A.Stancikienė Vyriausybę padavė į teismą dėl Preilos botelių įteisinimo

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Aurelija Stancikienė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vyriausybės nutarimu patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) tvarkymo plano dalį, susijusią su esamų Preilos botelio statinių įteisinimu (legalizavimu), kaip prieštaraujančią 2009-10-19 Lietuvos apeliacinio teismo, 2010-04-28 Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartims, 2006-03-14 Lietuvos Konstitucinio Teismo nuostatai, kad „tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“, taip pat kaip prieštaraujančią tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui įtraukiant Kuršių neriją į UNESCO ir skatinančią korupcinius veiksmus ir teisinį nihilizmą aukščiausiose valstybės institucijose, per kurias būtų bandoma įteisinti teismų pripažintas neteisėtas statybas.

Seimo narė A. Stancikienė pastebi, kad tai pirmas Lietuvos istorijoje atvejis, kai Vyriausybė atvirai ignoruoja teismų sprendimus, todėl, jos nuomone, šiuo veiksmu pati Vyriausybė parodė, kad Lietuvos nelaiko teisine valstybe.

A. Stancikienė atkreipia teismo dėmesį, kad nuo 2005 metų besitęsiančiame teisiniame procese dėl Preilos botelio statinių teisėtumo, visų trijų Vyriausybių, įskaitant ir dabartinę Vyriausybę, atstovai teismuose palaikydavo prokuratūros reikalavimą griauti pastatus, todėl galutinėje stadijoje Vyriausybės nenuoseklumas, pasireiškęs kaip noras įteisinti (legalizuoti) teismų neteisėtais pripažintus statinius, vertintinas kaip neracionalus valstybės resursų panaudojimas bei viešo intereso neapgynimas, ką savo nutartyje įžvalgiai pastebėjo ir Aukščiausiasis Teismas: „jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai (prokuratūros, teismų darbas), sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose ir realiai nebūtų apgintas viešasis interesas“.

Seimo narė pažymi, kad Vyriausybė savo nutarimu nustatydama  Kuršių nerijos saugojimo ir tvarkymo režimą taip, kad apeliacinio ir Aukščiausiojo teismų nurodytos griauti statybos būtų legalizuotos, iš esmės paneigė 2010-04-28  Aukščiausiojo teismo nutartį, kurioje sakoma, kad „detaliuoju planavimu ir jo pagrindu atliktomis statybomis, Kuršių nerijoje sukelta grėsmė šios teritorijos išlikimui ir išsaugojimui būsimoms kartoms“, „kad neteisėtomis statybomis esmingai pažeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos režimo principiniai tikslai ir nuostatos“, „ir nusižengta imperatyviosioms Konstitucijos 53, 54 straipsnių nuostatoms“. Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad neįvykdžius teismo sprendimo, būtų „pažeistas Kuršių nerijos nacionalinio parko, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas“,  Lietuva nesilaikytų „įsakmių tarptautinių reikalavimų išsaugoti Kuršių neriją ir perduoti ateities kartoms kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą“, nes būtent KNNP planavimo schemos (generalinio plano) pagrindu Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO sąrašą.

A. Stancikienė pastebi, kad Vyriausybės viešai skelbtą nuostatą, kad „statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, buvo pradėtos iš esmės dėl netinkamai atliekamų valstybės (savivaldybės) institucijų, funkcijų“, patikslina Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje pastebėdamas, kad ir statytojai, ir trečiasis asmuo (bankas) negalėjo remtis vien išduotais leidimais, bet „turėjo atlikti numatomų statybų santykio su teisės aktuose nustatytais Kuršių nerijos nacionaliniam parkui taikomo teisinio režimo paskirtimi, tikslais ir apribojimais vykdyti statybų plėtrą analizę“.

„Toks Vyriausybės sprendimas iš esmės sukuria labai negatyvų precedentą teisiniam nihilizmui Konstitucijoje numatytose valstybės itin saugomose teritorijose, ir šis precedentas tiek statybininkus, tiek valstybės (savivaldybės) institucijų atstovus toliau skatintų nesilaikyti teisės aktų, nes priešingai, nei teigiama 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarime, šiuo atveju būtų nepaisoma bendrojo teisės principo ir Preilos botelio statinių statytojai (o gal ir leidimus išdavę pareigūnai)  turėtų naudos iš savo neteisėto veiksmo – savo padaryto teisės pažeidimo,“ – savo kreipimesi į teismą rašo Seimo narė A. Stancikienė.