Literatūrologei, teatrologei, visuomenės veikėjai Irenai Veisaitei rugpjūčio 28d. antradienį Veimaro mieste Vokietijoje buvo įteiktas prestižinis Gėtės (Goethe) medalis.
Šiuo apdovanojimu Vokietijos Gėtės institutas siekia pagerbti žmones, kurie ypač nusipelnė populiarindami vokiečių kalbą ir skatindami kultūrinius mainus. I. Veisaitė apdovanojama Gėtės medaliu už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už jos kūrybiškumą ir pilietinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka, skelbiama atrankos komisijos sprendime.
58-ąjį kartą rengiama Gėtės medalių įteikimo ceremonija vyko Veimare, kuriame gyveno ir kūrė Johanas Volfgangas Gėtė. Gėtės instituto prezidentas Klausas Dyteris Lėmanas (Klaus-Dieter Lehmann) oficialiu Vokietijos Federacinės Respublikos ordinu šįmet apdovanojo I. Veisaitę, kazachų teatro režisierių Bolatą Atabajevą ir bosnių rašytoją Dževadą Karahasaną.
Gėtės instituto sprendimu, šiais metais Gėtės medaliais buvo siekiama pagerbti iškilius žmones, priklausančius visuomenei, kurią smarkiai paveikė struktūrinė nacionalinių valstybių pertvarka ar jų likvidavimas. „Laureatams teko patirti karą, represijas, persekiojimus ir trėmimus. Vykdydami kultūrinę veiklą jie ragina atvirai kalbėti apie nacionalines žaizdas, nepamirštant ir socialinių nūdienos sunkumų. Jie demonstruoja pilietinę drąsą, kalba ryžtingu balsu ir tiki žodžio galia“, – teigiama atrankos komisijos sprendime.
I. Veisaitė – viena garsiausių Lietuvos inteligentijos atstovių. Gimė 1928 m. Kaune ir buvo auklėjama kaip Lietuvos patriotė. Mokydamasi pagrindinėje mokykloje ji kalbėjo jidiš, o namie su tėvais bendravo lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Mokslai mokykloje truko neilgai. Kai 1941 m. birželį naciai okupavo Lietuvą, ji pateko į Kauno getą. 1941 m. liepą buvo nužudyta jos motina. 1943 m. pabėgusi iš geto I. Veisaitė atsidūrė Vilniuje, kur gyveno svetima pavarde ir dirbo vaikų namuose. Ją priglaudusi moteris, kurią ji vadino antrąja motina, 1946 m. buvo suimta ir ištremta į Sibirą.
Antroji sovietų okupacija I. Veisaitei reiškė išlaisvinimą, tačiau netrukus ją ėmė persekioti sovietų saugumas. Paklausiusi patarimo bėgti iš Vilniaus ji atsidūrė pas giminaičius Maskvoje, kur studijavo germanistiką. 1963 m. tuomečiame Leningrade I. Veisaitė apgynė disertaciją apie vėlyvąją Henriko Heinės (Heinrich Heine) lyriką. 1953-1997 m. I. Veisaitė buvo tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) docentė, dėstė Vakarų Europos ir vokiečių literatūros istoriją. 1999 m. ji tapo Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesore.
I. Veisaitė paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, yra daugybės vadovėlių bendraautorė ir kelių knygų sudarytoja. I. Veisaitė vadovavo Tomo Mano (Thomas Mann) kultūros centrui Nidoje, iki 2011 m. buvo T. Mano festivalio, kuriame iki šiol aktyviai dalyvauja, kuratoriumo narė. 2011 ir 2012 m. buvo Gėtės instituto organizuojamų Tarptautinių jaunimo debatų globėja Lietuvoje.
„Užsienio kalbos suvaidino lemtingą vaidmenį mano gyvenime“, – pripažįsta I. Veisaitė, puikiai kalbanti ne tik vokiečių, lietuvių, rusų, anglų ar jidiš kalbomis, bet ir lenkiškai, prancūziškai bei estiškai.
I. Veisaitė yra apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2002 m. pelniusi Metų tolerancijos žmogaus titulą, kurį suteikia Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“, 2006 m. – Barboros Radvilaitės medalį už ypatingus nuopelnus kultūrai ir švietimui, 2008 m. – Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklą.
