Dar nesulaukus galutinių rinkimų rezultatų, Laisvosios rinkos instituto (LLRI) atstovai vėl plauna vartotojų, o tuo pačiu ir rinkėjų smegenis tuo, kad dėl kainų kilimo kalta valdžia, nes pradeda per daug kištis į rinką. Deja, viskas yra atvirkščiai. Dėl visiško valdžios neįgalumo reguliuojant rinkos santykius, pagrindinėse prekių ir paslaugų sferose susiformavo praktiškai nekontroliuojamos monopolinės ir oligopolinės struktūros. Šilumos ūkį išnuomavus privatininkams šilumos kainos, nežiūrint to, jog turime Valstybinę kainų ir energetikos komisiją, pasiekė tokias ribas, kad gyventojai paniškai pradėjo bijoti šildymo sezono. Dabartinės valdžios, taip pat ir Prezidentės, pastangos daryti šiokią tokią tvarką bus bevaisės, kol nebus priimti kardinalūs ir ryžtingi sprendimai.
Socialdemokratų sąjungos siūlymai visada buvo nuoseklūs – monopolinėse srityse privatininkų neturi būti, o centralizuotas šildymas visada bus monopolis. Konservatorių siūlymas, kad šilumos gamyboje galėtų būti konkurencija – absoliuti utopija. Koks kvailys investuos į katilinių statybą, neturėdamas garantijų, kad tieks šilumą. Net jeigu ir dėl kažkokių priežasčių atsirastų keletas šilumos tiekėjų viename mieste, tarkim Vilniuje, galų gale liktų vienas tiekėjas arba jie susitartų, pasidalintų rinką ir nuo to šilumos kainos tikrai nesumažėtų. Norint realiai sutvarkyti centralizuotą šilumos ūkį, optimizuoti kainas, sukaupti finansinius resursus pastatų renovacijai, būtina visą sistemą kartu su šilumos mazgais perduoti valstybės valdymui, kuriant atitinkamas struktūras.
Keista kaip Laisvosios rinkos instituto ekonomistai nemato, kad nei maisto produktų rinkoje, nei vaistų rinkoje, nei degalų rinkoje jokios konkurencijos nėra ir kainos priklauso tik nuo prekybininkų geros valios, o dar tiksliau – nuo vartotojų mokumo ir visuomenės reakcijos. Deja, tos reakcijos kaip tik ir trūksta. Rinkiminės kampanijos metu Nacionaliniam susivienijimui „Už Lietuvą Lietuvoje“ nebuvo leista pristatyti savo programos. Valstybės finansuojamuose televizijos debatuose vedančiųjų ir jų pasirinktų ekspertų veiksmais buvo atimtos galimybės paprastai paaiškinti žmonėms apie jų pagrindinių problemų, taip pat ir kainų reguliavimo, galimus sprendimus.
Demagogiškai skamba LLRI ekspertų teiginiai, kad sumažinus degalų akcizus sumažės ir kainos. Nesant konkurencijos, o jos nėra ir jeigu valstybė nesudarys konkurencinių sąlygų tai ir nebus, kainos liks tame pačiame lygyje, tačiau nukentės ir taip blogai surenkamas biudžetas. Dar ciniškiau skamba pamąstymai, kad dėl kainų didėjimo kaltas pinigų kiekio didėjimas. Gal kur nors jis ir didėja, tik ne pas mus. Mažėjant realiam darbo užmokesčiui mažėja ir bendras vartojimas. Kainas rinkos sąlygomis, nesant konkurencijos, gali sutramdyti tik realus valstybinis reguliavimas. Deja, žiūrint į rinkimų rezultatus jo nebus. Radijo eteryje, televizijoje vėl garsiai skambės oligarchinę sistemą propaguojančiųjų balsai, o nusivylę tautiečiai didesniu tempu krausis lagaminus.
Kad LLRI yra parsiduodanti kontora galima suprasti pažiūrėjus į jų rėmėjų sąrašą
Kažin, kodėl lietuviai tokie neorganizuoti? Juk šiais feisbukizacijos laikais susiorganizuoti bent porai mėnesių totalų, pvz., visų prekybos tinklų išskyrus kurį nors vieną boikotą yra lyg ir juokų darbas. Toks liaudies žingsnis neišvengiamai privestų prie to, kad visi prekybos tinklai būtų demoso priversti pradėti sąžiningą konkurenciją. Tas pats- su degalinių tinklais. Tik va, pamėginkite tik kas nors suorganizuot lietuvį, kuris net dėl tokio absoliučiai aiškaus dalyko būtinai pradės ginčytis.
O monopolijų grąžinimas valstybei, mano galva, nieko neduos, nes valstybė savo biudžetu rinkėjų sąskaita šiais laikais rūpinasi ne ką mažiau už privatininką. Tai tik patvirtina “valstybinės” kainų kontrolės organų “kontrolė”, kurios darbai praktiškai nenuginčijamai rodo, kad realiai kainas reguliuoja tikrai ne valstybė. Mano galva čia dviračio išradinėt neverta, užtenka pasinaudot ordnunginių vokiečių patirtimi: jei monopolininkams maržą nustatyti įstatymiškai, nėra skirtumo, kas tą monopoliją valdys. Jei, pvz., marža energetikams būtų prievarta nustatyti kokie nors protingi 10%, Vilniaus energetikų vadovai po tokių savo parodytų pelnų toliau būtų ilgam priversti posėdžiauti Lukiškėse. Tik, manot, bet kokia “darbo”, “socdemų “, “žmonių” ir panaši partija, net jei turėtų daugumą seime, dabartinėmis sąlygomis tokį įstatymai savo daugumos rinkėjų labui priimtų? Manykit iš antro karto… Kas dėl to kaltas? Nugi tie patys niekuomet nesusitariantys, kuriame prekybos tinkle bent porą mėnesių apsipirkinėt, lietuvių liaudies lietuviai.
centralinio sildymo paprasciausiai reikia visiskai atsisakyti ir visos bedos issprestos – as kazkada gyvenau daugiabutyje su boileriais kiekviename bute Londone. Pats patogiausias ir ekonomiskiausias variantas. Centralinis sildymas yra sovietinis ismislas, dabar naudojamas lobistu kaip monopolis. pasidomekit tu kompaniju vaduku pajamomis ir pamatysit, kad puse sildymo kainos mokat kazkam i kisene, o sie savo ruoztu “tepa” valdzia kuri nesiruosia nieko keisti. Del valstybes reguliavimo visiskai nesutinku su autorium. Jeigu valstybe nedraustu atsisakyti centralinio sildymo bet kam kas pageidauja, konkurencija atsirastu kaip revoliucija – per pora savaiciu.