Baltarusijos pilietis Stepanas Zacharčenka, mano žiniomis, nenorėdamas dalyvauti represijose prieš Lukašenkos režimą kovojančias demokratines politines jėgas, 2011 m. pabėgo iš kariuomenės ir paprašė Lietuvos valstybės politinio prieglobsčio. Toks mūsų kaimyninės valstybės jauno piliečio prašymas logiškas.
Manau, kad ir Baltarusijos žmonės prisimena pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, kada šalies jaunuoliai turėjo panašių problemų, kaip ir dori Baltarusijos jaunuoliai. 1990 m kovo 11 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, šalies miestų gatvėmis dar riedėjo Sovietų sąjungos tankai. Okupantų desantininkai, panaudodami jėgą, gaudė Lietuvos jaunuolius, norėdami juos priversti tarnauti Sovietų sąjungos kariuomenėje. Oi, kaip mums tuo metu reikėjo demokratinių valstybių, taip pat Rusijoje bei kitose sovietinėse respublikose gyvenančių laisvę mylinčių žmonių paramos!
Labai gaila, kad mes taip greitai užmiršome tai, ką išgyveno mūsų jaunuoliai, persekiojami Sovietinių sąjungos desantininkų, nesuteikdami politinio prieglobsčio baltarusiui Stepanui Zacharčenkai, kuris ilgus mėnesius Pabradės pabėgėlių registracijos centre tikėjosi iš demokratinės valstybės palankaus sprendimo.
Tenka tik apgailestauti, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą – nesuteikti šiam jaunuoliui politinio prieglobsčio, mano žiniomis, motyvuodami tuo, kad tarptautiniai ir Europos Sąjungos teisės aktai bei Lietuvos teismų praktika byloja apie tai, kad asmenims, dezertyravusiems iš kariuomenės, politinis prieglobstis nesuteikiamas.
Niekaip negaliu sutikti su šiuo sprendimu, kadangi dar šiandien mano akyse išlikę šiurpūs okupantų kareivių, terorizuojančių mūsų jaunuolius, besislapstančius nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje, vaizdai. Gal šis sprendimas ir teisėtas, tačiau, mano požiūriu, neteisingas, nes, nesuteikus šiam vaikinui politinio prieglobsčio, Baltarusijoje jo laukia mažų mažiausiai ilgi nelaisvės metai Lukašenkos režimo įkalinimo įstaigose.
Suprasdamas apie realų pavojų, pakibusį virš S.Zacharčenkos, atsisakiusio šaudyti į streikuojančius žmones ir todėl pabėgusio iš Baltarusijos kariuomenės, galvos damoklo kardą, š.m. rugsėjo 29 dieną kreipiausi į vidaus reikalų ministrą, prašydamas pateikti informaciją, kodėl Migracijos departamentas, nepaisydamas akivaizdaus susidorojimo grėsmės, atsisakė suteikti prieglobstį seržantui S. Zacharčenkai.
Ministras, atrodo, išgirdo mano argumentus, nes paprašė Migracijos departamento iš naujo spręsti Baltarusijos kario likimą. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas š. m. spalio 12 d. nusprendė, kad Migracijos departamentas pažeidė prašymo nagrinėjimo tvarką ir procedūras, pareiškėjui tinkamai neišaiškino jo teisių ir pareigų, netyrė ir nevertino aplinkybių, dėl kurių jis paliko savo šalį, nesurinko pakankamai duomenų apie padėtį Baltarusijoje iš Lietuvoje egzistuojančių žmogaus teisių gynimo institucijų, todėl S.Zacharčenkos byla bus nagrinėjama iš naujo. Tiesa, Migracijos departamentas dar turi teisę šį sprendimą apskųsti, tačiau sveikas protas sako: neskųskite, išnagrinėkite šio kareivėlio bylą iš naujo ir priimkite teisingą sprendimą, vertą demokratinės valstybės vardo.
Vidmantas Žiemelis yra Seimo Krikščionių partijos frakcijos seniūnas
Taigis. Atbėgo… ir toliau sau nubėgo į Norvegiją. Siūlau teikti prieglobstį tiesiog kiekvienam ir iš visų žemynų.
Lyginimas su sovietų okupacija čia nelabai tinka – mes slapstėmės nuo OKUPANTŲ, svetimos kariuomenės, o jis bėga iš SAVOS. O represijose jam kažin, ar tektų dalyvauti – tam gi batka omoną turi. Žodžiu, klausimas, kokia ten iš tikrųjų jo motyvacija…