Zarasų viešojoje bibliotekoje lankėsi etnomuzikologė, televizijos laidų vedėja, Mažojo Princo fondo iniciatyvos „Visa Lietuva skaito vaikams“ ambasadorė Loreta Sungailienė. Ji kartu su kompozitoriumi-atlikėju Vaidu Lengvinu mažiesiems bibliotekos lankytojams vedė neįprastą skaitymo balsu ir muzikos pamoką „Pasakų traukinys“. Tris mažus vaikus auginanti moteris mielai papasakojo, kodėl taip svarbu vaikams skaityti balsu ir kokią įtaką tai daro vaiko asmenybės formavimuisi.
Loreta, į Zarasus atvykote atstovaudama iniciatyvai, kurios šūkis: „Skaitykime vaikams po 20 minučių per dieną. Kiekvieną dieną!“. Kokia šios iniciatyvos esmė ir kodėl pasirinktas būtent toks laikas?
Tai yra toks laikas, kai spėjama perskaityti pasaką ir dar truputėlį pakalbėti apie tai su savo vaiku, paaiškinti tai, ko jis galbūt nesuprato. Dvidešimt minučių yra nei per daug, nei per mažai. Jeigu vaikui skaitytume po 20 minučių kasdien, netrukus tai taptų labai maloniu kasdieniu ritualu.
O iniciatyvos esmė tokia: skaitymas kasdien vaiko malonumui stiprina vaikų ir suaugusiųjų tarpusavio ryšius, gerina emocinę vaiko sveikatą ir jo intelekto vystymąsi. Ši iniciatyva iš tikrųjų yra skirta suaugusiems, ji primena, kaip vaikystėje tėvai jiems skaitydavo ar sekdavo pasakas. Viešai ir garsiai apie tai kalbėdami norime įtikinti tėvus, kad šiuo malonumu jie tiesiog privalo pasidalinti ir su savo vaikais.
Kaip reikėtų skaityti vaikui balsu?
Pirmiausia reikėtų skaityti vaiko malonumui – tai, kas vaikui patinka. Skaityti reikia su meile, žiūrint į vaiką. Būtinas akių kontaktas – taip vaikas pajunta ryšį, skaitančio tėvo meilę jam. Mes dažnai nemokame parodyti savo meilės vaikui. Arba tam tiesiog nelieka laiko. Juk gyvenimas toks – rūpinamės buitiniais darbais, kaip išlaikyti šeimą. Šiais laikais labai daug dirbame. Paskaitymas, pabuvimas, padainavimas vaikui – tai yra tėvų ir vaikų, globėjų ir vaikų ryšių stiprinimas. Tai, aišku, yra ir geros emocijos vaikams, kurios stiprina bendrą vaiko sveikatą. Skaitymas balsu yra investicija į vaiko ateitį: lavinamas jo intelektas, plečiamas akiratis, gilinamos žinios, pasaulio ir teksto suvokimas.
Gal galėtumėte pasidalyti asmenine patirtimi? Kaip į skaitymą balsu reaguoja Jūsų vaikai?
Kas vakarą skaitau savo vaikučiams Viliui ir Liepai, net ir mažylis Girius šitame rituale dalyvauja – guli, klauso, žvalgosi. Savo vyresnėliui, septynerių metų Viliui, skaitau ir tuomet, kai jis būna prastos nuotaikos, nusiminęs. Skaitymas balsu neutralizuoja visokiausias dirglumą sukeliančias situacijas, vaiką nuramina, stabilizuoja jo emocinę būklę. Vaikai dabar ypatingai dirglūs, nes mes, suaugusieji, tokie esame. Dirglumas vaikams labai greitai persiduoda. Sakyčiau, kad pirmiausia dėl to ir reikia skaityti balsu: skaitydamas nusiramina tiek skaitantysis suaugęs, tiek klausantysis vaikas. Taip pat yra daugybė įvairių pavyzdžių ir įrodymų, kaip skaitant vaikams, kurie gimsta su tam tikrais sveikatos sutrikimais, skaitymas veikia kaip terapija, gydymo priemonė.
Bene pats didžiausias skaitymo vaikams balsu privalumas turbūt būtų tas, kad tokia veikla gali užsiimti bet kas ir tai nieko nekainuoja.
Be jokios abejonės. Daugybė pramogų vaikams yra brangios ir ne visiems prieinamos. O knyga yra prieinama visiems. Jeigu tėvai negali jos vaikui nupirkti, gali parnešti iš bibliotekos. Svarbu tik norėti. Skaitymas vaikams kasdien – tikrai nedaug pastangų reikalaujantis dalykas. Tai viena seniausių, laiko patikrintų priemonių vaikui ugdyti.
Ne vienam vaikui skaitymas yra tapęs bausme… Ką daryti, kad taip nebūtų ir vaikai tai darytų su malonumu?
Atsakymas suaugusiems turbūt būtų toks: rodykite pavyzdį ir skaitykite patys. Būna, kad, pavyzdžiui, po pamokų pailgintoje grupėje pasilikę vaikai jau atsipalaidavę, triukšmauja ir mokytojas sušunka: „Ša, vaikai, sėdam ir skaitom“. Viskas: skaitymas tampa bausme, atgrasiu dalyku. Vaikai priima skaitymą kaip prievartinį dalyką. O jeigu mokytojas pats balsu skaitytų, vaikams būtų žymiai įdomiau. Pavyzdžiui, kokią nors ilgą istoriją skaitant dalimis keletą dienų ar net mėnesių, skaitymo procesas tęstųsi ir visiems suteiktų daug malonumo.
Lygiai tas pats ir namuose. Vaikai turėtų matyti namuose skaitančius ir skaitant malonumą patiriančius tėvus. Vaikams, kurių tėvai neskaito ir nuo mažens nėra girdėję skaitymo balsu, mokykloje labai dažnai sunkiai sekasi skaityti. Jie neturi patyrimo, kad kartu skaitant ir kalbantis galima maloniai ir turiningai praleisti laiką. Jeigu tėvai, matydami, kad vaikui sunkiai sekasi skaityti, verčia skaityti papildomai nepadėdami – jie padaro meškos paslaugą, užkoduoja išankstinę nemeilę skaitymui.
Galbūt reikėtų pasakyti, kad šioje iniciatyvoje knyga ir skaitymas traktuojami labai plačiai – savotiška knyga vaikui gali tapti net spalvingas žemėlapis, kuriame daug trumpų vietų, gyvūnų, augalų aprašymų.
Taip. Mes skatiname knygą naudoti ne tik skaitymui, bet ir įvairiai meninei, kultūrinei, socialinei veiklai, pavyzdžiui, gaminti valgį skaitant vaikams parašytą receptų knygelę arba važiuojant automobiliu vartyti Jūsų minėtą žemėlapį.
Kaip tėvams nepaskęsti tokioje gausioje, vaikams skirtų knygelių jūroje? Dažnas skundžiasi, kad tenka nusipirkti tikrą katę maiše – gražios iliustracijos, ryškios spalvos, tačiau pradėjus skaityti paaiškėja, kad nelabai yra ką skaityti…
Manau, prieš perkant knygą geriausia būtų pasižiūrėti, ar ji yra rekomenduojamų knygų sąraše, kurį galite rasti mūsų iniciatyvai skirtame tinklalapyje („Visa Lietuva skaito vaikams“). Tėvai niekada neprašaus nupirkę ir geriausiomis išrinktas knygeles. O jeigu norisi gyvos konsultacijos ar patarimo, manau, kad visada padės bibliotekininkas. Jam tėtis ar mama gali pasakyti, kuo vaikas domisi, kas jam patinka ir pagal tai bibliotekininkas parinks atitinkamą knygelę. Žinoma, mažus vaikus visada vilioja dailios knygos spalvingais viršeliais, jas malonu vartyti ir grožėtis iliustracijomis. Galbūt tai nėra taip jau ir blogai? Juk vaikas, vartydamas gražią knygelę, patiria daug gerų emocijų.
Su savo sūnumi einame į knygyną, esame lankęsi knygų mugėse. Nors mano vaikas jau septynmetis, bet dar daugelyje dalykų jam apsispręsti būna sunku. Manau, kad tėvams nereikia bijoti ir patiems nuspręsti, kokia knyga vaikui būtų tinkama. Įdomu tai, kad mano sūnus labiau vertina tas knygas, kurios ir mano nuomone yra vertingos.
