Baltija – ant ekologinės katastrofos slenksčio

Jūros dugne tebetūno tūkstančiai iprito bombų, o gydytojai kelerius metus primygtinai rekomenduoja nevalgyti Baltijos menkių kepenėlių.

Apsupta šalių, kuriose išvystyta ekonomika ir žemės ūkis, Baltijos jūra, ją tiriančių mokslininkų teigimu, yra viena iš labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Mokslininkų teigimu, per menkai kontroliuojama žmogaus veikla jūrai kelia vis daugiau pavojų, o Baltijoje nuskandintų Antrojo pasaulinio karo bombų apvalkalai baigia sudilti.

Tiksinti uždelsto veikimo bomba

Viešai skelbiama, kad 1947 m. birželio 2 d. – gruodžio 28 d. Baltijos jūroje buvo nuskandinta 35 tonos cheminių ginklų. Dar 5 tonos atgulė jūros dugne už 65–70 mylių į pietvakarius nuo Liepojos uosto, 30 tonų – piečiau Kristianseno salos, į vakarus nuo Danijai priklausančios Bornholmo salos. Tačiau tai – tik dalis Antrojo pasaulinio karo „palikimo“, nuskandinto Baltijos jūroje. Aviacinės bombos, artilerijos sviediniai buvo išmėtyti 1 200 kv. km plote, kurio mažiau kaip dešimtadalis priklauso Lietuvos ekonominei zonai.

Danų žvejai iki šiol iš jūros ištraukia aviacijos bombų ir statinių ar net cisternų su ipritu, kuris itin toksiškas lieka ilgus dešimtmečius. Todėl, anot mokslininkų, Baltijos jūros dugne slypintis karo „palikimas“ – milžiniška uždelsto veikimo ekologinė bomba.

Sveikatai pavojingi chemikalai gali kauptis augaluose, zooplanktone ir žuvyse. Pavyzdžiui, 1990 m. kovą Baltosios jūros pakrantėje buvo rasta dešimtys tūkstančių žuvusių krabų bei midijų, daugiau kaip 6 tūkst. jūros žvaigždžių. Tyrimai parodė, kad beveik visi jūros gyventojai žuvo nuo iprito.

Bornholmo zona – žuvingiausia ir pavojingiausia

Dažniausiai kalbama apie dvi vietas, kuriose nuskandinti cheminiai ginklai: į šiaurės rytus nuo Bornholmo ir Gotlando įdubą. Tačiau Gamtos tyrimų centro Genotoksikologijos laboratorijos vadovės Janinos Baršienės teigimu, keli tūkstančiai tonų cheminių ginklų palaidota kitoje Bornholmo pusėje ir vadinamojoje Sąsiaurio jūroje Danijos vandenyse. Gamtos tyrimų centro Genotoksikologijos laboratorijos, kuri jau 12 metų tiria aplinkos genotoksiškumą Baltijos, Šiaurės, Barenco, Kaspijos jūrose bei Atlanto vandenyne, duomenimis, labiausiai jūra labiausia būtent prie Bo

„Ši vieta žuvingiausia, bet ir pavojingiausia. Bornholmo zonoje aplinkos genotoksiškumas tiriamas nuo 2001 m. Po to, kai prasidėjo 2008–2010 m. Baltijos jūroje vykdyta sprogmenų valymo programa, mes nuo 2009 m. kituose Baltijos regionuose fiksuojame genotoksiškumo padidėjimą dešimtis kartų, o čia kai kurie parametrai iki poros šimtų kartų didesni“, – atskleidė mokslininkė.

Gotlando įduboje, kurią tyrinėjo ir Lietuvos mokslininkai, cheminiai ginklai slypi itin giliai. Todėl, teigė J.Baršienė, jei nebus judinamos dugno nuosėdos, nebus tiesiami vamzdynai ar kiti inžinieriniai tinklai, galima tikėtis, kad ten nelaimė neištiks. Tačiau 2011 m. ir ten žuvys buvo genetiškai pažeistos.

Jūros dugno geriau neliesti

„Iki 2008 m. cheminio ginklo zoną aš laikiau gana nepavojinga. Atrodė, kad didelio pavojaus neatsiras ir tiesiant dujotiekį Nord Stream. Deja, nuo 2010 metų Bornholmo zonoje genotoksiškumas labai padidėjo. 2011metų pabaigoje ir 2012 metų pradžioje atliktų tyrimų rezultatai ir genotoksiškumo lygis žuvyse leidžia manyti, kad buvo išjudinti labai dideli teršalų kiekiai“, – tęsia J. Baršienė.

Išjudinti jūros dugne susikaupusias nuodingas medžiagas ir paskleisti jas didesniame plote galėjo ir srovės, ir dujotiekio tiesėjai, ir kita technogeninė intervencija, bet faktas lieka faktu – Suomijoje mokslininkai nustatė, kad iš ginklų išsiskiriančios kenksmingos medžiagos pasklinda kur kas plačiau negu jų palaidojimo vietos. Todėl J. Baršienė sako mananti, kad Baltijos jūros dugno prie Bornholmo geriau neliesti. Tačiau pavojus vis tiek išlieka, nes viena iš Suomijos ir Danijos mokslininkų prognozių teigia, jog būtent šis dešimtmetis bus pats aktyviausias cheminio ginklo sklidimo į aplinką laikotarpis, kadangi „baigiasi jų apvalkalų galiojimo laikas“.

Paklausta, kaip galima nukenksminti pavojingą antrojo pasaulinio karo palikimą, tyrinėtoja pasakojo, kad Japonijoje cheminius ginklus ir kitus sprogmenis iš jūros iškelia robotai, o sprogdina juos specialiuose daugiasieniuose konteineriuose.

„Tačiau Baltijoje minos sprogdinamos vietoje. Baltija tiesiog „prikamšyta“ įvairių sprogstamųjų įtaisų, todėl naudoti japonų technologiją būtų daug saugiau, bet gal japonų technologija aplink Baltiją esančioms šalims per brangi?“, – svarsto J. Baršienė primindama, kad po sprogdinimo į aplinką patenka žalingi nitrojunginiai.

Vis dėlto perspektyvos, anot jos, anaiptol ne niūrios. Neseniai skirtas finansavimas europiniam projektui, kuriame Suomijos, Danijos, Lietuvos, Vokietijos ir Lenkijos specialistai kartu nagrinės cheminio ginklo keliamą riziką Baltijos jūroje bei tirs, kaip pati gamta neutralizuoja šiuos teršalus.

Žuvyse padaugėjo genetinių pažeidimų

Kai kurie histologiniai žuvų pakitimai, anot tyrinėtojų, matomi net plika akimi.

„Jos dėmėtos, apnikusios parazitais, nes jų imuninė sistema susilpnėjusi. Pavyzdžiui, 2001 metais buvo pažeistos Lietuvos priekrantės plekšnės. Dabar tų dėmių mažiau, bet vis tiek matyti. Ir ant žiaunų parazitų būna“, – aiškina J. Baršienė. Anot jos, daugiausia genetinių pažeidimų aptinkama plekšnėse, bet pastaruoju metu labiau pažeistos ir menkės.

„Pažeidimų ypač padaugėjo po Nord Stream dujotiekio tiesimo Baltijos dugnu. Dėl to 2011-2012 metais plekšnių pietinėje Baltijos jūros dalyje labai sumažėjo. O menkėse cheminio ginklo palaidojimo zonose 2011 metais nustatyta žymiai daugiau genetinių pažeidimų, negu buvo 2001-2008 metais“, – naujausiais duomenimis dalijasi mokslininkė.

Tačiau skirtingose Baltijos vietose teršalų koncentracija ir jų sudėtis skiriasi, todėl pavyzdžiui, žuvį, kurią netoli kranto sugavo valtelėmis į jūrą plaukiantys Lietuvos žvejai, ji valgytų drąsiai.

„Prie Lietuvos krantų pagautos plekšnės valgyti aš nebijočiau. Čia genetinių pažeidimų žuvyse radome nedaug. Bet plekšnė netoli migruoja, o silkė nuplaukia toli, o menkė – nežinia, kur ji plaukioja. Žuvų, sužvejotų pavyzdžiui, Lietuvos ekonominėje zonoje Gotlando kryptimi, kur palaidoti dideli cheminio ginklo kiekiai, nerekomenduočiau vartoti maistui“, – sako J. Baršienė.

Baltijos menkių kepenėlėmis prekiauti uždrausta

Menkės ne tokios jautrios aplinkos taršai, nes turi galingas kepenis, bet būtent Baltijos menkių kepenėlių specialistai valgyti nerekomenduoja: menkių kepenyse, kurias lietuviai kartu su norvegais tyrė modernioje jų laboratorijoje, buvo aptikta daugiausia kenksmingų medžiagų.

„Menkės kepenys dirba lyg teršalų nukenksminimo laboratorija. Bet kaip tik kepenyse kaupiasi naftos skaidymo produktai, kurie yra labai kancerogeniški, net kenksmingesni už pačią naftą“, – įspėja J. Baršienė.

„Baltijos menkių kepenimis prekiauti uždrausta. Tyrimai rodo, kad Baltijos menkių kepenyse yra ypač daug teršalų. Siekiant apsaugoti vartotojų sveikatą, šių žuvų kepenis uždrausta naudoti žmonių maistui bei gyvūnams, išskyrus kailinius žvėrelius, šerti“, – pabrėžia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja Janina Kondrotienė.

Gydytoja pasakoja, kad padidinta teršalų (dioksinų) koncentracija Baltijos jūroje sugaunamų menkių kepenyse nustatoma nuolat, o patekę į žmogaus organizmą jie gali paskatinti vėžinių ląstelių atsiradimą, endometriozę, net nervinės sistemos pažeidimus.

Šio delikateso mėgėjams gydytoja pataria pasidomėti, kur buvo sužvejotos žuvys, nes draudimas galioja tik Baltijos jūroje sugaunamų menkių kepenims, o vadinamųjų Atlantinių menkių kepenis, kurios dažniausiai įvežamos iš Islandijos ir Norvegijos, galima valgyti drąsiai. Kitos jūrinės žuvys, jos teigimu, pavojaus žmogaus sveikatai nekelia.

„Per šių metų pirmąjį pusmetį ištirta po du jūrinių žuvų mėginius dėl sunkiųjų metalų (švino, kadmio, gyvsidabrio), po 9 mėginius dėl dioksinų ir polichlorintų bifenilų (4 strimelių mėginiai ir 5 šprotų mėginiai). Visi jie atitiko nustatytus reikalavimus“, – sakė ji.

J. Kondrotienė pabrėžė, kad nuo šių metų pradžios Europos Komisija, atsižvelgusi į Europos maisto saugos tarnybos mokslininkų nuomonę, nustatė mažesnes nei anksčiau leistinas dioksinų ir polichlorintų bifenilų normas.

Paklausta, kokios Baltijos jūros žuvys pačios kenksmingiausios, atsakė:

„Šprotai, strimelės lašišos. Dioksinai kaupiasi riebaluose, ir kuo didesnė, senesnė žuvis, tuo daugiau joje žmogui kenksmingų medžiagų. Tačiau tvenkiniuose užaugintus karpius galime valgyti drąsiai –juose nė karto nebuvo aptikta leistiną normą viršijanti dioksinų liekanų koncentracija“.