Š.Navickis. Olimpiada ir tolerancija

Skaitant jums prireiks humoro jausmo, o gal net ironijos – ir nesakykite, kad neįspėjau.

Kaip žinia, Olimpinės žaidynės yra pagrįstai laikomos visų sporto renginių aukščiausia raiška. Tikriausiai, taip ir yra. Atletai iš viso pasaulio čia tik tai ir tedaro, kad varžosi tarpusavyje, įrodinėdami, kuris iš jų geriausias savo srityje. Laimėtojai apdovanojami ir pagerbiami, apie juos rašomi straipsniai ir knygos, sukami dokumentiniai – o kartais ir meniniai – filmai, žodžiu, pripažįstamas jų pranašumas likusiųjų atžvilgiu ir tai tebelaikoma neginčijama vertybe. Tobulumo siekis čia vis dar nekritikuojamas, nugalėtojo titulas atitenka geriausiajam, o pralaimėjusieji… na, jie tiesiog nebuvo geriausi.

Žiauru ir visiškai netolerantiška.

O juk pagal beįsigalinčią tolerantiškumo madą reikėtų pagalvoti apie kvotas lėčiau bėgantiems, plaukiantiems ar irkluojantiems. Taip pat netaikliau metantiems į krepšį krepšininkams, menkiau koordinuotiems gimnastams ar silpnesniems sunkenybių kilnotojams. Kreivarankiams šauliams ir šleivakojams šuolininkams… Sąrašą galima tęsti.

Šiandienos pasaulyje, kuris vadinamas moderniu – tam žodžiui lyg ir suteikiant teigiamumo atspalvį, atvirai pagoniška Olimpinė dvasia yra tarsi krislas jo politkorektiškoje akyje. Akivaizdus ir – o siaube – objektyviai pamatuojamas čempionų pranašumas prieš jais netapusius (ar net nepamėginusius) turėtų būti politiškai įvertintas ir pasmerktas, kaip kraštutinis netolerancijos aktas. Kaip gi galima šitaip psichologiškai žaloti kokį nors beviltiškai nutukusį kūnu ir protu bulvinių traškučių ir visų įmanomų kolų žiaumotoją – siurbėtoją, jo akivaizdoje pagerbiant liekną, stiprų ir tvirtos valios atletą? Kaip jaučiasi storulė prie televizoriaus, viena ranką įsikibusi į nuotolinio valdymo pultelį, o kita – į mėsainį, matydama aukso medaliu apdovanojamą gražuolę plaukikę, tiesiog akyse tampančia tautos simboliu? Baisu ir pagalvoti, ar ne?

Baisu turėtų būti dėl ko kito – pavyzdžiui, kaip galėjo „McDonalds“ ir „CocaCola“ tapti generaliniais žaidynių sponsoriais? Kuo jie iš principo geresni už „Marllboro“, karaliavusį sporto rėmėjų reklamose prieš kelis dešimtmečius?

O juk esmė labai paprasta – kas belaimėtų, L. Kačiušytė tada ar R.Meilutytė dabar, galiausiai visada laimi pinigai. Tie patys, kurie surenkami, šeriant šiukšliamaisčiu storulius, sėdinčius prie televizorių – beje, kitas grand-rėmėjas juk yra „Samsung“. Kokio gamintojo „telikas“ dūzgia jūsų namuose? Ir pilnu pajėgumu pumpuojamos tolerancijos esmė yra ne pakantumas ar draugiškumas kitokiems, o viso labo vartotojų rinkos išplėtimas – juk tie narkotiniai traškučiai atvirai reklamuojami su šūkiu „kartą pamėginęs, negali sustoti“, jau nekalbant apie tai, kaip sunku išjungti televizorių, kartą jį įjungus. Todėl ir kanalus perjungiančių mygtukų yra daug, o išjungimui – tik vienas.

Olimpiada vis dar išlieka nepaneigiamu vaizdiniu, teigiančiu tobulumo siekį, ir tuo ji tebėra graži. Arenose ir stadionuose tebekovojama, siekiant įrodyti savo pranašumą – tuo varžybos ir skiriasi nuo visokių ten paradų, kur „pride“ (angl. pasididžiavimas) tėra vien pavadinime, gi visa kita – tik savo trūkumų ir gyvybinio neįgalumo demonstravimas, bandant jį prakišti, kaip „kitokį normalumą“. Tad kaskart, vykstant varžyboms, turime vis dar išliekančią galimybę pasikartoti, kad gyvybės išlikimo sąlyga yra pastanga būti tiek geru, kiek tik įmanoma, o ne tyčiojimasis iš prigimties, iš Gamtos, darant iš savęs karikatūrą, „Viešpaties beždžionę“, ir savo kūno bei proto tingumą mėginant prakišti, dangstant jį tolerancijos skraiste.

„Ir tegu laimi geriausias!“

Spausdinti