB, Sasas atkakliai teigia, kad profesoriaus atsiradimas tapo siurprizu. Atseit, GB pasirodė prieš pat knygos spausdinimą. Matyt, sutapo, kad tada Saso baigiamasis žodis buvo išmestas be jokių paaiškinimų, o jo vietoje įdėtas GB tekstas. Pasak Saso, skirtingai nei visa knyga, jis parašytas esė stiliumi ir nesusijęs su pagrindiniu tekstu. Tik pagrasinus atsiimti viską, Saso pabaigos žodis į knygą buvo grąžintas.

Suprantama, Sasas tapo įtarus tarytum koks šapokininkas arba tautinis nacionalistas. Jis ėmė domėtis, kaip atrodo vertimas į lietuvių kalbą. Sasui pasirodė, jog dingo nuoroda į kukloką GB indėlį, tačiau jis tapo visaverčiu knygos lietuvių kalba autoriumi. Autorystė liko tik Bumblauskui ir Kirkienei, nes prie Saso pavardės dingo autorystės kopiraitas ©. Sasui pasirodė to maža: jis teigia, kad pažeisdami jo autorines teises, naujieji autoriai pakeitė knygos struktūrą – Kirkienė savo 8 pozicijų šaltinių sąrašą sujungė su 200 pavadinimų Saso bibliografija, taip sąrašas pasidarė bendras…

Be viso to, kaip siaubingas nonsensas pasirodė, P.Saso laiško redakcijai pabaigoje pridėta Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktoriaus Rimanto Karecko rašto fotokopija, kuriame leidyklos vardu atsiprašoma, dėl visų nesusipratimų, suverčiant kaltę kitiems autoriams ir leidyklai „Baltija Druk“.

Šito net baisiausiame sapne neįmanoma susapnuoti. Gerbiamas Alfredas Bumblauskas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiaus, Belgijos (nieko sau!) Karūnos ordino Komandoro kryžiaus, trijų Lenkijos kryžių kavalierius (iš viso 5, prašom atleisti, jei kokį ordiną praleidau), o dar visokių valstybinių komisijų, skirstančių, dalijančių, gaunančių narys… Vagis?! Tai neįmanoma, toks žmogus negali būti nė pakaltinamas.

Kaip šviesos spindulėlis nuskambėjo žinia, kad išganingasis nesenkančio iždo Lietuvos URM-as finansavo dar vieną projektą, kuriame dalyvavo gerb. GB ir kiti ne mažiau gerbiami istorikai. Knyga vadinasi kukliai, paprastai: „Lietuvos istorija“, ir pristatyta kaip būsimas aistrų ir diskusijų objektas ne tik Lietuvoje, bet ir, tikriausiai,  visose pasaulio ambasadose. Taip pasakyta todėl, kad atkaklūs maironininkai ir šapokininkai neketina nusileisti.

Man, mums, trūksta žodžių (tikiuosi ir jums, gerb.  skaitytojau)! Mes privalome apginti. Mes turime protestuoti, eiti į gatves ir aikštes. Ir jeigu negalime protestuoti oraliniu būdu, protestuokime hipertekstiškai: rašykime laiškus – prezidentei, premjerui, seimui, prokuratūrai… Taigi, nuteis. Tokį žmogų… Turėkime vilties…