1941 m. laikinosios vyriausybės vadovo J.Brazaičio palaikai sugrįš į Tėvynę

Gegužės 17 d. amžinojo poilsio į Lietuvos žemę iš JAV bus sugrąžinti Lietuvos mokslo ir kultūros atstovo, Laikinosios Vyriausybės vadovo, publicisto, pasipriešinimo okupaciniams režimams ideologo Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) palaikai.

Gegužės 17 d. 12.05 val. urna su velionio palaikais bus pasitikta Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. 

Gegužės 18–19 d., 10-20 val. įvyks atsisveikinimas su velioniu Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Žemaičių g. 31A, Kaunas).

Gegužės 19 d. 11 val. įvyks konferencija-minėjimas „Juozo Brazaičio mokslinė, švietėjiška, rezistencinė ir politinė veikla“ (apie renginio vietą bus pranešta vėliau).

Konferencijai pirmininkaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė ir žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Pranešimus skaitys: Lituanistikos tyrimo ir studijų centro vadovas dr. Augustinas Idzelis (JAV), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys; Vytauto Didžiojo universiteto prof. Viktorija Skrupskelytė; Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja dr. Ilona Strumickienė. Padėkos žodį tars visuomenės veikėja dr. Rožė Šomkaitė (JAV).

Gegužės 20 d. įvyks palaikų perlaidojimo Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje apeiga: 13 val. – urna su velionio palaikais bus įnešta į Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią; 14 val. – įvyks Šventosios Mišios Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Šv. Mišias aukos arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Šv. Mišių metu giedos solistė Rasa Juzukonytė); 15.30 val. prasidės perlaidojimo apeiga.

16.30 val. „Romuvos“ kino teatre (Laisvės al. 54) bus pristatytas filmas apie J. Brazaitį „Likau gyvenimo paraštėje“ .

J. Brazaitis (Ambrazevičius) gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškiuose, Marijampolės vls.

1922–1927 metais studijavo lietuvių literatūrą Kauno universitete. 1927–1943 metais dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Dirbo mokslinį darbą Vytauto Didžiojo universitete (1934–1940), Kauno universitete (1941–1943). Buvo Tautosakos komisijos prie Švietimo ministerijos narys (1938–1940), Kauno valstybinio dramos teatro repertuaro komisijos narys (1939–1940), Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys.

J. Ambrazevičius užsiėmė aktyvia žurnalistine veikla dienraščiuose „Lietuva“, „XX amžius“, pogrindiniame laikraštyje „Į Laisvę“, Niujorke ėjusiame laikraštyje „Darbininkas“. Amerikoje atkūrė politikos žurnalą „Į Laisvę“.

Drauge su kitais to meto iškiliais autoriais, kūrė lietuvių literatūros teorijos, istorijos ir kritikos pagrindus. Tarp svarbesnių jo darbų – „Literatūros teorija“, „Visuotinės literatūros istorija“ (autorių kolektyvas), literatūros antologija „Naujieji skaitymai“ (autorių kolektyvas), literatūrinės studijos „Vaižgantas“, „Lietuvių rašytojai“. Suredagavo ir parengė spaudai K. Donelaičio „Metus“, V. Pietario „Algimantą“ ir „Lapės gyvenimą ir mirtį“, Lazdynų Pelėdos „Klaidą“, Maironio „Pavasario balsus“.

J. Ambrazevičius parašė biografines knygas apie Juozą Eretą „Jo didysis nuotykis“ (1972), Praną Padalį „Vienas iš rezistentų kartos“ (1974), parašė ir paskelbė pasipriešinimo kovų Lietuvoje istorinę apžvalgą „Vienų vieni“ (1964 m.), suredagavo J. Lukšos-Daumanto atsiminimus „Partizanai“ (1962), „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pirmąjį tomą (1974). 1980–1985 m. JAV išleisti šeši J. Brazaičio „Raštų“ tomai, 2000 m. Lietuvoje – jo korespondencijos ir dokumentų tomas „Ugninis stulpas“.

1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, įsitraukė į pogrindžio veiklą prieš sovietus. 1941 m. birželio 22-ąją prasidėjus karui, Lietuvoje įsiplieskė sukilimas. Birželio 23 d. Laikinoji Vyriausybė paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Vis dėlto vokiečiai nesirengė bendradarbiauti su Laikinąja Vyriausybe. Iš Berlyno nebuvo išleistas Ministru Pirmininku turėjęs tapti K. Škirpa. Jo vietą laikinai užėmė J. Ambrazevičius. Laikinoji Vyriausybė bandė įtikinti vokiečius, kad Lietuvos nepriklausomybė yra galima, tačiau vokiečių valdžia nesirengė nusileisti; buvo išleistas įsakymas nuginkluoti sukilėlius. Prasidėjo politinis spaudimas Laikinajai Vyriausybei.

Nesisekė naciams per „lietuvišką administraciją“ legalizuoti savo veiksmų žydų atžvilgiu. Laikinoji Vyriausybė atsiribojo nuo Lietuvoje vykdomų masinių žydų žudynių. Maža to, J. Ambrazevičius asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą.

Ministrų Kabinetas atmetė vokiečių siūlymus Laikinąją Vyriausybę paversti patikėtinių taryba. Liepos 25-ąją Lietuvoje įvedus Vokietijos civilinę valdžią, Laikinoji Vyriausybė, nematydama galimybės toliau dirbti kaip suvereni Lietuvos valstybės valdžios institucija, rugpjūčio 5 d. savo veiklą sustabdė.

J. Ambrazevičius ėmėsi organizuoti pogrindžio organizaciją. 1941 m. pabaigoje jam pavyko suburti Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, o 1942 m. pavasarį sudaryti platesnės politinės bazės laisvinimo organą Tautos tarybą. Jis inicijavo Kęstučio karinės apygardos įkūrimą.

1943 m. lapkritį įkūrus VLIK‘ą, sujungusį visas rezistencines organizacijas, J. Ambrazevičius buvo paskirtas Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku.

1944 m. pavasarį gestapas pradėjo VLIK‘o narius persekioti ir suiminėti. Kaip vieno iš antinacinės rezistencijos vadovų, ieškojo ir J. Ambrazevičiaus, tačiau pasikeitus pavardę į Brazaičio, jam pavyko pereiti sieną ir pasislėpti Vokietijoje.

1945 m. J. Brazaitis įsijungė į atkurto VLIK‘o veiklą: 1946–1948 m. ėjo Vykdomosios tarybos informacijos vadovo, 1945–1951 m. – Užsienio reikalų tarnybos viršininko pareigas. Lietuvos partizanų įgaliotinio Juozo Lukšos-Daumanto siūlymu, paskirtas krašto rezistencijos atstovu užsienyje. VLIK‘o pastangomis Vakarų Europoje buvo sugrįžta prie minties, kad Baltijos šalys yra pavergtos valstybės, kad visa prigimtimi ir siekimais jos yra Vakarų Europos dalis. Pirmasis oficialus persilaužimas buvo Baltijos valstybių priėmimas į Europinį Sąjūdį 1949 m.

Vykdydamas Lietuvos išlaisvinimo veiklą J. Brazaitis rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms (1949-10-03 ir 1950-10-13) dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido, parengė spaudai ir 1950 m. išleido VLIK’o didįjį memorandumą su priedais anglų ir prancūzų kalbomis Lietuvos nepriklausomybės reikalu, parengė spaudai ir 1951 m. anglų kalba išleido VLIK’o memorandumų rinkinį Jungtinėms Tautoms dėl sovietų Lietuvoje vykdomo genocido. Drauge su VLIK’o ir Vykdomosios tarybos politinės komisijos pirmininkais 1950 m. lankėsi Vatikane, susipažino su Vatikano aukštaisiais pareigūnais Tardini ir Montini (vėliau – popiežiumi Pauliumi VI), buvo priimti popiežiaus Pijaus XII.

1951 m. persikėlus į JAV, jis pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Tačiau liko ištikimas Lietuvos nepriklausomybės gynėjas, dalyvavo visuomeninėje veikloje, koordinavo Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio veiklą.

1974 m. birželio 6 d. dienraštis „The New York Times“, remdamasis sovietinio saugumo pateikta medžiaga, paskelbė įtariamų karo nusikaltėlių sąrašą, tarp jų buvo ir J. Brazaičio pavardė. Šiems žmonėms buvo inkriminuojamas bendradarbiavimas su naciais ir žydų žudynių organizavimas. Teismo šis ieškinys nepasiekė, nes Kongreso Teismų departamento Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitetis, vadovaujamas Joshua Eilbergo, oficialiai pranešė, kad kaltinimai J. Brazaičiui nepagrįsti, jo veikla nebuvo pronaciška ar nukreipta prieš žydus. J. Brazaitis šio sprendimo nesulaukė.

Mirė J. Brazaitis 1974 m. lapkričio 28 d. South Orange, Naujajame Džersyje, JAV. Gruodžio 2 d. palaidotas Putnamo vienuolyno kapinėse, Konektikuto valstijoje.

Spausdinti