110 metų nuo fonetikos pradininko Lietuvoje Antano Salio gimimo

Antanas Salys gimė Kretingos rajone (1902 m. liepos 21 d. Reketėje – 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje, JAV), Reketėje, lankė Salantų pradinę mokyklą. Privačiai pasiruošęs 1918 m. įstojo į Telšių gimnaziją. Jau būdamas Telšių gimnazijoje šeštos klasės mokinys Salys tvirtai nusprendė ateityje studijuoti lietuvių kalbą. Tokį jo apsisprendimą nulėmė lietuvių kalbos mokytojas Matas Untulis, kuris savo mokiniams aiškino, kad „ne viskas, kas knygose parašyta, yra taisyklinga ir gera; kad reikia žiūrėti gyvosios žmonių kalbos – kaip žmonės šneka“. 1923- 25 m. jis studijavo Kauno universitete, o 1925-29 m. Leipcigo, 1929 m. Hamburgo universitetuose. Po studijų dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1941-44 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Su kitais kalbininkais įkūrė ir redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir ten dėstė Tiubingeno bei Pensilvanijos universitetuose slavistikos ir baltistikos dalykus.

Svarbiausia jo tyrinėjimo sritis buvo lietuvių kalbos dialektologiją. Į šį darbą Salys įsitraukė K. Būgos paskatintas jau studentaudamas ir dirbdamas Būgos ruošiamo lietuvių kalbos žodyno sekretoriumi. Daktaro disertacijoje „Žemaičių tarmės“ nagrinėjo žemaičių tarmės istoriją; veikale „Lietuvių kalbos tarmė“ 1935 m., 1946 m. (tai buvojo paskaitos, skaitytos universiteto studentams) sudarė detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir parengė pirmąjį lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Jam priklauso įvairūs tarmių pavadinimai: žadininkai, šalininkai, rotininkai, dadininkai, pontininkai, pantininkai ir t.t. Ilgą laiką ši klasifikacija buvo vadinama tradicine lietuvių kalbos tarmių klasifikacija. Salys dirbo ir istorinės dialektologijos srityje. Jis stengėsi išsiaiškinti tarmių ypatybių atsiradimą, jų chronologiją Yra likusių nemažai straipsnių dialektologijos klausimais, visi jie sudėti į Antano Salio „Raštų“ (iš viso išleisti 4 tomai, išleido jo žmona, dar tebegyvenanti JAV, raštus redagavo Petras Jonikas (1906-1996), lietuvių kalbininkas, gimęs Lietuvoje, emigravęs į Vakarus, ten miręs) IV tomą: „Kelios pastabos tarmių istorijai“; „Lietuvių kalbos tarmės“; „Zanavykai“; „Dzūkai“; „Švėkšnos vardas ir tarmė“; „Klaipėdiškų tarmė“ ir t.t.

Kita Salio sritis yra fonetika. Jis buvo eksperimentinės fonetikos pradininkas Lietuvoje, 1930 m. Kauno universitete suorganizavo fonetikos laboratoriją. Yra likusių įdomių straipsnių fonetikos klausimais: „Kalba ir taryba (ortofonija)“; „Bendrinė vaidybinė ir šnekamoji tartis“; „Dvikalbių vaikų tarties taisymai“ ir pan.

Daug Antanas Salys nuveikė onomastikos srityje, tirdamas tikrinius vardus. Reikšmingos jo straipsnių serijos apie vardus ir pavardes („Jadvyga“, „Juozapas“, „Jurgis.“, „Kasparas“, „Žygimantai“, „Dar dėl Donelaičio pavardės“, „Ivinskis ir priesaga -insk-„ ir t.t.) apie vietovardžius („Lietuvos vardo kilmė“, „Karaliaučius“, „Kaunas“, „Marijampolė“, „Maskva“, „Nemunas“, „Vilnius“ ir pan.), nemažai bendresnio pobūdžio straipsnių, pvz., „Krikštavardžiai“, „Pravardė“, „Tėvavardžiai“, „Dėl Klaipėdos krašto pavardžių lietuviškumo ir vokiškumo“, „Pavardžių įstatymo belaukiant“ ir t.t. Ypač daug Salys prisidėjo prie Lietuvos vardyno „atlietuvinimo“. Jis dirbo kalbos patarėju prie Vidaus reikalų ministerijos sudarytoje pavardžių komisijoje, o taip pat atgauto Vilniaus krašto vietovardžių ir pavardžių komisijoje. Daug pastangų dėjo Klaipėdos krašto ir Rytprūsių senajam lietuviškam vardynui išsaugoti, prastai dokumentuotiems vietų vardams rekonstruoti.

Salys prisidėjo prie lietuvių terminologijos kūrimo. Jis sudarė nemažai naujadarų, kurie prigijo ir vartojami iki šiol: požiūris, rankinukas, staigmena, senatis, tarmėtyra, balsynas, priebalsynas, garsų perkaita, per ilgi garsai, per trumpi garsai ir t.t. Paprastai naujadarams žodžius Salys imdavo iš gyvosios kalbos, kiek pakeitus bei suspecifinus jų reikšmę (neretai taip darydavo ir Jonas Jablonskis). Toks yra ir rankinukas, kuris pasiimtas iš motinos, šį žodį pavartojusios, kai ji sūnaus rankose pamatė nedidelį lagaminėlį. Yra likusių ir šios srities straipsnių: „Keletas fotografijos terminų“, „Žodyno gausinimas ir švarinimas“, „Kortų vardai“, „Žodžio mada“ ir pan. Be to, kaip leksikologas, Salys nuo 1950 m. įsitraukė į užsienyje leidžiamo didelio „Lietuvių rašomosios kalbos žodyno“ darbą. Kartu su A. Senu (šveicarų kalbininkas iš JAV) parengė šio žodyno III – V tomus. Juos labai praturtino liaudies kalba, ypač žemaičių leksika, sutvarkė kirčiavimą.

Antanas Salys nuveikė didžiulį kalbos kultūros darbą. Didelę įtaką bendrinės kalbos vartosenai turėjo trumpi jo patarimai įvairiais kalbos praktikos klausimais („Klausimų kraitelė“, „Kalbos skiltelė“), paskelbti žurnale Gimtoji kalba. Dažniausiai visus abejotinus rašybos ar kirčiavimo klausimus sprendė analogijos būdu, pvz., pagalba ar pagelba, plg. pasaka, pagarba; sąskrydis ar sąstridis, plg. sąmyšis, sambrūzdis; Ãdventas ar adventas (kirčiuota n) plg. sakramentas, ramentas (kirčiuota n) ir t.t.

Iki paskutinės savo gyvenimo dienos Salys rūpinosi lietuvių kalbos likimu. Prieš mirtį pareiškė: „Mano didžiausias troškimas, linkėjimas yra, kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę mūsų gražią kalbą ir ją perduotų ateinančioms kartoms, kad jaunoji mūsų karta ne tik patriotiškai šoktų, dainuotų, bet ir kalbėtų skambia lietuviška šnekta.“

Didelis kalbinių studijų, straipsnių palikimas po Antano Salio mirties buvo susistemintas ir išleistas keturiais „Raštų“ tomais (1979-1992) Romoje.

www.lietuviukalbairliteratura.lt
Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Spausdinti