M. Kundrotas. Tautininkų sąjungos padėtis ir perspektyvos: Porinkiminė analizė

Daugelį stebina, jog visoje Europoje kylant tautinėms jėgoms, Lietuva lieka tarp retų išimčių. 1992–2004 m. nei viena lietuviška tautinė partija neperžengė daugiamandatės apygardos barjero, o nuo 2004 m. – net vienmandačių barjero. Natūraliai kyla klausimas: ar lietuviams tautininkai nereikalingi, ar tautininkai ne tokie, kokie turėtų būti?

Žvelgiant į kitų šalių tautininkų pergales – akivaizdu, jog Lietuvos negalima lyginti ne tik su Prancūzija ar Danija, bet ir su Latvija ar Ukraina. Šiose šalyse pagrindinis iššūkis titulinei tautai kyla iš svetimšalių – Ukrainoje juos iš dalies atstoja svetimos tautinės savimonės tautiečiai. Šis iššūkis – pagrindinė tautinės reakcijos priežastis. Lietuvos tautinė sudėtis titulinei tautai – kur kas dėkingesnė, o konfliktas su dalimi Vilniaus krašte gyvenančių lenkų – lokalus, dėl to daugumai tautos valstybės mastu – neaktualus.

Lietuvą tikslingiau lyginti su Lenkija, Čekija, iš dalies – Vengrija: vientautėmis arba titulinės tautos vyraujamomis valstybėmis. Jose tautininkų motyvai ir uždaviniai kyla iš kitų iššūkių: Europos Sąjungos diktato, globalizmo ir libertarinės revoliucijos. Tautininkų uždaviniai šiais atvejais – stiprinti arba atsikovoti nacionalinį suverenitetą, ginti dorovę, šeimą ir gyvybę, plėtoti tautinę kultūrą ir nacionalinį ūkį, siekti socialinės darnos.

Tautininkystė šiais atvejais negali apsiriboti siauru etniškumu – ji įsipaišo į kur kas bendresnę konservatizmo, o detaliau – socialkonservatizmo nišą. Absoliuti dauguma sėkmingiausių tautinių partijų – tiek tautinių įtampų kamuojamose, tiek tautiškai gana stabiliose Europos šalyse – šiandien užima socialkonservatizmo platformą.

Dabartiniai lietuvių tautininkai taip pat žengia šia linija, tačiau jų reitingai rinkimuose balansuoja ties kableliais po nulio. Šias tendencijas galima aiškinti antidemokratine sistema, sudarančia skirtingas politinės konkurencijos sąlygas teisine, finansine, informacine prasme. Vis dėlto visas problemas suvesti į tai reikštų savęs teisinimą: daugelyje kitų Europos šalių tautininkai laimi panašiomis arba dar sunkesnėmis sąlygomis. Subjektyvesnės priežastys glūdi tautininkų tapatumo ir jo pateikimo problemose.

Pirma priežastis – jau daugelį metų šalia tautinio spektro veikia du didžiuliai traukos centrai: iš vienos pusės – Tėvynės sąjunga, iš kitos – „Tvarka ir teisingumas“. Šių partijų ir tautininkų rinkėjų persidengimą liudija ne tiktai programiniai akcentai, bet ir rinkimų reitingai: į šias partijas įsilieję tautininkai surinko daugiau reitingo balsų, nei kada nors gavo jų pačių partijos.

Antra priežastis – pačių tautininkų susiskaldymas: išsklaidomos jėgos bendroje veikloje ir balsai rinkimuose. Pastarieji dveji Seimo rinkimai aiškiai rodo, jog pagrindiniai tautininkųvaržovai – kiti tautininkai. 2012 m. rinkimuose Nacionalinio susivienijimo ir „Jaunosios Lietuvos“ balsų suma – beveik lygi 2008 m. „Jaunosios Lietuvos“ balsų sumai, kai daugiausiai balsų surinkusi Nacionalinio susivienijimo jėga – Tautininkų sąjunga – savarankišku sąrašu rinkimuose nedalyvavo.

Trečia priežastis, išplečianti pirmąją ir antrąją – kitų politinių jėgų ir srovių dubliavimas. 2012 m. rinkimuose Nacionalinis susivienijimas doroviniais akcentais dubliavo Tėvynės sąjungą – ypač jos konservatyvųjį sparną, susitelkusį aplink Sąjūdžio, politinių kalinių ir tremtinių, Dešiniosios minties organizacijas. Švelniu eurokritiškumu – „Tvarką ir teisingumą“. Antisisteminiais akcentais – „Drąsos kelią“. Antiatominiais – valstiečius ir žaliuosius. „Jaunoji Lietuva“ ideologiškai pasirodė grynesnė, bet silpnesnė organizaciniu požiūriu.

Apsibrėžiant save kitų politinių jėgų ir srovių kontekste gresia du kraštutinumai – nuosaikumas ir ekstremizmas. Ekstremizmo paklausai būtina sąlyga – karinė arba revoliucinė padėtis, kurios Lietuvoje nėra – dėl to ekstremistinės jėgos, kurias tautiniame kontekste iliustruoja vadinamoji Lietuvių tautos sąjunga, perspektyvos čia neturi. Nuosaikumas sąlygoja ideologinį blankumą ir kitų politinių jėgų dubliavimą. Lygsvarą šiuo atveju sudaro sveikas radikalizmas, užtikrinantis išskirtinumą bendrame politiniame kontekste.

Atsinaujinusi Tautininkų sąjunga – užtektinai radikali. Vis gi jos radikalumą amortizavo dalyvavimas Nacionaliniame susivienijime, kur šalia išsirikiavo dvi kur kas nuosaikesnės tautiškai orientuotos partijos ir viena visiškai kitos ideologinės tapatybės partija. Šios partijos viena kitą faktiškai neutralizavo – sukurta bendra programa tapo tokia bendra, kad po ja beveik galėjo pasirašyti dauguma politinių konkurentų, o tokiais atvejais paprastai renkamasi stipresnį.

Nacionaliniu įsivardijusio susivienijimo programoje neliko daugumos fundamentaliausių tautininkų akcentų. Lietuvos teisės viršenybė – tiesiog išnyko. Neliko aiškios pozicijos lito-euro klausimu, apsiribota piliečių referendumu dėl šio klausimo. Gerokai sušvelninti lyties ir gyvybės etikos akcentai: iš prieštaravimo homoseksualizmo propagandai liko tiktai prieštaravimas homoseksualių šeimų propagavimui, kas anaiptol ne tas pats, išbraukta tautininkų nuostata griežtai apriboti abortus.

Paradoksalu, bet šalia tautinių ir konservatyvių akcentų sušvelnėjo ir socialiniai, nors čia pat dalyvavo Socialdemokratų sąjunga. Išplautas tautininkų siūlymas kurti valstybinį prekybos centrą, kuriame valstybė reguliuotų kainas ir kuris teiktų pirmenybę nacionalinei produkcijai, vietoje to – svajonės susitarti su privatininkais ir tik joms neišsipildžius – tokio centro steigimas.

Tarptautinės politikos koncepcija apskritai liko sisteminė. Išbrauktas fundamentalus tautininkų geopolitinis projektas – Baltokarpatija: suverenių tautinių valstybių sandrauga, siejama istorinio likimo, kultūrinių vertybių ir politinių interesų. Užtai apstu poterių antinacionalinei Europos Sąjungai, praktiškai kartojančių įprastus daugumos partijų stereotipus.

Žinoma, galima guostis, jog Tautininkų sąjungos programoje išbrauktieji akcentai liko, bet šiems rinkimams pateikta ne Tautininkų sąjunga, o Nacionalinis susivienijimas. Galima teisintis, jog daugelis rinkėjų programų neskaito, bet atitinkamai klostėsi ir savęs pateikimas debatuose, apklausose, informacinėje erdvėje apskritai. Šiokį tokį išskirtinumą demonstravo tik Tautininkų sąjungos ir iš dalies – Tautos vienybės sąjungos atstovai, kuo galima aiškinti reiškinį, jog susivienijimas apskritai kažką gavo.

Nacionalinis susivienijimas save identifikavo ne tiek nacionaliniais, kiek abstraktokais antisisteminiais, ypač – teisingumo – šūkiais. Šiuo požiūriu jis negalėjo lygiaverčiai konkuruoti ne tik su Seimo opozicijos partija „Tvarka ir teisingumas“, bet ir su kur kas labiau viešosiose erdvėse regimu ir girdimu „Drąsos keliu“ – jie ir susirinko antisisteminius balsus.

Tautininkų perspektyvas galima sieti su trim objektyviais procesais. Pirmiausiai – Tėvynės sąjungos liberalizacija, aiškiai atstumiančia žymią dalį tautiškojo ir konservatyviojo elektorato ir net partinių kadrų: jau šiuose rinkimuose dalis jų balsavo ir agitavo už tautininkus. Antra – „Tvarkos ir teisingumo“ dezintegracija, pasireiškusia jau šiuose rinkimuose: daugiamandatėje prarasta beveik pusė ankstesnių mandatų ir nusileista net eklektiškam „Drąsos keliui“. Trečia – jau prasidėjusia paties „Drąsos kelio“ dezintegracija: čia susirinko per daug skirtingi žmonės.

Dar objektyvesnės prielaidos – stiprėjantys tautiniai iššūkiai, susiję su jau minėtais veiksniais – Europos Sąjunga ir libertarine revoliucija. Tautininkai turi užimti ir išlaikyti aiškias pozicijas nacionalinio suvereniteto, dorovės, šeimos ir kitais anksčiau įvardytais klausimais. Geras pavyzdys – „Jaunoji Lietuva“, kuri daug aiškiau atpažįstama, nors organizaciniu potencialu stipriai nusileidžia dabartinei Tautininkų sąjungai. Suliejus ideologinį ir organizacinį potencialą galima tikėtis gerų perspektyvų, bet jas bet kuriuo atveju teks išsikovoti.

Jau artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose galima pasireikšti euroskeptikų vaidmenyje. Vietoje kai kurių kolegų siūlomo, bet kitus bauginančio šūkio „einame tam, kad sugriautume Europos Sąjungą“ galima pasirinkti imlesnį – „einame tam, kad atkurtume nacionalinių valstybių galias ir sustabdytume libertarinę revoliuciją“, konkrečios išraiškos gali įvairuoti. Ši pozicija suteiktų daugiau erdvės laviravimui, pasiliekant aukščiau įvardytą kraštutinį variantą tam atvejui, jei vertybinis ir institucinis atsinaujinimas nepavyktų.

Apskritai tautininkams tėra vienas kelias identifikuotis politinėje erdvėje – kalbėti apie tai, apie ką kiti tyli – tiek dorovinėje, tiek kultūrinėje, tiek socialinėje, tiek geopolitinėje, tiek kitose tautos ir valstybės gyvenimo srityse. Jei kažkas apie tai jau kalba – reiškia, apie tai reikia kalbėti kitaip. Siūlymai apimtų tiek tapatumo, tiek jo pateikimo lygmenis.

1. Išlaikyti ideologinį ir programinį radikalumą – tautiškumo, socialkonservatizmo, subalansuoto euroskepticizmo pozicijose. Dabartinė Tautininkų sąjungos linija, išreikšta bendrojoje ir rinkiminėje programoje – jau ganėtinai radikali. Kai kur Tautininkų sąjunga radikalumu lenkia netgi tradiciškai radikalesnei krypčiai priskiriamą „Jaunąją Lietuvą“ – ypač dalyvaujamosios demokratijos ir socialinio teisingumo akcentais, o euroskeptiškumu jai mažai nusileidžia. Dabartinės pozicijos praktiškai net nebereikia daugiau radikalizuoti – išskyrus atskiras detales, svarbiausia vengti slinkčių tiek liberalumo, tiek ekstremizmo kryptimis.Atskirose detalėse dar galima radikalizuotis. Švietimo politikoje galimi pavyzdžiai – aukštųjų mokyklų regionalizavimas, priėmimas tik per stojamuosius egzaminus. Sveikatos apsaugoje – griežtesnė triukšmo prevencija, receptinių vaistų kompensavimo išplėtimas. Dorovės srityje – lytinės ir seksualinės orientacijos sąvokų išbraukimas iš visų teisinių aktų ir dokumentų. Teisinių įstaigų srityje – antstolių ir notarų įstaigų suvalstybinimas, užmokestis už darbą –valstybinė alga. Socialinėje srityje – darbdavio ir darbuotojo algų derinimas fiksuotu santykiu.
2. Iš bendrosios ir rinkiminės programos sudaryti trečią dokumentą – trumpąją programą arba principų programą, kuri tilptų į vieną, maksimum – į du puslapius. Čia turi būti išdėstytos pagrindinės tezės visuomenės daugumai prieinama ir suprantama forma. Bendrojoje programoje subendrinti stilių ir struktūrą, išplėtoti konkrečių politinių priemonių ir sprendimų detales.
3. Ateityje vengti junginių su kitos ideologinės ir politinės tapatybės srovėmis – ypač mažomis ir silpnomis. Tautininkai turi būti aiškiai atpažįstami ir garsėti principingumu, o ne konjunktūriniais sprendimais, grindžiamais siekiais patekti į valdžią.
4. Inicijuoti jungtinę partiją su kitomis tautiškai apsibrėžusiomis jėgomis. Jei toks junginys taptų įmanomas – siekti, jog fundamentalūs tautininkų principai nebūtų švelninami, bet būtų stiprinami, pildomi, plėtojami.
5. Programose, straipsniuose, kalbose labiau orientuotis į teiginius, nei į neiginius. Pirmiau nacionalinis suverenitetas – po to kritika Europos Sąjungai ar kitoms globalizmo apraiškoms. Pirmiau lietuvių tauta – po to kritika imigracijai ar atskiroms tautinių mažumų organizacijoms. Pirmiau dorovė ir šeima – po to kritika tam, kas jas griauna.
6. Atsisakyti identifikacijos su bet kokia priešinga politine jėga, keisti kritikos prioritetus. Šiuo metu Tautininkų sąjunga faktiškai tapusi Lenkų rinkimų akcijos alter ego. Per šią prizmę linkstama vertinti viską – pradedant prezidente, baigiant Europos Sąjunga. Rinkėjams įdomiau, ką jiems siūlo pati Tautininkų sąjunga, o ne kokie blogi jos oponentai. Apskritai lenkų tema sąjungos retorikoje neproporcingai išplėtota, jos dozes reikia stipriai mažinti, o plėtoti Europos Sąjungos, globalizmo ir libertarinės revoliucijos temas: tai dabar– pagrindiniai iššūkiai.
7. Plėtoti informacinę bazę. Ypač išnaudoti tautiškos žiniasklaidos išteklius. Sąjungos nariai, o ypač – vadovybės nariai – turi bent kartą per savaitę pateikti straipsnių aktualia tema, pirmenybę teikdami programiniams akcentams. Aktyviau reikštis regioninėje žiniasklaidoje – ypač tarp rinkimų, kai prieigos – laisvesnės. Aktyviau reikštis radijuje ir televizijoje. Dalyvauti ir patiems organizuoti viešus renginius – akcijas, konferencijas, diskusijas – bent kartą per mėnesį.
8. Plėtoti organizacinę bazę. Masiškai traukti naujus narius, ypač – jaunimo gretose, ugdyti jaunosios kartos vertybes tautine linkme. Aktyviau bendradarbiauti su tikslinėmis grupėmis – šeimų organizacijomis, kultūrinėmis draugijomis, įvairių konfesijų religinėmis bendrijomis, nacionalinio verslo atstovais.
9. Plėtoti tarptautinius santykius su viso pasaulio, o ypač – Europos šalių tautininkais. Siekti narystės tarptautinėse tautininkų organizacijose. Dalyvauti ir patiems organizuoti tarptautines tautininkų konferencijas, kviečiant žiniasklaidos atstovus.

Įgyvendinus bent pusę šių siūlymų galima tikėtis geresnių perspektyvų artimiausioje ateityje.