Kodėl žmonės tiki ateiviais?

Akivaizdu, nors ir neįtikėtina: žmonės yra pakankamai protingi, kad sugebėtų kitoje planetoje nutupdyti automobilio dydžio marsaeigį, tačiau didžiulė žmonijos dalis nori tikėti neįtikėtinais (o gal ir neįmanomais) dalykais. Tačiau realybė – kitokia. Pasirodo, intelektas ir tikėjimas „beprotiškais dalykais“ neturi nieko bendra.

Nacionalinė geografijos draugija (National Geographic Society, NGS) atliko apklausą, po kurios paaiškėjo, jog net 36 proc. amerikiečių (apie 80 mln. JAV gyventojų) tiki, jog NSO egzistuoja. Netikinčiųjų – tik 17 proc. Visi likusieji (beveik 50 proc.)– neapsisprendę.

Tikinčiųjų NSO egzistavimu skaičius atliepia anksčiau atliktų apklausų rezultatus. 2001 m. „Gallup Poll“ tyrimas parodė, jog tikinčiųjų prakeiktais pastatais, dvasiomis ir demonų apsėdimu yra netgi šiek tiek daugiau, nei tikinčiųjų NSO. Nors išvysti kokį vaiduoklį ar naujausią egzorcizmo seansą TV žinių eteryje – tokių precedentų vargu ar kada būta.

Tarp kitko, vargu ar atsiras kada nors geresnė proga pastebėti, jog mokslo ir technologijų naujienų srauto eteryje retkarčiais pasirodančios naujienos apie paranormalius reiškinius būna nepaprastai populiarios ir mokslui bei technologijoms neabejingų žmonių suskaitomos praktiškai į skutus.

Tačiau grįžkime prie NGS apklausos rezultatų. Jei kada nors ateityje nežemiško proto signalų kosmose ieškanti SETI paskelbtų tokį signalą aptikusi, net 77 proc. amerikiečių tai nenustebintų – mat tokia dalis reprezentatyvios apklausos dalyvių įsitikinę, jog ateiviai Žemėje jau ir taip yra palikę savo vizito ženklų. Žinoma, tokie įsitikinimai gali būti susiję su mistinėmis tezėmis apie ankstyvųjų žmonijos civilizacijų (egiptiečių, actekų, majų ir t. t.) kontaktais su nežemiškos kilmės proto broliais ir tuo, jog būtent po tokių kontaktų Žemės paviršiuje iškilo Egipto piramidės ar atsirado Naskos slėnio piešiniai.

Įdomus ir dar vienas momentas. Jog ateiviai galėtų jiems pakenkti, baiminosi tik 13 proc. iš 1 114 apklausos dalyvių. Panašu, kad „Nepriklausomybės diena“ ir panašūs „mokslinės fantastikos“ filmai nusiteikimą nežemiško proto atžvilgiu į skeptiškąją pusę nepaveikė. Kaip ir kosmologo Stiveno Hokingo (Stephen Hawking) perspėjimai vengti kontaktų su nežemišku protu.

NGS apklausa metė triuškinantį viešųjų ryšių iššūkį NASA ir JAV karinėms žinyboms: pasirodo, net 80 proc. apklausos dalyvių mano, jog žinybos slepia tikrąją informaciją apie NSO. Beje, toks aukštas procentas – jokia naujiena. 2009 m. „CBS News“ atliktos apklausos rezultatai byloja, jog 77 proc. JAV gyventojų tiki, esą vyriausybė slepia tikrąsias 1963 m. įvykdytos prezidento Džono Kenedžio (John F. Kennedy) žmogžudystės aplinkybes. Iš kitos pusės, skeptikų, įsitikinusių, jog „Apollo“ misijų vizitai Mėnulyje tebuvo JAV žinybų sukurtas viešųjų ryšių muilo burbulas, per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 11 proc. iki 6 proc.

Tikėti „beprotiškais dalykais“ yra tiesiog smagu?

„Priešingai nei sakytų sveika nuovoka, panašu, jog žmonėms tiesiog smagu tikėti „beprotiškais dalykais“ – nepriklausomai nuo žmonių išsilavinimo ir intelekto, – tvirtina Maiklas Šermeris (Michael Shermer) iš “Skeptical Inquirer“. Jis rašo, jog žmonės yra linkę ieškoti požymių, patvirtinančių turimus įsitikinimus ir ignoruoti tokius požymius, kurie jų įsitikinimams prieštarauja. Kaip ir tie „kreacionistai-mokslininkai”, griežtai atmetantys ir klaidingai interpretuojantys geologinius, biologinius ar astronominius duomenis – kad išlaikytų biblijiniais argumentais grįstą savo tikėjimą, jog mūsų visata egzistuoja maždaug apie 8 tūkst. metų.

Ta pati tendencija nesvetima ir mokslui. Klasikinis pavyzdys: 1903 m. atrasti „N-spinduliai“, apie kuriuos kaip apie naują spinduliuotės rūšį paskelbė Prosperas-Renė Blondlo (Prosper-René Blondlot). Tuo metu tuzinai kitų mokslininkų patvirtino „N-spinduliuotės“ egzistavimą – argumentuodami savose laboratorijose atliktų tyrimų rezultatais. Vis dėlto vėlesni eksperimentai atskleidė, jog „N-spinduliai“ neegzistuoja.

Kaip tiek daug mokslininkų galėjo apsirikti? Tiesiog jie buvo linkę manyti, jog savo tyrimų rezultatuose kažką atrado, nors iš esmės ten nieko nebuvo. Kita vertus, ne iš kitokio kirvio rimtą mokslo košę XX a. pradžioje pavyko išvirti Vilhelmui Rentgenui (Wilhelm Rontgen) ir Polui Ulrichui Vilardui (Paul Ulrich Villard) – rentgeno ir gama spindulių atradėjams: juk prieš šiuos atradimus gyvavo išankstinis įsitikinimas, jog visatoje turėtų būti dar nežinomų spinduliuotės formų.

Tas pats ir su ryškia dėme vakariniame danguje: vienam stebėtojui tai – Venera, kitam – mįslingas kosminis aparatas, „vairuojamas“ ateivių… Taip, lėktuvų pilotai ir teisėsaugininkai danguje kartais mato išties keistų dalykų. Tačiau jie dažniausiai būna keisti tik tuo, jog nepatenka į jų žinių lauką – ypač kai kalba eina apie kai kuriuos astronominius reiškinius tam tikromis neįprastomis sąlygomis.

Apskritai NSO istorijos yra mokslinės fantastikos inspiruota projekcija, iliustruojanti, kaip mes įsivaizduojame svečių iš kosmoso išvaizdą ir elgesį. Nepaisant to, jog ateivių egzistavimo „ženklų“ viešojoje erdvėje nestinga jau gerus 60 metų, rimtų mokslinių argumentų jų paaiškinimui dar nerasta. Ko gero, prieš savaitę Marse nusileidęs „Curiosity“ Raudonosios planetos paviršiuje paliko daugiau fizinių požymių nei tūkstančiai įtariamų „skraidančių lėkščių“, stebėtų per pastaruosius dešimtmečius Žemėje.

Kodėl žmonės tiki tokiais dalykais? Galbūt visi mes ieškome visatos ir mūsų santykio su ja prasmės, t. y., ateiviams ir skraidančioms lėkštėms mes atrodome svarbūs, jie sunerimę dėl mūsų piktavališkumo (argi būtų kita priežastis NSO kyboti greta branduolinių jėgainių?) ir galbūt nori mums padėti pasiekti aukštesnį išsivystymo lygmenį. Tiesa, visa tai yra ne kas kita, o istorijų apie angelus, demonus ir kitas įsivaizduojamas dvasias postindustrinė versija.

Kai kurie mokslo pasaulio žmonės SETI pastangas aptikti nežemišką protą vertina kaip tuščias ir nemoksliškas, grįstas iš piršto laužta prielaida ir mūsų įsivaizdavimu, jog ateiviai intelektualiai yra panašūs į mus pačius: tokie pat smalsūs, kuriantys lazerius, radijo teleskopus, ne mažiau motyvuoti visatoje aptikti proto brolius.

Tačiau gana realu, jog žmonės visais „beprotiškais dalykais“ tiki todėl, kad tai paprasčiausiai smagu. Juk tikrasis fizikos, astronomijos ar biologijos pasaulis su savo skaičiais ir formulėmis net ir daugeliui paskutinio kurso studentų atrodo gana nuobodūs.

„Galbūt taip yra todėl, jog moksleiviai ir studentai dažnai yra mokomi „ką galvoti“, o ne „kaip galvoti“, – samprotauja 2001 m. su kolegomis panašią apklausą atlikęs Ričardas Volkeris (Richard Walker). – Mokslinis žinojimas nėra veiksmingas skiepas nuo pesudomokslinių tauškalų.“