Gruodžio 14 d. (penktadienį) 17 val. pristatoma tapybos paroda „Mėnulio slėnis“ galerijoje ARKA (Aušros Vartų g. 7), Vilniuje.
Šių metų rugsėjo mėnesį „Menų tilto“ organizuotas tapybos pleneras priartino prie Lietuvos Sardinijos žemę. Prieš du metus Provanse vykęs pirmasis pleneras nuvedė lietuvius į pietų Prancūziją, nes buvo skirtas prancūziškos meno mokyklos tradicijų atgaivai. Tuomet jo dalyvei Laimai Drazdauskaitei kilo idėja aplankyti su molbertais mums mažai pažįstamą egzotišką kraštą, turintį senas gilias europinės kultūros tradicijos šaknis.
Edvido Žuko organizacinių sugebėjimų dėka ir jo partnerių pastangomis 2012 metų rugsėjo mėnesį septyni lietuvių tapytojai (Rimas Bičiūnas, Mindaugas Skudutis, Jonas Daniliauskas, Bronius Gražys, Danutė Gražienė, Monika Furmanavičiūtė ir Paulius Juška) nusileido lėktuvu subtropiniais krūmais apaugusioje Sardinijos žemėje, kur klesti laukinė gamta, kur gyvena nepaprastai daug ilgaamžių žmonių, kur išpuoselėta nemažai agrarinio turizmo vietų. Salos krantus iš visų pusių skalauja Viduržemio jūra, vakarų pusėje – smėlingus ir nuolaidžius, su nuostabiais smėlio ir marmuro pliažais, nepaprastai skaidriu žydru jūros vandeniu, o rytuose ir šiaurėje – stačius, akmenuotus, su skardžiais bei granito kalnais.
Sardinija – tai sala, kuri beveik du kartus didesnė už Lietuvą, o turi perpus mažiau gyventojų. Jie atkaklūs ir išdidūs, dideli savo krašto patriotai. Jie išdidžiai taria: „mes – sardai”. Tai labai senas kultūros tradicijas turinti šalis. Jos pilys – taip vadinami „nuragai” iš akmenų, kurių suskaičiuojama apie aštuonis tūkstančius, siekia daug gilesnę praeitį negu mūsų statiniai. Archeologų nuomone, jie mena senovinę civilizaciją, siekiančią virš 20 000 metų. O jų statyba pasiekė apogėjų 1000 m. prieš Kristų. Nuragai – tai gynybiniai įtvirtinimai – 10-20 metrų aukščio apskriti bokštai iš stambių grubiai aptašytų kalnų riedulių, sukloti be rišamosios medžiagos. Aplink juos buvo išsidėstę gyvenvietės, sudarytos iš apskrito plano 5-6 m. diametro namų (Viena jų – Barumini įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą). Juos paliko įsibrovėliai iš Rytų. Iki mūsų eros čia užkariautojais pabuvojo etruskai, finikiečiai, kartageniečiai, romėnai. Penktame amžiuje sala buvo sugrąžinta Bizantijai. Plito krikščionybė, 4 – 6 a. jau buvo statomos pirmosios ankstyvojo bizantinio stiliaus krikščioniškos bažnyčios, kurias mūsų tapytojams teko pamatyti Sinis pusiasalyje: San Giovani di Sinis bažnyčia, kur jie netoliese gyveno, Palmas Arborea miestelio Gustu ir Gustine bažnyčia ir kelias bažnyčias Porto Torres mieste-tvirtovėje. Tai buvo unikalūs meniniai įspūdžiai! O prie gamtos stebuklų reiktų priskirti Mėnulio slėnį (Valle della Luna), kur galima patirti didžiulę ramybę ir pamiršti šiuolaikinę civilizaciją. Įspūdingi tarp granito kalnų susiformavę slėniai, atsiveriantys į jūrą, o patys kalnai ir didžiulių akmenų rieduliai – tai vėjo ir vandens suformuotos asociatyvių formų skulptūros.
Ieškodami motyvų, dailininkai aplankė įvairias egzotiško Sardinijos kraštovaizdžio vietas ir kultūros centrus – archaika dvelkiančius senovinius miestus, rūsčias pirmąsias krikščioniškas bažnyčias, turėjo galimybę stebėti jų tvirtovinius senamiesčius ir šiuolaikinio gyvenimo kontrastus (itin įspūdingi Cagliari įtvirtinimai ant aukšto stataus kalno). Ir vis tik jiems labiausiai imponavo neįprasta Sardinijos gamta. Daugiausia miestų įspūdžių savo kūriniuose išreiškė Rimas Bičiūnas, Bronius Gražys ir Danutė Gražienė.
Rimo Bičiūno paveiksluose atsispindi nutvieksti saulės vaizdai su senamiesčio gatvėmis, namai ir gyvenimo būdas. Įprastą ryškių spalvų tapybą sušvelnino ir atgaivino sklindanti iš jo paveikslų pietietiška šviesa, skaidri ir lengva meistriško piešinio tapyba, primenanti aristokratišką Diufi kūrinių grakštumą. Taip nutapytų darbų („Rami gatvelė”, „Kiemelis su liūto skulptūra”) palyginti santūrus koloritas palieka įtaigų klasikinio, išsaugojusio romaniškos kultūros pėdsakus, balto miesto įspūdį. Kita dalis darbų sukurta įprastu Rimui Bičiūnui stiliumi – jie spalvingi, nutapyti ekspresyviai, naudojant spalvų kontrastų dermę, stebinantys improvizacijos laisve, kur vaizdą sudaro dailininko sukurti reginiai, neturintys analogų tikrovėje, bet perteikiantys Sardinijos krašto nuotaikas ir dvasinę atmosferą („Marmurinis pliažas”, „Namas su bokšteliais”). Juose viešpatauja patirti įspūdžiai. Tapytojas pasitelkia tokius šio krašto motyvus, kurie turi simbolinę ženklinę prasmę (ypač natiurmortuose).
Kai kiti dailininkai (B.Gražys, P.Juška, A.Skudutis) su didžiuliu entuziazmu tapė sustatytą Viduržiemio jūros gėrybių natiurmortą, tobulino jo kompoziciją ir koloritą, Bičiūnas net nepriėjo pasižiūrėti. Jis tuo metu, kaip tikras estetas, improvizavo natiurmortus iš atminties, su senomis klasikinio stiliaus vazomis, pietų vaisiais, liūto figūromis ir gėlėmis. Ir netgi reiškė nepasitenkinimą, kad nuo žuvų pradėjo sklisti nemalonus kvapas. Panašią poziciją užėmė ir kiti, kurie mėgsta kurti iš atminties: Jonas Daniliauskas, Laima Drazdauskaitė, Danutė Gražienė, Monika Furmanavičiūtė.
Daugiausia miestų nutapė Danutė Gražienė: „Miestas prie jūros”, „Tharra”, „Alghero”, „Kavinė Tristane”. Nors jų koloritas panašus – labai švelnių prislopintų spalvų, perteikiančių dvasingą atmosferą, tačiau darbai – skirtingos kompozicijos ir nuotaikos. Tharrą ji mato kaip nuostabios gamtos pusiasalio su bokšto akcentu vietovę, kur svarbiausia – dangaus, vandens ir žemės santykis. Alghero grožį sudaro kylantis į kalną kompaktiškas baltas miestas, paskendęs žalumoje. Dailininkė žavisi Oristano kameriškumu, jo architektūros humaniškomis proporcijomis, vaizdingomis properšomis tarp pastatų į jūros tolius. D. Gražienė daug metų dirbo grafikos srityje, bet tapyboje ji vengia piešinio ir linijos aktyvios raiškos. Ji akcentuoja tapybiškąsias paveikslo savybes, lyg sąmoningai vengtų grafiškųjų. Jos meninis stilius – labai apibendrintas, sintetinis, koloritas – minimalistinis, lokalinių spalvų, švelnus ir „minkštas”. Ji balansuoja artimų šiltų niuansuotų tonų santykiais bei jų harmonija, kuri užtikrina kompozicijos vientisumą. Paveiksluose viešpatauja jauki atmosfera dėl subtilaus gelsvų, žalsvų, rusvų atspalvių klasikinio „gobeleninio” kolorito.
Broniaus Gražio sukurtų miesto peizažų įspūdis primena prieš porą metų nutapytų pietų Prancūzijoje darbų koloritą (Alghero). Tik dabar nusilpo metafizinė nuojauta, bet sustiprėjo vaizdo struktūra. Dekoratyviai horizontaliomis juostomis sustatytas kompozicijas pakeitė erdvinės, kur kontrasto būdu išgautos tolumos, stebina tobulai lokaliniais spalvų tonais išreikštu vaizdo gilumos efektu (Thara). Tapybos požiūriu labiausiai įsimintinas Oristanas. Dailininkas surado netikėtą tvirtovinio miesto motyvą. Viduramžiais dvelkiančią pirmojo aukšto gynybinę pastato dalį jis išryškino auksine spalva. Kita gatvelės aplinka – labai skaidri, švytinti nuo saulės sukeltų šviesos refleksų. Kompozicijos tapyba pleneriška, postimpresionistinė, turtingai niuansuoto kolorito.
Nors Joną Daniliauską žavėjo Sardinijos viduramžių architektūra – San Giovani de Sinnis bažnyčios primityvių monumentalių formų bizantiškas stilius ir miestų siaurų gatvelių jaukumas, jų formų kompaktiškumas bei pastatų detalių žaismingumas („Namas Tristane”), vis tik ir čia jis išliko lyriku, kurio fantazijai reikia didelės erdvės, o regimas vaizdas gimdo turtingas asociacijas – istorines, kokias matome vaizduojant San Giovani bažnyčią Sinio pusiasalyje ar estetines, pavyzdžiui, susijusias su įsivaizduojamu moters judesių plastiniu grožiu („Baltasis pliažas”). Originaliame, jam įprastame poetiškame stiliuje nutapyta „Ledų mėgėja”, artima Šagalo kūrybinėms nuostatoms. Tačiau yra esminis skirtumas – Šagalas stebino labai drąsia, nežemiška išmone ir jo darbų nuotaikos visada buvo nostalgiškos, lyriškai graudžios net tuomet, kai jis tapė ryškiomis, kontrastinėmis spalvomis. O J. Daniliauskas išlieka gerokai svajingesnis, lyriškesnis, gyvenimo džiaugsmo sklidinas ir labiau prisirišęs prie žemės traukos, artimesnis lietuvių žemdirbių etninės kultūros tradicijoms. Gal todėl jam labiausiai pavyksta tie paveikslai, kuriuose dominuoja gamta, žemės ir dangaus poetiškas dialogas („Baltasis pliažas”, „Lagūnos”, „Suknelių pardavėjas”).
Egzotiška Sardinijos gamta: kalnuotas kraštas ir pajūris, marmuro pliažas, vaizdai nuo akmenuotų kalnų, archaiška dvasia dvelkiantys nuragai, nusėję kraštovaizdį, ar subtropikų augalai ir nematytos žuvys (jūrų velnias) ir gyvos jūrų gėrybės (besiraitantys aštunkojai ar ryškiai raudona žuvų spalva) labiausiai imponavo ir kitiems mūsų dailininkams.
Paulius Juška pademonstravo sugebėjimą skirtingai tapyti pastatus, jūrą, medžius ir augalus bei natiurmortus, kaskart surasdamas kitą kompoziciją, padedančią išreikšti jo filosofinį požiūrį į gyvenimą. Jis labiausiai iš visų kolegų pajuto nedidukės, archaiškos San Giovani di Sinnis bažnyčios didingą dvasią. Tapydamas fotorealistiniu tikslumu Piniją, jis išryškino jos galingų kamienų ir spyglių purių kekių kontrastą bei estetines savybes. Kaktusų vaizde – stoišką pietų augalo žalią didybę, jo sunkius sultingus lapus, aplipusius didokais raudonais vaisiais. „Natiurmorte su jūros gėrybėmis” tapytojas džiaugiasi jų spalviniu grožiu, lyg prisimindamas puošnius klasikinius Nyderlandų natiurmortus. Iš visų įspūdingiausias – peizažas „Akmuo jūroje”, perteikiantis tapybiškus jo asmeninius audringos pietų jūros išgyvenimus, patirtus kasdien besimaudant rytais. Gal todėl šis peizažas – pats įspūdingiausias, pripildytas momentinių jausmų kaitros ir turintis impresionistiškos tapybos užuominų.
Plenere atsiskleidė impulsyvus Mindaugo Skudučio charakteris. Gyvenime buvo tylus ir susikaupęs, o tapyboje jį buvo apėmusi kūrybos aistra. Gal neįprasta aplinka, kurią jis skubėjo perprasti, kėlė nerimą. O gal ribotas laikas kūrybai pasiūlė greitesnį tempą nei paprastai. Bet tapė jis meistriškai, impulsyviai ir užtikrintai. Paveikslai gimė vienas po kito, kartais net keli per vieną dieną. Jo kūryba labiausiai atitiko plenero gyvenimo tempą: ankstyvo ryto gamtos šviežumas, maudynės, kelionės (beveik kiekvieną dieną), norint pažinti Sardiniją, ir tapyba. Atsipalaiduoti nebuvo kada. Tad ir kūryboje atsispindi kelionių įspūdžiai („Alghero”), ir simboliniais vaizdais tampantys peizažai, keli natiurmortai („Sardiniška metafizika”, „Viduržemio jūros gėrybės”, „Sardinijos gėrybės”, ir kt.). Dauguma darbų atlikta jam būdinga ekspresyvia tapyba, veržliais potėpiais, sodrių spalvų darniu koloritu. Dailininkas neatpažįstamas paveiksle „Sardiniška metafizika”, kuris sukelia asociacijas su italų metafizine tapyba. Kūrinyje viešpatauja sustingusi tyla, kietos uždaros architektūros be langų ir kitų detalių švarios formos. Iš kairės į paveikslo erdvę įsiveržia juodas smalsios turistės siluetas (jos prototipas – dukra), iš dešinės – jo kompozicinė atsvara – nuo pastatų krintantis didelis konstruktyvus juodas šešėlis netikėtai suteikia vaizdui gyvybės.
Mindaugas Skudutis nutapė ir kaimo turizmo sodybos „Canudera” šeimininko portretą, kurį padovanojo atsisveikinant. Skudutis liko ištikimas savo ekspresyvios koloristinės tapybos principams, tik paveiksluose daugiau momentinio įspūdžio, mažiau apibendrinančios vaizdo galios, kurią esame įpratę matyti jo darbuose. Tikriausiai, Sardinijos įkvėptas, jis dar nutapys ne vieną kūrinį.
Laima Drazdauskaitė išliko lietuviška net pietų gamtos apsuptyje. Niekas nepakeitė jos subtilios dvasios, jautrumo, mąstymo gilumo. Net ekspresyvių potėpių ir plačių užmojų tapyba nenustelbė joje glūdinčio santūrumo, takto ir intravertiškos psichologijos. Svajinga pilkų, žalsvų, rusvų tonų tapyba man priminė archaiškas lietuviškas sutartines – motyvas vis tas pats, o atsikartodamas keliose intonacijose, skamba kaskart vis kitaip. Toks yra „Marmurinis krantas”, sukomponuotas iš paprastučių motyvų: didelių plotų lagūnos ir jūros vandens, žemės ir marmuro kopų juostų, horizontaliai plaukiančio, atsikartojančio ritmo. Kuklus ir paveikslo koloritas – dominuoja melsvos vandens ir dangaus, rusvos žemės spalvos. Baltą marmuro krantą pagyvina žali augalų lopinėliai. Čia viešpatauja amžina ramybė, dangaus ir žemės harmonija, sunkiai nusakomas pasaulio visatos jutimas. Šio paveikslo nuotaikai artimas, visai kitaip sukomponuotas, „Peizažas su nuragu”. Jo kompozicijos centre, tolstantis gilumon į beribes jūros ir dangaus erdves pusiasalis, pamatytas nuo kalno viršūnės, nuteikia susimąstymui, tarsi kviestų pažinti pasaulio begalybę. Paprastas motyvas pateiktas įtaigiai ir nuotaikingai.
Visai kitoks audringas „Pajūris”, kur bangų mūša kovoja su tvirtomis akmeninėmis uolomis, ir dinamiškas vaizdas įgyja romantinę, simbolinę prasmę. Jis atskleidžia gyvą dailininkės temperamentą, nuostabų ritmo jausmą ir demonstruoja raiškaus piešinio meistriškumą.
Visų plenero dalyvių fone išsiskiria Monikos Furmanavičiūtės paveikslai, kurie konceptualūs, racionaliai sustatyti. Ji naudoja netradicines tapybos priemones – blizgančias medžiagas ir metalizuotus dažus, nevienalaikį montažą, mėgina jungti didžiulius lokalinės spalvos plotus, kuriuos emocionaliai pagyvina koloristinės tapybos lopinėliai ar laisvas figūrų piešinys. Kompozicijose mėgsta naudoti atlikimo kontrastą: derinti preciziškai atliktas detales su neužbaigtais, eskiziškai gyvais, kartais tik pirmaprade linija pažymėtais plotais („Napaleono sindromas”, „Stebuklas paplūdimyje”). Taip sukuriamas gyvas judrus paveikslo audinys, erdvės pulsavimas. Tokį sprendimo būdą galima pavadinti „džiazavimu tapyboje”. Labiausiai pavykęs vaizdo vientisumu ir atlikimo meistriškumu paveikslas – „Nuotaikų kaita”. Kitų jaunų lietuvių tapytojų kūrybos kontekste jos tapyba atrodo itin estetiška.
Plenere mūsų dailininkai nutapė nemažai natiurmortų, kuriuose atsiskleidė skirtingas individualus kiekvieno jų meninis matymas. Pauliaus Juškos meilė kiekvienai detalei, pastabumas, spalviniai daiktų santykiai (Natiurmortas su jūros gėrybėmis). Mindaugo Skudučio gebėjimas kitaip matyti tą patį natiurmortą, priklausomai nuo nuotaikos, žiūrėjimo taško ir apšvietimo (Sardinijos gėrybės, Viduramžio jūros gėrybės). Atsiskleidė jo siekis paprastame motyve įžvelgti šiltų spalvų kolorito niuansų grožį ir eleganciją (Natiurmortas). Ypatingai meniškas, išsiskiriantis turtingai niuansuotu, individualiu postmoderinistiškai sukurtu koloritu, Broniaus Gražio Natiurmortas Camuderoje. Konstruktyvus ir erdviškas, aiškios struktūros ir tapybiškas, užburiantis darniais spalvų sąskambiais ir kupinas ypatingo vidinės šviesos švytėjimo, būdingo pietų pajūrio atmosferai. Labiausiai improvizuoti Rimo Bičiūno natiurmortai (Vyno ąsotis, Itališkas natiurmortas), kuriuos galima nutapyti net nepabuvus Sardinijoje, o vien patyrus pietų krašto įspūdžius iš nuotraukų ar kinofilmų.
Plenero grupė buvo labai kūrybinga, darbšti, draugiška ir imli naujiems įspūdžiams, kurių buvo labai daug. Todėl tikėtina, kad ateityje dar bus nutapytas ne vienas darbas iš kelionės prisiminimų, remiantis etiudais, piešiniais ir nuotraukomis.
Parodoje MĖNULIO SLĖNIS eksponuojama gausi tapyba, sukurta per labai trumpą laiką šių metų plenere Sardinijoje, įnešė naujų vėjų į mūsų dailės pasaulį. Pernelyg rimtoje lietuvių tapyboje pasirodė linksmi, nuotaikingi egzotikos motyvai. Šia prasme paroda netikėta, įspūdinga, kaip ir pati Sardinijos gamta keliautojui iš Šiaurės Europos. Kalnuota gamta, kietos kampuotos plikos akmens uolos, šiurkštoka, dygi laukų augmenija, kaitri saulė, jos ryški šviesa dosni spalvų kontrastais. Tačiau neatsigulsi atsipalaiduoti pievoje, nepasivoliosi jos šiurkščioje žolėje, kaip mūsų švelnioje gamtoje, nes nėra garantijos, kad neteks susipažinti iš arti su gyvate ar kitu pavojingu gyviu. O pažiūrėti – labai gražu. Nuostabūs agavų žiedai – tarsi aukšti tiesūs medžiai. Natūralios dekoratyviai skambančios kaktusų, pasipuošusių stambiais oranžiniais vaisiais ir tiesių nendrių tvoros pakelėse arba apjuosiančios privačias žemės valdas. O ką jau bekalbėti apie aukštus akmenuotus kalnus – stačius, griežtų formų ar rytiniame pajūryje vėjo nugludintas jų aptakias formas, kurios verčia pajusti gamtos – kūrėjos galią, regint kalnų „skulptūrų” plastinę įvairovę. Tai atsispindi šio plenero dalyvių paveiksluose. Tikimės, kad paroda patrauks žiūrovų dėmesį savo vaizdų išskirtinumu ir geru tapybos meniniu lygiu.
Dailėtyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė
