V.Rutkūnas. Palaikom pasaulio gyvavimą ar jo pabaigą?

Pakviečiau vieną merginą į Žiemos Saulėgrįžos šventę gruodžio 21 dieną. Nuo tos datos dienos nebetrumpės, bet vėl pradės ilgėti. Pagal lietuviškus papročius, su dainomis didelėje tautiečių bendruomenėje, kaip ir kasmet,  sutiksime grįžtančią Saulę. Mergina atsakė, kad eis į kitokį renginį. „Gal švęsi pasaulio pabaigą?“-  tarsi juokais paklausiau. Ji tokiais dalykais netikinti – pasakė – negi tikiu tuo aš? Susimąsčiau. Netikiu, kad tą dieną Žemė susidurs su kita planeta ar dar kažkas panašaus nutiks, tačiau ar aš galiu garantuoti už „pasaulio tvarkdarius“?  Norėtųsi tikėti, kad tie vyrukai, kurie laiko pirštus uždėję ant branduolinio karo pradžios mygtukų, taip ir nepasinaudos jais niekada, o pasaulis nebus pražudytas. Bet kaip aš pats galiu prisidėti, kad pasaulio pabaiga neįvyktų?

Nuolat žmonijos istorijos tėkmėje atsinaujina kalbos apie pasaulio pabaigą. Pastarąjį šimtmetį tokių gandų buvo keletas. Mano mama pasakojo, kaip jai per skelbiamą pasaulio pabaigos dieną prieškariu išpuolė karves ganyti. Reikėdavo karves išginti 5 valandą ryto, tačiau tąryt tėvai pasinaudojo proga ir jos nepažadino – leido išsimiegoti. Taip nieko ir neįvykus, karvėms bemūkiant,  9 valandą mažoji piemenaitė buvo prikelta – teko  pradėti ganymą, bet ilgam įstrigo malonus prisiminimas apie saldų išsimiegojimą pasaulio pabaigos gando dėka.

Praeityje lietuvio gyvenime darną atstatydavo kasdieniniai darbai, ryšys su žeme ir bendruomene, liaudies išmintis bei papročiai. Gyvenimas buvo be galo sunkus (šiuolaikiniam žmogui atrodytų kaip didžiausias košmaras), kupinas išbandymų, bet tai vertė žmones burtis, padėti vieni kitiems, išgryninti svarbiausias vertybes: pagarbą gyvybei, gamtai, žemei, žmogui, jo darbui, vyresniesiems, protėviams. Ilgus šimtmečius tauta kūrė būtiną išgyvenimo pasaulėžiūrą, kur žmogaus pasaulis darniai siejosi su  bendruomenės, tautos ir visos Žemės pasauliais. Jei tu rūpiniesi ne tik savimi,  šeima, bet ir bendruomene, tauta, gimtąja Žeme, gamta, tuomet ir tavimi bus pasirūpinta, turėsi ne vieną atramą gyvenime. Toks požiūris į svarbiausius dalykus būdingas ir kitoms darnaus sugyvenimo besiekiančioms tautoms. Tačiau mūsų padėtis ypatinga tuo, kad šią gelminę pasaulėžiūrą, bent jau Europoje, išlaikėme ilgiausiai ir geriausiai ją atstatėme, galėtume būti pasauline vertybe, tačiau didžioji tautos dalis turi menką supratimą apie tai.

Prarasti darnos saitai lėmė tokią padėtį, kad dabar planetoje yra ginklų, nuodų kelis kartus daugiau, negu reikia gyvybę Žemėje pražudyti. Mokslininkų skaičiavimais žmonija naikina išgyvenimo galimybę, suvartodama gyvybinių išteklių pusantro karto daugiau, negu Žemė sugeba atstatyti. Nors astronomai sako, kad mūsų planeta Visatoje galėtų egzistuoti dar milijonus metų, bet dėl žmonijos veiklos gyvybės palaikymo sąlygos naikinamos stulbinančiais tempais, pasaulio sugriovimo grėsmė virš mūsų kabo nuolat.

Garsėjame kaip savižudžių tauta, buitinės žmogžudystės dėl besaikio girtavimo, mirtys keliuose dėl pražūtingo vairavimo tapo mūsų kasdienybe. Alkoholio išgeriama 3 kart daugiau, negu reikia tautai susinaikinti. Tai reiškia, kad pastoviai šalia kažkam iš tautiečių – plačiai žvelgiant mūsų giminaičių – ateina pasaulio pabaiga arba ateis ne laiku. Tai nevyksta atskirtyje nuo mūsų, tai gresia mums patiems, artimiesiems, kaimynams, nekreipti į tai dėmesio, reiškia tyliai ar aktyviai prisidėti prie tautos nykimo.

Lietuviškoje pasaulėžiūroje žmogus gyvena ilgą ir prasmingą gyvenimą, sukuria šeimą, užaugina  geriausiomis tautos vertybėmis išugdytus vaikus, padaro viską, kad būtų išsaugota gimtoji Žemė, sustiprinta bendruomenė, tauta, stengiasi užtikrinti, kad mūsų ainiai gyventų laimingai. Dedamos pastangos gyventi sveiką gyvenimo būdą, kad sulauktum gilios senatvės ir, įvykdęs svarbiausius gyvenimo uždavinius, ramiai iškeliautum į Dausas, į protėvių pasaulį.

Ar gelminė mūsų pasaulėžiūra nebereikalinga šiuolaikiniam žmogui? Priešingai, tai yra mūsų asmeniškai, mūsų vaikų, tautos ir pasaulio išsigelbėjimas. Kad tai tikriausias kelias, jau sutinka ir žymiausi protai, nes pasaulis gerokai nuklydęs link pražūties. Todėl verta dėti visas įmanomas pastangas atkurti  išgrynintą lietuvišką požiūrį į gyvenimą, gyventi tuo, skleisti išmintį aplinkiniams ir visais įmanomais būdais įtakoti smarkiai nuklydusius. Turime atstatyti mintį, kad mums svarbus ir brangus yra kiekvienas žmogus.

Darni pasaulėžiūra kuriama, gryninamos vertybės, kai žmonės bendrauja. Nuo seno tam yra skirtos šeimos, giminės, o ypač bendruomenių šventės. Todėl labai svarbu, kaip mes leidžiame laiką, kuris skiriamas savo jėgų atstatymui, ryšių su bendruomene, gamta, pasauliu sustiprinimui. Lietuviškos šventės, kaip žėrintys papuošalai nugludinti lietuviški papročiai, apeigos, dainos, rateliai, žaidimai, šokiai, linkėjimai sustiprina žmones, bendruomenę, sujungia ne tik su žeme, bet ir su visu kosmosu, duoda ryšį su protėviais rodo šviesesnius kelius ateities kartomis.  Visa tai pakrauna jėgos gyventi, įveikti šiuolaikinius iššūkius. Tai užpildo žmogaus sąmonę šviesiomis mintims, ilgam nuteikia teisingoms kalboms ir prasmingiems darbams, kuriuos lydi laimingesnis gyvenimas. Svarbiausia – mūsų tauta paklojo kelią, kaip tai daryti lengvai, šalinant įtampas žmoguje, naudojantis bendruomenės jėga.

Tai, kad pranašaujama šiuometinė pasaulio pabaiga neatsitiktinai susieta su gruodžio 21 diena, rodo  didįjį, be galo išmintingą ir įžvalgų majų priesaką žmonijai: „Susivokit, ir kaip Saulė sugrįžta į Žemę šią dieną, taip ir jūs, žmonės sugrįžkite prie prigimtinių vertybių, bei darnos su pasauliu“.  Tą dieną ir pagal lietuviškus papročius prasideda Naujų Metų, Naujo Pasaulio kūrimas.

Todėl kiekviena mūsų minutė, kiekviena mintis, kiekvienas žodis ar darbas susiveda į tai, ką mes palaikome – pasaulio gyvavimą ar pabaigą?

Linkiu atrasti savyje ryžto ir jėgų, tam, kad savo gyvenimą sujungtume su pasaulio gyvavimu!