L.Kernagis. Olimpinės aferos po Seimo sparneliu arba juodoji Olimpinio komiteto nepriklausomybės pusė

Ar žinote, kad Lietuvos azartinių lošimų organizatoriai, be kitų įprastų įmonių mokesčių moka specialius jiems taikomus mokesčius? Kad didžiųjų loterijų organizatoriai vietoje kitoms azartinius žaidimus organizuojančioms bendrovėms (teikiančioms bingo, totalizatoriaus ir lažybų paslaugas) taikomų 15 % moka 5 % į valstybės biudžetą, o 8 % privalomai skiria labdarai? Tai yra iš viso sumoka 13 % nuo išplatintų loterijos bilietų vertės, tačiau 8,6 mln. litų vien 2010 m. sumokėti ne į valstybės biudžetą, o skirti labdarai? O ar teko susimastyti apie tai, kad šios paramos liūto dalis, tai yra 8,2 mln. skirsto viena galinga įmonė (UAB “Olifėja”), aiškiai dominuojanti loterijų versle ir, galima sakyti, besimėgaujanti savo iš esmės monopoline padėtimi? O jeigu prie viso to dar pridėtume faktą, kad galiojantis labdarą ir paramą reglamentuojantis įstatymas leidžia šiuos 8,6 mln. teikti ne tik pinigais, bet ir materialinėmis vertybėmis – padėvėtais automobiliais, kompiuteriais, baldais ir kitokiu gėriu, turėsime labai įdomų vaizdelį…

Labdarą ir paramą kiekvienas gali suprasti kiek savaip, bet turbūt niekas neginčys, kad šie žodžiai asocijuojasi visų pirma su laisva valia aukojamais pinigais ir kitomis gėrybėmis. Lietuvoje galiojantis labdaros ir paramos įstatymas teigia, kad tiek labdara, tiek ir parama yra savanoriškas ir neatlygintinas labdaros (paramos) dalykų teikimas. Taigi, savaime kyla klausimas, kodėl Lietuvoje veikiantys loterijų organizatoriai privaloma tvarka privalo skirti 8 procentus išplatintų loterijos bilietų vertės labdarai arba paramai? Viena vertus, tuo iškreipiama pati labdaros (paramos) samprata. Kita vertus, sukuriamos prielaidos piktnaudžiavimui – kas gali garantuoti, kad loterijų organizatorius ir jo nuolatinis labdaros (paramos) gavėjas nesudarys nelegalių abipusiai naudingų susitarimų?

Kai 2011 m. birželį parengiau ir teikiau Seimo plenariniame posėdyje loterijų ir lošimo mokesčio įstatymo bei loterijų įstatymo pataisas, kuriomis mėginau išskaidrinti Olimpinio komiteto finansavimo schemą, siūlydamas, kad visi loterijų, kaip ir kitų azartinių lošimų, verslo mokesčiai keliautų į valstybės biudžetą, o iš ten toliau – sporto rėmimui, netikėtai sulaukiau keistos reakcijos – pataisos neformaliuose pokalbiuose Seime ir Vyriausybės valandos metu paties Premjero įvertintos teigiamai, tačiau ištisus metus laukė savo eilės patekti į Seimo Biudžeto ir finansų komiteto darbotvarkę. Motyvas? Neva pirma valstybės biudžete reikia išskirti specialą eilutę, leisiančią ten patekusias rinkliavas iš loterijų organizavimo pervesti olimpiniam komitetui, kaip kad buvo iki šiol, antraip Olimpinis komitetas, kuris ir yra didysis šios labdaros gavėjas, praras finansavimą.

Per suinteresuotas organizacijas nuvilnijo nepasitenkinimo banga – neva L. Kernagis kėsinasi į Lietuvos sportą maitinančią finansų bambagyslę, Seimo frakcijų slenksčius ėmė minti lobistų agentai. Galiausiai loterijų ir lošimo mokesčio įstatymo bei loterijų įstatymo pataisas pavyko įtraukti į Seimo Biudžeto ir finansų komiteto darbotvarkę tik 2012 m. liepos mėnesį, atsiradus galimybei teikti opozicijos siūlomus klausimus.

Svarstymo išvakarėse neformaliuose pokalbiuose projektą palaikė dauguma Komiteto narių, o Komiteto biuras pataisą vertino kaip reikalingą ir gerai suformuluotą bei siūlė jam pritarti. Atrodė, kad jokių kliūčių – nei formalių, nei neformalių – priimti siūlomas pataisas nebuvo. Tačiau jau atvykęs į Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdį, ir pamatęs, kokios “žuvys” suplaukė ginti savo pozicijų, supratau, kad scenarijus greičiausiai bus pasikeitęs – į posėdį su palaikymo užnugariu atvyko Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas. Ginti olimpiečių geradėjo krūtine stojo seni Seimo „vilkai“ – opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius ir jo kolega socialdemokratas Algimantas Salamakinas.

Olimpinio komiteto finansavimo schemą išskaidrinančios ir loterijų verslui panaikinančios išskirtines teises įstatymų pataisos buvo beveik vienbalsiai atmestos. Ir nesvarbu, kad loterijų rinka Lietuvoje monopolizuota, o Olimpinis komitetas gauna tariamą „labdarą“ tiesiogiai iš lošimų organizatorių, o ne valstybės biudžeto. Nesvarbu, kad Olimpinio komiteto vadai atsisako įvardinti savo gaunamo darbo užmokesčio dydį su priedais, ir kad apskritai leidžia iš loterijų gautus pinigus savo nuožiūra, ir niekam Lietuvoje neprivalo atsiskaityti. Nesvarbu ir tai, kad pagal siūlomas pataisas, olimpiečiai gautų tiek pat paramos kaip iki šiol, tik parama būtų teikiama pinigine išraiška, o ne nurašytomis vertybėmis – pasak Olimpinio komiteto vado, šiuo metu veikianti finansavimo sistema tiesiog nepriekaištinga, o tai, kad Lietuvos sportininkai masiškai bėga į užsienį, ir netgi nebūtinai į Vakarus – nėra joks pavojaus signalas. Ką gi – panašu, kad olimpiečių veiklos skaidrumas yra kažkoks tabu, kurio atskleisti niekam nevalia.

Negana to, LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas pagrindinėms Lietuvos politinėms partijoms išsiuntinėjo keistą raginimą, įvardijamą „Lietuvos Tautinio Olimpinio Komiteto ir Lietuvos politinių partinių susitarimu dėl olimpinio sąjūdžio skatinimo“. Prisidengdamas iš pažiūros patriotiška Lietuvos sportininkų rėmimo misija, išties kaip Trojos arklį į šį susitarimą A. Poviliūnas meistriškai įpynė ir esminį punktą dėl LTOK finansavimo: “Išlaikyti Tarptautinio Olimpinio Komiteto reikšmingą įvardijamą dabartinę LTOK finansavimo sistemą, kuri užtikrina LTOK savarankiškumą” – suprask – tebūnie senoji finansavimo tvarka lieka nepajudinama per amžių amžius.

Suabejojęs esamos Olimpinio komiteto finansavimo schemos skaidrumu, šių metų birželio 21 d. kreipiausi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), prašydamas įvertinti įstatymo nuostatas, reglamentuojančias loterijų organizatorių prievolę 8 procentus nuo nominaliosios išplatintų loterijos bilietų vertės skirti labdarai arba paramai, antikorupciniu požiūriu.

STT ištyrė loterijų įstatymo nuostatas ir konstatavo, kad jos yra ydingos antikorupciniu požiūriu, kadangi loterijų organizatoriams paliekama galimybė piktnaudžiauti teise labdarą ir paramą skirti nepinigine forma. Be to, STT rašte teigiama, kad ši problema yra žinoma tiek Specialiųjų tyrimų tarnybai, tiek loterijų veiklą prižiūrinčioms žinyboms, ir iniciatyvų spręsti šį klausimą jau buvo, tačiau sėkmė jų taip pat nevainikavo. 2011 m. balandį įstatymo pataisą teikusi Lietuvos Respublikos finansų ministerija aiškinamąjame rašte teigė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, atlikdama loterijas organizuojančių bendrovių mokesčių mokėjimo kontrolę dėl 8 procentų nominaliosios išplatintų loterijos bilietų vertės skyrimo paramai, nustatė, kad dėl esamos lošimo bendrovių apmokestinimo tvarkos susidaro sąlygos sumažinti pelno mokestį, o tokią prievartinę paramą gaunančios pelno nesiekiančio organizacijos gali panaudoti ne Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatytiems tikslams įgyvendinti, todėl egzistuoja mokesčių nesurinkimo rizika. Pagal Priežiūros komisijos pateiktą informaciją, buvo nustatyta atvejų, kai paramai buvo perduodami dešimties ir daugiau metų senumo automobiliai, įvertinus perduodama loterijos reklamos atributika (striukės, lietsargiai), įvertinus suteiktą paramą šios atributikos pagaminimo kaina.

Taigi, Olimpinio komiteto vadai teigia, kad dabartinė Olimpinio komiteto finansavimo tvarka tiesiog tobula, tuo tarpu Lietuvos olimpiečiai nesižvalgydami atgal kelia sparnus iš Lietuvos. Matyt atlygis, gaunamas dėvėtais skėčiais ir striukėmis, nėra pakankamas?

Kad būtų užkirstas kelias galimiems loterijų organizatorių piktnaudžiavimams skirstant paramą jos gavėjams, mano teiktose įstatymo pataisose ir vėlesnėse Finansų ministerijos pataisose buvo siūloma nustatyti, kad loterijų organizatoriai paramą gali teikti tik pinigų pavidalu. Be to, jomis siekta, nustatyti prievolę tvarkyti teikiamos arba gaunamos paramos apskaitą ir teikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ataskaitas apie suteiktą arba gautą paramą Labdaros ir paramos įstatyme nustatyta tvarka.

STT rašte taip pat pritariama mano argumentams, kad šiuo metu loterijų rinkoje dominuojančio loterijų organizatoriaus UAB „Olifėja“ išskirtinės pozicijos daro prielaidą sudaryti korupcinio pobūdžio susitarimų, pavyzdžiui: paramos gavėjai mainais už siūlomą paramą gali pažadėti dalį šios paramos grąžinti kaip nepagrįstą atlygį (kyšį), kitaip sakant “otkatą”.

Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, siūlomos nuostatos yra naudingos antikorupciniu požiūriu ir suteiktų daugiau skaidrumo lošimų organizatoriams skirstant paramą, tačiau nematoma interesų ranka šio įstatymo pataisų priėmimą pakreipė ne ta vaga. Matyt, tie 8,2 milijonai neatsiskaitytinai valstybės biudžeto sąskaita „plaukiojančios“ paramos yra pakankamas kąsnis, o monopolininko derybinė galia – pakankamas argumentas palikti šią korupcinę skylę atvirą.

Oponuodamas Artūro Poviliūno „trojos arkliu“ stumiamam „olimpinio sąjūdžio skatinimo“ susitarimui, Lietuvos partijų atstovus kviečiu įsiklausyti – apie kokį olimpinį sąjūdį kalbama, jeigu olimpinio komiteto finansavimo tvarka nesikeitė, vaizdžiai tariant, veik nuo tikrojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikų? Kiek dar leisime vykdyti Lietuvos sportininkų profesionalų genocidą ir ciniškai užsimerksime į neskaidrų sporto skatinimui skiriamų lėšų skirstymą? Per 8000 Lt algą gaunančiam A. Poviliūnui turėtų būti gėda už Europos šachmatų čempionei Viktorijai Čmilytei pasiūlytus 2000 litų. Gėda už visus iš Lietuvos besitraukiančius sportininkus ir apleistas olimpines bazes. Kviečiu kolegas Seimo narius baigti žaisti interesų žaidimus ir prisijungti prie sąžinės balso sąjūdžio – Lietuvos Olimpiniam komitetui reikalinga skaidresnė ir atsakingesnė finansavimo schema.