Stasė Zokienė, jau šešis dešimtmečius gyvenanti miškų apsuptame Ežerėlyje, šį savaitgalį atšventė šimtąjį savo gimtadienį ir tapo jau aštuntąją šimtamete Kauno rajono gyventoja. Iš viso šiuo metu rajone gyvena šešiolika šimtąjį gimtadienį atšventusių žmonių.
1912 metų spalio 20 dieną Šakių rajone, Būdviečių kaime, gimusi Stasė augo gausioje devynių vaikų šeimoje. Ilgaamžiškumo genus paveldėjo ne tik ji: vis dar gyvi tebėra gražaus amžiaus – 90 metų – sulaukęs jauniausias Stasės brolis ir 93 metų sesuo.
Sulaukusi trisdešimties, Stasė ištekėjo už dešimčia metų vyresnio ūkininko Juozo Zoko. Pora ūkininkavo, sovietų laikais dirbo kolūkyje, o atsikraustę į Ežerėlį – abu triūsė durpyne. „Durpes kroviau porą metų, darbas nebuvo sunkus – kas ten sunkaus gali būti, kai esi jaunas!“, – prisimena senus laikus namų šeimininke buvusi, sūnų Vytautą auginusi, daržus ir gyvulius prižiūrėjusi Stasė.
Tačiau didžiausia Stasės Zokienės aistra – šakočiai, arba, kaip vadina ji pati – raguoliai. Senolė taip ir atsako paklausta, ką veikė gyvenime: „Kepiau raguolius!“ Kiek jų iš viso iškepta per ilgus metus – neįmanoma net suskaičiuoti: „Būdavo, kad per dieną ir 2-3 iškepdavau“. Raguolių kepimo meno Stasė išmoko iš savo sesers. Iš pradžių kepdavo tiesiog lauke, ant malkų, vėliau, pasistatę namą, Zokai rūsyje įsirengė ir specialiai raguoliams kepti skirtą krosnį. Pati iki šiol būdama didelė smaližė, Stasė savo raguoliais ilgą laiką džiugino tiek namiškius, tiek visus ežerėliečius.
Pačiais pirmaisiais sveikintojais tapo gimtadienio išvakarėse Stasės aplankyti atvykę Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, socialinio skyriaus ir „Sodros“ atstovės. Meras V. Makūnas dėkojo šimtametei ežerėlietei už visus tuos metus, skirtus rajonui, už gražų ir įkvepiantį gyvenimo pavyzdį.
Nenuostabu, kad pagrindinis svečių vaišių akcentas buvo šakotis – nors pati jubiliatė dėl silpnokos sveikatos ir kankinančio artrito skanėstų nebekepa, tačiau jos meno sėkmingai išmoko marti Irena, kuri su vyru Vytautu gyvena anytos namuose Ežerėlyje ir ją prižiūri.
Šakočiai – tai grynai smaguriavimas skrandyje. Tai niekaip “nesueina”, na, kad ir į dvasinės sąrangos Medį – Baltiškų Dievų aukštybėn.